Melejonas straipsnių apie tą patį.

O esmė ta, kad smegenys neanalizuoja realybės „gyvai“. Jos bando atspėti, ką mato – tiksliau, prognozuoja, ką tuojau pamatys. Ir signalizuoja tik tuomet, kai aptinka akivaizdų neatitikimą tarp prognozės ir realybės, kurio negali lengvai „užglaistyti“.

Deja, aukštosioms kognityvinėms funkcijoms tai visai nepadeda. Trūkstamas skaičius į sekos vaizdinį įpaišomas gerokai ankstesnėje vaizdo apdorojimo fazėje nei mes tą vaizdą pradedame apdoroti sąmomingai. T.y., protu mes analizuojame jau „pataisytą“ vaizdinį – „pritemptą“ prie tvarkingos sekos vaizdinio, lyg joje niekas nebūtų praleista. Tarsi mes matytume atskirus nepilnus fragmentus, o likusias tuštumas smegenys tiesiog pripieštų, kadangi taip joms reikia kur kas mažiau pastangų nei analizuoti vaizdą pilnai.

greitai surandi eilute, kurioje truksta, ir paskui stulpeli.
Eilute radau lygindamas paskutinius stulpelius, o stulpeli, lygindamas virtutines eilutes ir apatines eilutes stulpelius.

Vai koks bajeris, sakes, apacioje esantys skaiciai galutinis skaitmuo skiraisi + 1, ir paskui staiga +2

Gal pradekite rasyti ka nors idomesio

Tai vadinasi, sufeilinai. Čia ne galvosūkis, nereikėjo skaičiuot. Reikėjo paimt ir vizualiai rasti trūkstamą skaičių 32.

Esmė ta, kad fragmente:

20212223
31333435
43444546

yra per daug pasikartojančių vienodų skaitmenų. Aš pastebėjau, kad jau buvau radęs, kad trūksta ar tai 32, ar tai 33, bet turėjau kelis kartus akim praskanuoti, kol tikrai įsitikinau, kad 32 nėra. Mačiau aš jį, jis ten buvo!

Kas kita, jei tai būtų vienženklių skaitmenų seka:

01234567890123
45679012345678
90123456789012

— čia iškart matosi, kad viena pora „gadina vaizdą“, nes seką 01234567890 mes atpažįstame intuityviai tarsi skaitydami, ir suveikia tam tikras „spell checkeris“, kuris intuityviai kliūva. Dviženklių skaičių mūsų smegenys nesuvokia kaip simbolių.

Tai yra, mes atpažįstame, kad tai yra simbolių (ar „žodžių“) 21, 22, 23, 24, ... seka, atskiri simboliai toliau keliauja kontekstinei analizei. Čia mūsų „automatika“ iššifruoja „dvidešimt vienas, dvidešimt du ir taip toliau“ ir lyg nujaučia, kad kažkurio sekos elemento trūksta, bet jau nebemato, kurio tiksliai.

Per sudėtinga: neišeina smegenims „uždaryti atgalinio ryšio grandinės“. Pačių skaičių yra gerokai per daug, kad „tilptų viename kadre“, o pusiau sąmoninga porų analizė yra per lėta, kad smegenys spėtų „nuskanuoti naują kadrą“ neprarasdamos ankstesnio, t.y., apjungti jų informaciją.

Pabandžiau vėl pakartoti su naujais skaičiais (pasirašiau excelio makrosą), gavos irgi įdomiai. Intuityviai nujaučiau, kurioje vaizdo vietoje yra trūkstamas skaičius, bet reikia susikoncentruoti, kad galėčiau patį skaičių įvardyti. Kitas eksperimentas: pasižiūrėjęs 1-2 sekundes į sugeneruotą matricą ir nebežiūrėdamas, galiu tą skaičių daugmaž 1/3 atvejų išskaičiuoti, dar panašiai labai nedaug paklystu. Žodžiu, niekaip neišsitreniruoju: nesutelpa visa matrica makaulėn nors tu ką.

Trūksta 50, šiaip. Pamačiau iškart, apie 32 perskaičiau straipsnyje jau šventai tikėdamas, kad radau teisingą atsakymą.

Truksta 32