Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Kosmonautas Nr.15: lietuvių kilmės A.Jelisejevas

2012-12-03 (0) Rekomenduoja   (13) Perskaitymai (1101)
    Share

Iki dešimtos klasės jis buvo Aleksejus Kuraitis, nes jo tėvas, Stanislovas Kuraitis, buvo lietuvis. Jis prisidėjo prie pirmųjų kosminių laivų kūrimo, vadovavo jų skrydžiams, tris kartus nėrė į šias nepažintas erdves ir pirmasis pasaulyje su dar dviem kolegomis pabuvojo atvirame kosmose. Tai – Aleksejus Jelisejevas.

78 metų kosmonautas A.Jelisejevas šiomis dienomis apsilankė senelių gimtinėje, ketvirtadienį Vilniaus rotušėje pristatė savo knygą „Gyvenimas – lašas jūroje“, išleistą lietuvių kalba.

Kosmonautas su žmona Larisa gyvena Maskvos centre. Pro jų buto langus matyti Kremlius. Jis tvirtino, kad po šalia esančią Raudonąją aikštę nevaikštinėja. Juodu užsiėmę – abu dar dirba.

A.Jelisejevas – tvirto, lietuviško sudėjimo. Įdomu klausytis jo pasakojimo apie realų, apčiuopiamą gyvenimą Žemėje ir pasivaikščiojimą po fantastiškas kosmoso erdves. Apie už auksą brangesnes kosmoso pramonės paslaptis ir tai, kaip jos nuvertėjo šiandien. Apie lietuvišką savo pavardę, kurią turėjo pasikeisti, kad nebūtų „liaudies priešo“ sūnus, ir lietuvį tėvą, kurį gyvenime matė vos 10 minučių.

– Gerbiamas Aleksejau, susitikimų su žmonėmis, pasakojimų apie savo skrydžius į kosmosą turbūt buvo be galo, be krašto. Ar nesijaučiate kaip kosmoso istorijos eksponatas?

– Ne. Pasaulyje jau daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių pabuvojo kosmose. Net pavardžių jų nežinau. Žinau tik senus rusų ir amerikiečių kosmonautus. Prie kosmonauto profesijos visi jau priprato. Jau daug metų orbitoje yra žmonių, ir niekas apie tai negalvoja.

– Ar jie neatlieka kokių nors ypatingų mokslinių tyrimų?

– Sakykime taip: nežengiami nauji ryškūs žingsniai – tęsiasi rutina. Vyksta nepertraukiami skrydžiai – žmonės psichologiškai prie to priprato ir netgi neklausia: „O kodėl jie skrenda?“

– Turite lietuviško kraujo – kažkada jūsų pavardė buvo Kuraitis. Tačiau gyvenimas klostėsi taip, kad lietuvišką tėvo pavardę teko pakeisti į rusišką, motinos, ir vadintis Jelisejevu. Ar matėte tėvą, kai jis grįžo iš lagerių?

– Tėvas ir motina mokėsi Maskvoje tame pačiame Lengvosios pramonės institute. Po studijų tėvas dar mokėsi aspirantūroje. 1934 m. pagal kažkokį skundą jį areštavo – suėmė ilgam kaip liaudies priešą. Kaip tėvas man rašė laiške, iš pradžių jis buvo kalėjime, paskui – lageriuose. Tada – kažkokiose gyvenvietėse, iš kurių nebuvo galima išvažiuoti. Iš gyvenimo jis buvo išbrauktas 22 metus. Jųdviejų keliai išsiskyrė: tėvas sukūrė savo šeimą, mama – savo.

Mačiau jį vieną kartą dešimt minučių. Detalių neatsimenu. Jis norėjo susitikti, ir mes susitikome. Tuo metu aš sportavau, ir jis atvažiavo į „Dinamo“ stadioną. Beveik nepasikalbėjome – nežinojau, ko jo klausti. Pastovėjome ir išsiskyrėme.

– Ar teko pažinoti kosmonautą lietuvį Rimantą Stankevičių? Jo seniai nėra tarp gyvųjų – 1990 m. žuvo Italijoje, netoli Trevizo miesto, per aviacijos šou.

