Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Antropologija

Saldus atpildas. Ar žinote, kodėl kerštas taip džiugina ir kam jis reikalingas evoliucijai?

2017-05-04 (0) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (1891)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Noras nubausti skriaudiką – esminis žmogaus bruožas. Jis neproduktyvus, tačiau savo paskirtį turi

Sakoma, kerštas saldus. Daugelis mūsų, nuo ko nors nukentėję, nori skriaudikui padaryti ką nors negero, net jeigu tai yra artimas žmogus: mums atrodo, kad tai kažkokiu būdu kompensuos neigiamus pojūčius. Prisimenant pasaulio literatūros istoriją, žmonės taip elgėsi visais laikais – pakanka prisiminti Homero „Ilijadą“ ar Šekspyro „Hamletą“. Iš kur žmoguje, kaip atsakas į skriaudą, randasi noras pabūti „blogu vyruku“, kas dedasi mūsų smegenyse, kai galvojame apie kerštą, ir kuo kerštingumas gali pasitarnauti visuomenei?

Keršto jausmas – galingas emocinis stimulas. Jis skatina nusikalsti (remiantis statistika, keršto ir įniršio motyvai figūruoja pusėje žmogžudysčių) ir formuoja valstybės politiką – siekis atkeršyti už teroro aktus Niujorke pradėjo JAV karą Afganistane ir buvo viena iš svarbiausių operacijų Irake priežasčių.Psichologai nemažai žino apie noro atkeršyti rezultatą – agresiją. Savotiškas agresijos tarpininkas ir atsparos taškas – kerštas –ilgai slėpėsi šešėlyje, tačiau dabar mokslas stengiasi atsigriebti.

Baudimo malonumas

Kai mus įžeidžia, sakome, kad mums skaudu, ir tai ne tiesiog žodžiai. Funkcinės magnetinio rezonanso tomografijos tyrimais nustatyta, kad bendruomenės atmetimas aktyvina smegenų sritį, siejamą su fiziniu skausmu – dorsaline priekine juosta ir priekine juostuotąja žieve ir priekine centrinės skilties dalimi. Tos pačios smegenų sritys būna aktyviausios žmonių, linkusių agresyviausiai reaguoti į įžeidimą.

Ar galima šią skriaudą kompensuoti kerštu? Panašu, kad taip. 2004 metais Ciuricho universiteto mokslininkai atliko eksperimentą. Savanoriams jie pasiūlė sudalyvauti žaidime, kur jie turėjo perduoti pinigus kitam žmogui, o šis spręsdavo, grąžinti juos žaidimo partneriui ar ne. Jei vienas dalyvis būdavo godus ir porininkui nieko negrąžindavo, šis galėdavo nubausti pirmąjį, ir paprašyti organizatorių paimti iš jo bet kokią sumą (tačiau už galimybę nubausti partnerį turėdavo mokėti ir jis pats).

Dalyviai galimybe nubausti partnerį už godumą naudodavosi netgi tada, kai už tai reikėdavo sumokėti iš savo kišenės. Savanorių smegenų skenavimas parodė, kad priimant sprendimą nubausti, aktyvuodavosi uodeguotasis branduolys – nedidelė, prieš gumburą esanti struktūra, dalyvaujanti apdovanojimo sistemoje (toje pačioje, kuri skatina pripratimą prie saldumynų, azartinių žaidimų ir panašiai). Kuo didesnė buvo porininkui skiriama „bauda“, tuo intensyviau veikdavo uodeguotasis branduolys. Kiti eksperimentai su kerštavimu parodė ir kai kurių kitų smegenų sričių, susijusių su malonumu, aktyvavimą.

„Saldaus keršto“ hipotezę neseniai patvirtino Kentukio ir Virdžinijos universitetų (JAV) mokslininkų tyrimas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys tarp atstūmimo ir agresijos. Psichologai padalino eksperimentą į dvi dalis. Pirmoje dalyvių prašyta parašyti esė asmenine tema, o paskui perduoti ją kitiems, kad šie įvertintų darbą. Dalis grupės gavo gerus atsiliepimus, o dalis – labai blogus: „Tai blogiausia mano skaityta esė“. Iš tiesų, blogus atsiliepimus surašė eksperimento organizatoriai, tačiau bandomieji to nežinojo. Po to dalyviams buvo leista simboliškai išreikšti nepasitenkinimą, smeigtukais badant vudu lėlę, įsivaizduojant kritikus. Neigiamai įvertintų darbų autoriai vidutiniškai į lėles susmeigdavo daugiau smeigtukų. Tačiau po to atlikta apklausa parodė, kad jų nuotaika buvo ne prastesnė, nei prasidedant eksperimentui ir niekuo nesiskyrė nuo prastų įvertinimų negavusių dalyvių nuotaikos.

Paskui mokslininkai atliko antrą eksperimento etapą. Šį kartą dalyviams buvo duotos tabletės, kurios, kaip buvo pasakyta, „stabilizavo nuotaiką“ ir neleido jai kisti (iš tiesų tabletėse jokios veikliosios medžiagos nebuvo). Paskui dalyviams buvo pasiūlyta sužaisti virtualų žaidimą kamuoliu su dviem partneriais (jų vaidmenis atliko kompiuteriai, tačiau bandomieji to nežinojo). Žaidimo metu programa specialiai sumažindavo žmogaus dalyvavimą iki minimumo, taip pašalindama jį iš bendrų „linksmybių“. Po to „atstumtiesiems“ buvo suteikiama galimybė atkeršyti už savo vienatvę, įjungiant garso signalą kambaryje, kuriame, kaip manė dalyviai, yra jų skriaudikai. Paaiškėjo, kad suteikti nemalonumą kitiems žmonėms norėjo būtent tie bandomieji, kuriems nebuvo duotos „tabletės“. O maniusieji, kad jų nuotaika nepagerės, nebuvo linkę gerinti jos kerštu.

Šie eksperimentai pateikia įdomias išvadas. Pasirodo, kerštas ne tiesiog teikia malonumą – žmonės naudojasi juo, tikėdamiesi tą malonumą patirti. „Tai susiję su emocijų reguliavimu“, – aiškina tyrimo bendraautorius Davidas Chesteris, psichologas iš Virdžinijos sandraugos universiteto. Po keršto akto, įžeistų eksperimento dalyvių emocijos normalizuodavosi, nuotaika buvo tokia pati, kaip ir tų, kurių niekas neskriaudė.

Nors didelės tyrimų bazės apie kerštą dar nėra, mokslininkai gali pagrįstai teigti, kad kerštas teikia tokį pat nedelsiamą malonumą, kaip ir kiti priklausomybę sukeliantys veiksmai, pažymi Chesteris. „Galų gale jausitės blogiau, nei iš pradžių,“ pažymi jis.

Keršto nauda

Keršto troškimą galima pavadinti destruktyviu elgesiu. Kai akis uždengia „raudona skraistė“, apie pasekmes nebegalvojame, – iš čia ir kerštaujant įvykdytų nusikaltimų skaičius.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(9)
Visi šio ciklo įrašai:
2017-05-04 ->
Saldus atpildas. Ar žinote, kodėl kerštas taip džiugina ir kam jis reikalingas evoliucijai?
9
2017-04-07 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(2)
36(3)
31(0)
28(0)
25(2)
18(2)
17(0)
12(0)
12(0)
Savaitės
94(1)
81(1)
79(3)
71(5)
Mėnesio
145(25)
126(17)
105(13)
89(0)