1. Dichotomija. Kai daiktas juda ir turi nueiti tam tikrą kelią, pirmiausia jis turi įveikti pusę to kelio, paskui pusę likusios jo dalies, paskui pusę likučio ir taip iki begalybės. Kad ir koks trumpas būtų tas kelias, jis visada privalo įveikti begalinį skaičių atkarpų, o per baigtinę laiko trukmę šito padaryti neįmanoma, vadinasi, judėjimas yra negalimas.
jeigu as turiu iveikti begaline skaiciu atkarpu, tai dar nereiskia, kad neimanoma to padaryti per baigtine laiko trukme.
pvz. 1m iki daikto. judu 1m/s. kaid ir kiek tu atkarpu, ilgiau 1sekundes neuztruksiu, tai kaip suprast neimanoma per baigtine laiko trukme?
2. Achilas. Greičiausias bėgikas niekada nepavys lėčiausio, Achilas nepavys vėžlio, jei šis bus bent kiek priekyje Achilo. Juk vejantysis pirmiausia turės pasiekti vietą, iš kurios išėjo vejamasis, o tas jau bus pasistūmėjęs į priekį, ir taip bus visada.
po begalybes kartu pavys, ir tai bus po 1s. sako niekada, bet ilgiau 1s neuztruks niekaip.
3. Strėlė. Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenutolsta tokiu atstumu. Ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būvyje.
strele visalaika juda. kai sakom, kad juda, tai ir turim omeny, kad kitu momentu strele bus kitoj vietoj. jeigu nejudetu, tai kitu momentu butu toj pacioj vietoj. negalima sakyt, kad strele siuo momentu nejuda, nes ji juda.
reik labiau pasigilint i zodi, ka reiskia judeti.
4. Stadionas. Daiktų judėjimo greitis vienu ir tuo pačiu metu yra ir šioks, ir toks, mažesnis ir didesnis, priklausomai nuo to, kokių kitų daiktų atžvilgiu į juos žiūrime. Jeigu judame greičiu, kuris vienu metu yra ir toks, ir ne toks, vadinasi, jis yra prieštaringas, ir jo negali būti.
o cia tai isvis nesupratau apie ka cia..
0
Paskutinį kartą redagavo oGGis 2010-10-04, 03:04. Iš viso redaguota 1 kartą.
po begalybes pusiu pasieksi ta daikta. kaip ir po begalybes kartu pasivysi vezli.
cia kaip tas 1,(9)=2; nematau as cia jokiu paradoksu.
tu gali pajudet atstuma kaip norimai maza. ir pacio maziausio atstumo tiesiog nera. nors galbut kazkam labai norisi, bet tik todel kad zmonem sunku suvokti begalybe.
cia dar apie ta ketvirta. jeigu vieno daikto atzvilgiu vienoks greitis, o kito daikto atzvilgiu kitoks greitis, tai greicio isvis negali but? ar as cia kazka nesupratau?
jeigu judame vienu metu ir tokiu ir tokiu greiciu, tai nematau nieko priestaringo, o tiesiog akivaizdu fakta, kad vieno kuno atzvilgiu toks greitis, o kito toks. nemanau kad yra kazkoks absoliutus greitis. nes judejimuj butini ir kiti kunai, kuriu atzvilgiu butu galima judet. jei ju nera, judet tiesiog neimanoma
as pirma kart girdziu apie situos dalykus, taciau jie suformuoti taip lyg pirmokas mokytus pagrindiniu mechanikos uzdaviniu ir pasakotu savo teorijas negi cia dar kazka reikia neigtti, ypac paskutini kur visiskai niekam tikes teigiinys su nepagrista isvada.
Aporija apie Achilą ir vėžlį paaiškinama - jeigu darysime prielaidą, kad achilo ir vėžlio įvaizdžiai skirti tik tam, kad aporija ilgiems šimtmečiams įstrigtų į žmonijos atmintį. Yra tikimybė, kad minėtoje aporijoje iš tikro kalbama apie pažinimo procesą. Tuomet pirmasis tyrinėtojas šliaužia vėžlio greičiu, o antrasis pasinaudodamas pirmojo įdirbiu jį vejasi kaip greitakojis Achilas. Tačiau iki "achilas" įsigilina į pirmojo tyrinėtojo žinias tiek, kad šios taptų neatsiejama jo paties asmenybės dalimi - "vėžlys" vėl nuo jo atitolsta...
Šitie išvedžiojimai suformuluoti ne todėl, kad Zenonas nežinojo atsakymų, o todėl, kad parodyti, kad kartais sunku įrodyti tiesą. Čia tas pat, kaip teisme prokuroras kaltina teisiamąjį, nežiūrint jokių aplinkybių, o advokatas teisina jį, paneigdamas kaltinimus , kai tik gali , ir atskleisdamas visus kaltinimo prieštaravimus, bei klaidas, o taip pat teigiamus momentus. Toks pat žaidimas vyksta ir televizijos šou, kai viena pusė susitaria ginti vieną nuomonę, o kita -kitą.
Tiksliuose moksluose esu mėgėjas, tad, jei klystu, profesionalai mane pataisys.
Zenono paradoksai tik paviršutiniškai atrodo naivūs. Iš tikro jie slepia savy klausimus: 1. Ar erdvė yra diskretinė, ar tolydi? 2. Ar skaičiai yra tik racionalūs, ar galimi ir kiti? Jei gerai pamenu, tai šie paradoksai sukėlė pirmą žinomą matematikos krizę, kas paskatino naujus matematinius tyrimus ir matematikos vystymasi. Manyčiau, paneiginėti reikėtų matematiškai, nes matematika šių paradoksų sukeltą krizę išsprendė.
Bijau sumeluoti, bet galimai Zenonas savo paradoksus rėmė diskretinės erdvės įvaizdžiu ir racionaliaisiais skaičiais.
Dar logikos uždavinėlis: ar gali Dievas Visagalis sutverti tokį akmenį, kurio jis pats negalėtų pakelti?
Ar gali būti logiškas uždavinys, jeigu jame minimas visagalis dievas?
In parallel universe.
So basicly, mes kalbam apie neegzistuojančius dalykus, neegzistuojančioje visatoje, kurie mum negali daryti jokios įtakos ir bandome surasti logišką paaiškinimą kodėl vienas neegzistuojantis dalykas, neegzistuojančioje visatoje, egzistuoja būtent pagal tam tikrus logiškai egzistuojančius dėsningumus? no shit..
tos aporijos tikrai savį slepia logikos klaidų, bent jau man taip atrodo.
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
negi cia dar kazka reikia neigtti, ypac paskutini kur visiskai niekam tikes teigiinys su nepagrista isvada.