– Pažinojau jį. Jis rengėsi skrydžiui kosminiu laivu „Buran“, buvo lakūnas-bandytojas. Labai malonus vyras. Buvo grupė lakūnų-bandytojų, gal šeši. Jie visi skraidė lėktuvais ir tuo metu rengėsi skrydžiui į kosmosą.

– Visą gyvenimą dirbote kosmoso pramonėje, prisidėjote prie pirmųjų kosminių laivų kūrimo. Žinojote daugybę paslapčių, kurių kiti, mirtingieji, tuo metu nežinojo.

– Taip, dirbau organizacijoje, kuri gamino pirmuosius kosminius laivus. Mes rengėme pirmojo kosmonauto, Jurijaus Gagarino, skrydį. Aš, kaip inžinierius, užsiėmiau rankinio laivo valdymo kūrimu. Aišku, žinojau ir tuos, kurie rengiasi tiems skrydžiams, ir tuos, kurie ruošia tuos skrydžius. Aš ir pats norėjau skristi.

– 1969 m. du kartus, o 1971-aisiais kartą pabuvojote kosmose. Kaip ruošėtės tiems skrydžiams fiziškai ir psichologiškai?

– Kelias į juos buvo labai ilgas. Pirmą kartą į medicininį patikrinimą atvykau 1962 m. Skrydis buvo paskirtas po penkerių metų, 1967-aisiais. Turėjome skristi kitą dieną po Vladimiro Komarovo starto. Bet atsitiko tragedija – V.Komarovas žuvo, ir mūsų skrydį atšaukė. Taigi mano skrydis įvyko tiktai 1969 m. Į jį vedė septynerių metų kelias. Aš žinojau, į ką kreiptis, koks kelias ten gali nuvesti.

– Tai į ką kreipėtės?

– Galų gale – į Sergejų Koroliovą. Jis buvo pagrindinis kosminių laivų konstruktorius. Pagrindinė figūra. Tai – žmogus, kuris vadovavo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo „Sputnik“, pirmojo kosminio laivo „Vostok“, taip pat „Voschod“ sukūrimui, pirmiesiems skrydžiams į Mėnulį, Marsą, Venerą. Tai buvo didis žmogus – jis vadovavo toms mokslo kryptims Sovietų Sąjungoje. O aš jo organizacijoje dirbau. Kreipiausi į jį asmeniškai ir buvau priimtas. Po pokalbio jis pasakė: „Jūs surasite kelią.“

– Rašoma, kad jūs buvote kosmonautas Nr. 15. Kaip tai suprasti?

– Kai išsiunčia į kosmosą, duoda pažymėjimą su numeriu. Pirmąjį numerį turėjo J.Gagarinas. Antrąjį – Germanas Titovas. Man davė pažymėjimą, ant kurio buvo parašytas 15-as numeris. Į kosmosą aš skridau penkioliktas. Bet 1969 m. skridome trise: Borisas Volynovas, Eugenijus Chrunovas ir aš. Tada pirmą kartą pasaulyje buvo sujungti du pilotuojami kosminiai laivai. Per atvirą kosmosą mes pirmą kartą perėjome iš vieno laivo į kitą. Atgal grįžome Vladimiras Šatalovas, E.Chrunovas ir aš jau kitu laivu.

– Kosminėje erdvėje praleidote 37 minutes. Kaip ji atrodo ir kaip ten jautėtės?

– Tam ruošėmės labai ilgai. Tai buvo mano pirmasis skrydis. Antras ir trečias skrydžiai buvo ne tokie sėkmingi. Kosminė technika – sudėtingas dalykas.

O kosminė erdvė! Sunku aprašyti, sunku apsakyti, ką mačiau. Tai palieka didžiulį įspūdį, tai labai ryškus įvykis. Tu vienas, o prieš tave – kitas pasaulis. Ten daug gražaus, tai paskui visą gyvenimą atsiminsi. Dangus – juodas, saulė – labai ryški, kokios čia neišvysi. Žemė – mėlyna, du jos trečdaliai uždegti debesų. Jūra – maža, bet buvo matyti. Sunku tai papasakoti žodžiais, tai daro stiprų emocinį įspūdį.

