Tikroji visata gali būti gerokai didesnė už simuliuojamą visatą. Tikroji visata gali turėti visai kitus fizikos dėsnius negu simuliuojama visata. Tikroji visata gali būti gerokai sudėtingesnė negu simuliuojamoji visata.
Net jeigu ir gyventume simuliacijoje ir net jeigu mums pavyktų išsiaiškinti, kad gyvename simuliacijoje, ką mes galėtume pasakyti apie tikrąjį pasaulį? Beje net ir tokiu atveju pati simuliacija niekur nedingtų - mums vis dar reikėtų kovoti su "simuliuojamomis problemomis": karu, badu, klimato kaita ir t.t...
Žodžiu filosofijai vietos kaip iki pasaulio krašto

Dėdė meluoja nemirksėdamas: paėmę vandens kiekį, 10,000 kartų masyvesnį už Saulę, pastarosios niekaip neatvėsinsime. Paprasčiausiai tame paimtame vandenyje dėl jo masės ims vykti branduolių sintezės reakcijos, dėl ko tas deguonies ir vandenilio plazmos rutulys galimai taps net karštesnis už Saulę.

Simuliacijos sąvoka atsirado su komp. technologijų išplitimu. Kad realybėje kažkas būtų imituojama, turi būti kūrėjas ir tikslas/naudos gavimas. Kitas dalykas, mažai šansų kad aplinka ilgai išliktų stabili, arba po tam tikro laiko simuliacija būtų išjungta ar pakeista. Sapnai - mūsų smegenų simuliacija. Jei sapnų scenarijus būtų testinis su logine seka, būtų sunku atkirti tikrąją gyvenimo pusę, bet tas procesas vyksta chaotiškai.

Nesijaudinkit dėl tų pasėlių, šiais laikais ne pasėlius nuo vabzdžių reikia saugoti, o vabzdžius nuo pasėlių nupurškia pesticidais, kurie nesirinkdami naikina tiek vabzdžius, tiek vorus, tiek kitą nieko dėtą gyvybę, kuri netyčia užklydo į žmonių pasėlius...
O vorai nėra vienintelis vabzdžius medžiojantis padaras - išnykus konkurencijai vorų nišą ilgaainiui perims kitos gyvūnų grupės - labiausiai kiti plėšrūs vabzdžiai.

Žinoma, neteigiu, kad čia "nieko tokio", vorų išnykimas būtų labai didelė ekologinė katastrofa, tačiau nereikia piešti tokių scenarijų kaip iš animacinių filmukų

Tikimybė kad gyvename simuliacijoje nėra 50%.
Jei yra kažkas, kas sukuria simuliacijas, kurias mes laikome kaip savo realybę, yra didelė tikimybė, kad tas kažkas yra paleidęs ne vieną tokią simuliaciją. Taip pat simuliacijoje, galima kurti simuliacijas rekursyviai, kol giliausiai esančioms simuliacijoms liks per mažai resursų atlikti simuliaciją. Atsižvelgiant į tai, labai maža tikimybė, kad esame ne simuliacijoje, bet greičiausiai nesame ir toje, kurioje neužtektų resursų kurti virtualias realybes. Dar to pilnai neįrodėme, bet 3D grafika, ir žaidimų optimizacijos sufleruoja, kad dalines simuliacijas jau sugebame sukurti.

Dėl simuliacijos išjungimo, gal mes gyvename per trumpai, kad tai pajustume. Tarkim simuliacija sumodeliuota pasibaigti, kai visos žvaigždės užges, kad pamatuoti kiek kokių medžiagų atsirado per 300 milijardų metų. Simuliacijoje daugiausiai darbo bus pati visatos pradžia, o po to kuo daugiau entropijos tuo greičiau galėsi vykdyti atomų pasiskirstymo skaičiavimus. Taip pat jei tokia simuliacija vyksta, akivaizdžiai skirtingi regionai yra skaičiuojami skirtingais resursais. Šviesos greičio egzistavimas padeda įvykiui įvykusiame vienoje zonoje, iš lėto įsilieti į kitas zonas, o objektų, su labai didele akseleracija, simuliacijos greitis mažinamas, turbūt dėl to kad naudoja per daug resursų, bet bendrai paėmus tokius objektus galima ignoruoti, nes jų yra labai mažai.

Simuliacija mažiau efektyvi už realybę, nes reikia papildomų resursų, kad įvilkti tariamą realybę. Koks tikslas tai daryti globaliu mastu? O gal "simuliaciją" kažkas žaidžia su realia fizika? Tarkim numatė būsimus visatos įvykius ir pasėjo visatą kaip kokį grūdą. Po o to įvyko big bang, viskas išsiskleidė pagal kūrėjo planus.

Priklauso nuo rezultato kurį nori gauti. Kuo daugiau kintamųjų simuliuoji, tuo daugiau informacijos turi.