Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Apie tai, kaip Visatoje gimsta gyvybė: „pamirškite apie mus lankančius siauraakius ateivius“

2016-06-27 (2) Rekomenduoja   (31) Perskaitymai (4445)
    Share

Gyvybės kilmė yra viena didžiausių mokslo dar neatskleistų paslapčių. Hipotezė, kad visatoje knibždėte knibžda gyvybė, net technologiškai išsivysčiusios civilizacijos, remiasi nepatvirtinta prielaida.

Mokslininkas: „pamirškite apie mus lankančius siauraakius ateivius“
©www.irishmirror.ie

Kai aš buvau studentas praeito amžiaus viduryje, dauguma mokslininkų manė, kad mes esame vieninteliai Visatoje. Protingosios gyvybės paieškos už Žemės ribų panašėjo į pasaką ir kai kam kėlė juoką. Gyvybės kilmės dėl laimingo cheminio atsitiktinumo skepsis susijęs su labai maža tikimybe.

„Gyvybės kilmė yra tikrasis stebuklas. Yra tiek daug sudėtingiausių sąlygų, kurios turėjo būti patenkintos, kad tai įvyktų,“ – tvirtino anglų biochemikas ir genetikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas Fransis Haris Komptonas Krikas.

O prancūzų biologas, taip pat Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas Žakas Mono knygoje „Chance and Necessity“ (liet. k. Atsitiktinumas ir būtinybė) rašo: „Žmogus pagaliau žino, kad jis yra vienintelis abejingoje neaprėpiamoje visatoje, iš kurios jis atsitiktinai atsirado.“

Tačiau fizinių dėsnių ir atsitiktinių įvykių tikimybė mums atsitiktinai atsirasti Žemėje yra mažesnė nei 1 iš dešimt laipsnyje 49 (1/1049). Ji yra panaši į tikimybę laimėti kiekvieną loteriją, kuri kada nors kur nors vyko. Akivaizdu, kad tokia tikimybė mažai reali. Kaip anglies, vandenilio, azoto, deguonies ir kiti gyvybės elementų atomai susijungė į sąmonę turinčius vaikinus, kurie prieš 35 000 metų iš Afrikos atėjo į Europą, pasklido po pasaulį ir taip patobulėjo, kad sukūrė reaktyvinius lėktuvus, raketas, kompiuterius ir mobiliuosius ryšius, nuskrido į Mėnulį ir stato 800 metrų aukščio pastatus?

Tvirtinimas, tai lėmė tik nebylus atsitiktinumas, yra ne geresnis nei sakymas, jog viską sukūrė Dievas. Tačiau Kalifornijos Technologijos instituto fizikas teoretikas Synas Karolas ką tik pasirodžiusioje knygoje „The Big Picture: On the Origin of Life, Meaning, and the Universe Itself“ (liet.k. Bendras vaizdas: Apie gyvybės kilmę, prasmę ir pačią visatą) rašo: „Nėra tokių dalykų kaip Dievas, dvasios ar žmogaus sielos, kurios gyvena už kūno ribų. Viskas, kas egzistuoja, priklauso gamtiniam pasauliui ir yra prieinama mokslui.“

Bet ar tikrai? Juk gyvybės kilmės švytuoklė krypavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Nėra abejonės, kad pastarųjų metų daugiau nei tūkstančio į Žemę panašių planetų už Saulės sistemos ribų atradimas skėlė stiprų sprigtą daug dešimtmečių tebesitęsiančios nežemiškosios gyvybės paieškos programai SETI.

Astronomai mano, kad gali būti milijardai į Žemę panašių planetų vien tik mūsų galaktikoje. O tokių galaktikų yra šimtai milijardų. Nekilnojamojo turto už Žemės ribų yra gausu ir reikia džiaugtis, kad konservatoriai dar neleido jo kilnoti į Žemę. Bet nekilnojamas turtas vertingas tik tada, jeigu ten galima gyventi. Klausimas, ar tikėtina, kad už Žemės ribų kur nors galima gyventi yra beprasmis.

Beprasmis todėl, kad dar patikimai nežinome proceso, kuris chemikalų mišinį pavertė tokio stulbinančio sudėtingumo gyvomis ląstelėmis, kad net neįmanoma apskaičiuoti tokio proceso atsitikimo tikimybės. Nežinomo proceso šansų neįmanoma įvertinti.

