Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Gunaras Kakaras: kontaktas su ateiviais įmintų žmonijos atsiradimo mįslę

2010-10-26 (71) Rekomenduoja   (11) Perskaitymai (4649)
    Share

Masiškai kuriami filmai apie mūsų planetą užkariaujančius ateivius astronomams kelia atlaidžią šypseną, tačiau nežemiškų civilizacijų galimybę Visatoje jie vertina gana rimtai. Anot Lietuvos etnokosmologijos muziejaus vadovo dr. Gunaro Kakaro, mūsų egzistavimas yra šimtaprocentinis įrodymas, kad Visatoje gyvybė ir protas egzistuoja.

Belieka kelti klausimą, kaip toli tos salelės viena nuo kitos nutolusios. Mokslininkas tiki, kad toks kontaktas padėtų žmonijai suvokti ir savo paskirtį bei kilmę.

Mūsų kūnai prieš milijardus metų gimė iš žvaigždžių

„Paprasčiausias dalykas, kuris mus sieja su Kosmosu, – kiekvienas mūsų kūno atomas prieš 6, 7, o gal ir prieš 8 mlrd. metų gimė žvaigždžių gelmėse. Visi mes esame sudaryti iš realios žvaigždžių medžiagos“, - teigė G. Kakaras.

Anot mokslininko, ne veltui visos pasaulio tautos su Kosmosu yra išlaikiusios mitologinius ryšius – per tautosaką, tautodailę, simbolius, apeigas, religiją. Tačiau pragmatiškas mokslas padarė mums meškos paslaugą pažinimą išskaidydamas į atskirus dalykus ir taip mus dalinai „atribojo nuo didžiojo kosminio pasaulio ir šiek tiek apribojo“.

„Iš tiesų mes gyvename ne realiame, o tikėjimų ir žinojimų pasaulyje. Kiekvieno iš mūsų tikėjimo ir žinojimo pasaulis yra skirtingas. Šiuose pasauliuose, lyginant su plačiu realiu pasauliu, trūksta vieno fenomeno – nežinomybės. Prie jos prisiliečia labai nedidelė dalis žmonių. Dėl to kaltas mūsų pragmatiškas auklėjimas, nes mokyklos, paklusdamos vartotojiškam visuomenės poreikiui, ruošia ne mąstančius žmones, o būsimus specialistus.

Būtų gražu, kad po dvylikos mokslo metų mokytojas atvestų savo auklėtinius prie bedugnės pakraščio, paragintų visus susiimti rankomis, kad nebūtų baisu, ir tartų: „Štai per dvylika metų mes priartėjome prie to, ko žemėje dar niekas nežino“. Tai būtų pati didžiausia pagarba žinojimui, kuris pripažįsta nežinomybės egzistavimą, nes visada bus tai, kas mūsų protui neprieinama“, - įsitikinęs astronomas.

Kalbat apie Kosmosą visada iškyla dar vienas klausimas: ar jis mums pavojingas? „Nuo mokyklos laikų, kai pradėjau domėtis astronomija, nuolatos buvo kalbama apie daugybės asteroidų priartėjimą prie Žemės. Į tai galima žiūrėti su didele jumoro doze, tačiau jei pažiūrėsime pro teleskopą, pamatysime, kad visi kieti Saulės sistemos dangaus kūnai nukloti susidūrimų krateriais. Grėsmė yra visiškai reali, tačiau niekas negali pasakyti, kada toks susidūrimas įvyks – po 10, 100, 1000 ar milijono metų“, - teigė astronomas.

Mūsų egzistavimas – šimtaprocentinis gyvybės Visatoje įrodymas

G. Kakaro manymu, šiuolaikinis pažinimas susijęs su trimis problemomis – mus supančios visatos sandara ir dinamika; kosmoso atsiradimo priežastimi; gyvybės ir proto problema.

„Iš tiesų apie Visatą mes žinome labai mažai. Visi tie kūnai, kuriuos matome ir tyrinėjame, sudaro labai nedidelę jos dalį. Likusi erdvė – mums nežinoma tamsioji medžiaga. Tai, kad šiandien kalbame apie šią tamsiąją medžiagą, yra žingsnis į erdvę, kurios mes negalime apibrėžti jokiais fiziniais dėsniais. Mes tik duodame pavadinimus, tariamai jausdami mums nežinomos materijos egzistavimo formų poveikius.

Lygiai taip pat kol kas mes negalime atsakyti ir į klausimą, ar egzistuoja Visatoje gyvybė be mūsų, tačiau mūsų egzistavimas yra šimtaprocentinis įrodymas, kad Visatoje gyvybė ir protas egzistuoja. Įrodyti, kad mes esame vieninteliai Visatoje, drįstu teigti, neįmanoma. Todėl belieka kelti klausimą – kaip toli viena nuo kitos yra gyvybės ir proto salos. Tai klausimas, kuris ateityje, tegu ir labai tolimoje, gali turėti atsakymą“, - mano astronomas.

Šiame kontekste jis prisiminė žiniasklaidoje pasirodžiusią žinutę apie tai, kad vienas garsus mikrobiologas prognozavo, jog per ateinančius šimtą metų žmonių rasė išnyks. Jo teigimu, žmonės nesugebės išgyventi dėl demografinio sprogimo ir nekontroliuojamo vartojimo. Kitas mąstytojas, garsus filosofas, visuomenės vystymąsi palygino su greitai lekiančia mašina – jei nebūsi pasiruošęs pataikyti į posūkį, katastrofa neišvengiama.

„Besivystanti civilizacija kasdien įmeta anglies į pakurą, kad tik lėktume greičiau. Todėl Žemės civilizacija egzistuoja absoliučiame vakuume apie savo ateities galimybes“, - įsitikinęs G. Kakaras.

Bijai vilko – neik į mišką

Mokslininko teigimu, vienintelė tikra ir reali galimybė Žemės civilizacijai turėti informacijos apie proto salų egzistenciją šiame kosminiame pasaulyje yra tik viena – kontaktas su kitoms gyvybės ir proto salomis. Šiandieniniai „pseudofantastiniai“ filmai ateivius mums pateikia kaip grėsmę. G. Kakaras į šį šou triuką atsako liaudies patarle: „Bijai vilko – neik į mišką“. Kitaip tariant, mes turime susitaikyti su faktu, kad vienintelis informacijos šaltinis apie kosminės gyvybės egzistenciją yra kontaktas su ja.

„Kontaktas su kitomis proto salomis mums galėtų duoti ne atsakymus, bet lygiagrečią informaciją mūsų pažinimui ir tikėjimui. Tai būtų unikali informacija, kuri leistų suvokti žmonijos atsakomybę už savo veiksmus Kosmose, žmonijos egzistencijos priklausomybę nuo kosminės erdvės, žemiškos civilizacijos vystymosi alternatyvų paieškas kosminės ateities perspektyvoje“, - svarstė astronomas.

Anot jo, tai galbūt padėtų atsakyti ir į klausimą, kokia proto kilmė ir paskirtis Visatoje, kokias aukščiausias civilizacijos pakopas gali pasiekti atskiras protaujantis individas, ar kiekviena civilizacija gali pasiekti aukščiausią savo išsivystymo pakopą, ar šalia mūsų civilizacijos egzistuoja kitomis vertybėmis paremtos civilizacijos.

.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(14)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(11)
Komentarai (71)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Inga Saukienė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
47(9)
29(0)
26(5)
24(0)
19(9)
17(1)
16(0)
15(0)
Savaitės
184(3)
133(13)
65(4)
65(1)
Mėnesio
184(28)
142(55)
111(35)
100(13)
97(5)