– Kai grįžote į Žemę, ar neišgirdote paprastų žmonių pastabų: „Ir kodėl tie kosmonautai drumsčia Dievo buveinę?“

– Religija – ypatingas pasaulis žmogaus galvoje. Tie, kurie skrido į kosmosą, Dievu netikėjo. Bet papasakosiu vieną atsitikimą.

Atrodo, po antrojo skrydžio nusileidome Kazachstane, didžiuliame lauke. Kai aparatas leidosi, išsiskleidė labai didelis parašiutas, kuris buvo matyti iš toli. Kai lauke dirbantys žmonės išvydo tą parašiutą, bėgo žiūrėti, kas čia atsitiko. Traktoriais, arklių vežimais važiavo. Išlipome iš kosminio laivo, jie mus apsupo ratu ir žiūrėjo. Jie mūsų nepalaikė žmonėmis. Viena moteris mane pirštu baksnojo baksnojo, paskui sako: „Jis – šiltas.“ Jie nesuprato, kas mes tokie.

– Kokią kainą sumokėjote už tai, kad galėjote nuskristi į kosmosą, išsilaipinti kosminėje erdvėje?

– Pinigais mes nieko nemokėjome. Pasakysiu: tam paaukojau daugiau kaip penkerius savo gyvenimo metus. Treniruotės, daugybė treniruočių. Medicininiai patikrinimai. Daugybę kartų gulėmės į ligoninę, kur tikrindavo mūsų sveikatą. Ir – skrydžiai, taip pat – mokslo darbai, kosminio laivo studijos.

– Žmonos per tai nepraradote?

– Ne (juokiasi). Bet manęs ilgai nebūdavo namie.

– Pažinojote pirmąjį pasaulyje kosmonautą – Jurijų Gagariną. Koks tai buvo žmogus?

– Labai malonus, paprastas, geras draugas, turėjo humoro jausmą. Labai mėgo aktyvų gyvenimą. Kai ruošiausi pirmajam savo skrydžiui, mus dubliuojančiame ekipaže buvo J.Gagarinas – tuo metu jis dar kartą norėjo skristi. Bet kai atsitiko tragedija ir žuvo V.Komarovas, J.Gagariną tuoj pat „nuėmė“. Pasakė, negalima rizikuoti tokiu žmogumi. O paskui nusprendė, kad jis skris įprastu lėktuvu. Ir jis žuvo lėktuvo katastrofoje.

– Svarbūs dalykai išaiškėja tik po daugelio metų. Ar, jūsų nuomone, tai nebuvo diversija?

– Ne. Buvo labai blogas oras. Manau, kad pasiklydo debesyse. O kai išlindo iš debesų, lėktuvas buvo jau labai žemai. Nespėjo išlyginti lėktuvo padėties – kad jis būtų horizontalus, ir šis smigo į žemę.

– Kai jūs, seni kosmoso vilkai, susitinkate Maskvoje, apie ką kalbatės?

– Tiktai ne apie skrydžius. Kalbamės apie įprastą gyvenimą. Apie tai, kas kaip gyvena šiandien, ką veikia, kuo domisi. Apie politiką stengiamės mažai kalbėti, šiandienės politikos niekas nemėgsta.

Kiekvienais metais kurioje nors šalyje susitinka kosmonautai iš viso pasaulio. Suvažiuoja apie šimtą žmonių. Prieš daugiau kaip mėnesį buvo susitikę Saudo Arabijoje. Bet aš retai važiuoju į tuos susitikimus – buvau Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje.

– Jei būtų galimybė gyvenimą pradėti iš naujo, ar taptumėte kosmonautu?

– Taip. Tai – labai ryškūs įspūdžiai.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(11)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(13)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Laima Žemulienė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
85(5)
51(0)
44(3)
31(2)
29(4)
28(0)
23(0)
22(2)
15(0)
15(0)
Savaitės
88(0)
76(2)
68(9)
67(6)
Mėnesio
151(27)
135(0)
111(1)
109(2)
108(0)