Astrobiologai optimistiškai mano, kad iš mikrobų ilgainiui turi išsivystyti protas. Nors biologai negali šio proceso apskaičiuoti ar įvertinti, jie mano suprantą procesą – tai Darvino evoliucija. Bet tai vežimo statymas prieš arklį. Didžiausias netikrumas yra dėl pirmojo to proceso žingsnio – dėl mikrobų atsiradimo.

Protingoji gyvybė Žemėje kosminiais mastais atsirado labai greitai. Amerikiečių astrofizikas, kosmologas, rašytojas ir mokslo populiarintojas Karlas Edvardas Saganas pastebėjo, kad gyvybė nebūtų taip greitai atsiradusi Žemėje, jeigu ji nebūtų buvusi tinkama gyvybei.

Chemijos determinizmas moko, kad gyvybė turėjo atsirasti greitai, nes cheminės reakcijos vyksta greitai arba visai nevyksta. Jeigu gyvybė Žemėje nebūtų atsiradusi greitai, žmonės nebūtų spėję evoliucionuoti prieš Saulei tampant pernelyg karšta ir prieš išdeginant mūsų planetą (tai ilgainiui neišvengiamai atsitiks). Bet iš šio vienintelio gyvybės atsiradimo pavyzdžio negalime padaryti jokios statistinės gyvybės atsiradimo visatoje išvados.

Yra paplitęs argumentas, kad visata yra tokia milžiniška, kad kažkur tiesiog turi būti gyvybė. Jeigu apsiribotume matomąja visata, tikėtina, kad joje yra apie 10 laipsnyje 23 (1023) planetų. Nors kelias nuo chemijos iki biologijos yra ilgas ir sudėtingas, gali būti, kad bent viena iš trilijono trilijonų planetų kada nors pasėjo gyvybės ikrus.

Teiginys, kad gyvybė gali būti paplitusi visatoje yra paremtas nebylia prielaida, kad biologija nėra atsitiktinių cheminių reakcijų išdava, bet pasekmė kryptingo atomų savaiminio susitvarkymo, kuris yra palankus gyvybei atsirasti – gamtoje veikiančio gyvybės dėsnio.

Masačiusetso technologijos instituto fizikas Džeremis Inglendas iš fizikos dėsnių išvedė formulę, kuri rodo, kad jei atomų grupę veikia išorinis energijos šaltinis (Saulės arba cheminio kuro) ir supa šilumos aplinka (vandenynas ar atmosfera), ji palaipsniui persitvarko taip, kad išsklaidytų kuo daugiau energijos. O gyvieji organizmai jos išsklaido daugiau nei grupė neorganinių atomų. Tai reiškia, kad tam tikromis sąlygomis neorganinė medžiaga neišvengiamai įgyja esminę fizinę gyvybės savybę.

Ši idėja atskleidžia esminę gyvybės kilmės priežastį. Ji remiasi antruoju termodinamikos arba didėjančios entropijos dėsniu, teigiančiu, kad visi natūralūs procesai pasaulyje vyksta didėjančios entropijos kryptimi. Entropija yra energijos išsisklaidymo matas. O gyvieji organizmai jos išsklaido daugiausiai.

Idėja gera, bet kol kas neturime jos įrodymų. Tačiau turime įrodymų, kad visata ir Žemė yra tarsi mums sukurtos. Visatos plėtimosi greitis po Didžiojo sprogimo yra tiksliai sutvarkytas. Jei visata būtų plėtusis viena trilijonąja dalimi greičiau, visa visatos materija iki šiol būtų išsisklaidžiusi. O jei tiek pat lėčiau – visata dėl traukos jėgų per pirmuosius milijardą savo egzistavimo metų būtų susitraukusi. Nebūtų nei ilgaamžių žvaigždžių, nei gyvybės.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(36)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(31)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Įdomiausi rubrikoje Astronomija ir kosmonautika
Kiti tekstai, kuriuos parašė Jonas Grigas
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

Paros
30(3)
23(2)
22(3)
17(0)
14(3)
12(0)
11(3)
Savaitės
30(9)
37(0)
33(8)
42(0)
31(5)
44(0)
38(0)
31(0)
52(1)
Mėnesio
119(12)
41(0)
44(8)
40(0)
49(0)
44(0)
40(1)