Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Kas įvyko Tunguskos katastrofos metu prieš 110 metų? Paslaptingas įvykis užminė tikrą mįslę

2018-07-02 (4) Rekomenduoja   (106) Perskaitymai (4814)
    Share

Birželio 30-ąją pasaulis minėjo Tarptautinę asteroido dieną. Data pasirinkta neatsitiktinai – ankstyvą 1908 m. birželio 30 d. rytą Vidurio Sibiro (Rusija) taigą ties Akmenuotąja Tunguska sudrebino didžiulis sprogimas.

Net prabėgus 110 metų, vis dar tiksliai nežinome, kas šį įvykį sukėlė, kokia yra tikroji reiškinio prigimtis. Daugelio šalių mokslininkai, profesionalūs tyrinėtojai ir entuziastai mėgėjai bando įminti Tunguskos katastrofos mįslę, tačiau vienareikšmio atsakymo nėra.

Sutariama, jog nuoseklių, sistemingų Tunguskos incidento tyrinėjimų pradininku galima laikyti geologą, minerologą, meteoritologą Leonidą Aleksejevičių Kuliką (1883-1942), kurio kantrybė ir atkaklumas nelygioje kovoje su taiga vėlesnėms kartoms tapo besąlygiško mokslinio pasišventimo pavyzdžiu.

Kas nutiko lemtingą dieną

Bendras vaizdas to, kas nutiko Vidurio Sibiro taigoje tą lemtingąją dieną prieš daugiau nei šimtmetį yra toks. Apie 7 val. ryto vietos laiku (pusiaunaktį pagal Grinvičą) šiaurės vakarų kryptimi, paskui save tempdamas dūmų šleifą, švilpdamas, traškėdamas ir dundėdamas dangų didžiuliu greičiu perskrodė už Saulę ryškesnis ugnies kamuolys. Jis, kiek į horizontą pasvirusia trajektorija artėdamas prie žemės paviršiaus, staiga išsipūtė, dangų užliejo akinanti šviesa.

Virš žmonių negyvenamos taigos, Akmenuotosios Tunguskos intakų Kimčos ir Chušmos tarpupio rajone, pasigirdo kurtinantis sprogimas; arčiausiai katastrofos epicentro atsidūrė už 70 km. į pietryčius įsikūrusi Vanavaros faktorija, kurios gyventojai šiauriniame skliaute matė akinantį blykstelėjimą, ugnies stulpą, jų ausis užgulė siaubingas triukšmas, į veidus tvoskė įkaitusio oro gūsis, po kojomis drebėjo žemė, pažiro langų stiklai, isteriškai ėmė blaškytis naminiai gyvuliai.

Sprogimo energija prilygo 2000 Hirosimos atominių bombų

Įvykio mastelis iš tiesų pribloškia: sprogimo švytėjimas buvo matomas už 700 kilometrų, garsas girdimas už 1200 kilometrų, o sprogimo energija prilygo 2000 Hirosimos atominių bombų. Išsiskyręs karštis gaisrą taigoje sukėlė 300 km² plote; smūginė oro banga sklido 320 km/s greičiu ir Žemės rutulį apskriejo du kartus; medžiai aplink epicentrą išguldyti 30 kilometrų spinduliu, o bendras išvartų plotas siekia 2150 km²; 3-5 balų pagal Richterio skalę požeminiai virpesiai buvo juntami už 900 kilometrų nuo epicentro; apie 4 valandas po sprogimo truko Žemės magnetinio lauko sutrikimai; kitą naktį, t. y. iš birželio 30-osios į liepos 1-ąją, sidabriškieji debesys ir pašvaistės buvo regimos 12 milijonų km² teritorijoje.

Pirmasis Tunguskos paslapties tyrėjas

Iš pakankamai patikimų šaltinių žinoma, jog Tunguskos įvykiu Rusijos Mokslų akademijos Minerologijos muziejaus darbuotojas L. Kulikas susidomėjo 1921 m. pavasarį.

Tuomet žurnalo „Mirovedenje“ redaktorius D. O. Sviatskis šiam parodė iš 1910 m. kalendoriaus išplėštą liepos 15 d. lapelį. Jame smulkiomis raidėmis buvo išspausdintas pranešimas, jog maždaug prieš dvejus metus, t. y. 1908 metų birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, Jenisejaus gubernijos gyventojai stebėjo didelį bolidą, sprogusį netoli Vanavaros faktorijos.

Kulikas, aktyviai domėjęsis meteoritais ir vadovavęs muziejuje jo paties iniciatyva įsteigtam Meteoritikos skyriui, iš karto užsidegė noru rasti kosminį kūną ar jo dalis ir parsigabenti į Maskvą.

L. Kuliko ekspedicija

Jau tų pačių metų rugsėjo 5 d. L. Kulikas išsiruošia į pirmąją savo kelionę, kurios tikslas – surinkti kuo daugiau duomenų apie „amžiaus meteoritą“ ir pasižvalgyti po teritorijas, kur jis galėjo nukristi. Atvykęs į Vanavarą mokslininkas pirmiausia apklausia gyventojus ir išsiaiškina, kada ir kokia kryptimi lėkė objektas bei kurioje pusėje jis sprogo. Kulikas su vietiniais evenkais sutaria dėl pirminės žvalgomojo pobūdžio ekspedicijos į taigos gilumą, tikėdamasis jau šiuo mėginimu rasti smūginį meteorito kraterį.

Tačiau žygis nenusisekė. Šiaurės elnių traukiamų rogių karavanas per sniego pusnis į priekį stūmėsi labai lėtai. Atrodė, jog vedlys evenkas neturi nė menkiausio supratimo apie „sprogimo epicentrą“, o pats Kulikas nepažįstamoje taigoje orientavosi blogai, todėl maršrutą teko kaitalioti.

Didžiam mokslininko nusivylimui, nukeliavus 70 ar 80 kilometrų teko pasukti atgal, nes ir elniai, ir žmonės pavargo. Nepasiekęs kelionės tikslo, išsekęs būrys grįžo į faktoriją. Negalėdamas susitaikyti su nesėkme, Kulikas dienoraštyje rašė:

„Kraterį būčiau radęs, bet vietos gyventojai yra mažaraščiai tinginiai, kuriems trūksta valios ir ryžto...“. Vis dėlto pirmoji ekspedicija į Sibirą nenuėjo veltui – apibendrinus surinktus duomenis pavyko apibrėžti tikrąjį katastrofos rajoną.

L. Kulikas buvo klaidinamas

1924 m. L. Kuliką Maskvoje pasiekia netikėta ir intriguojanti informacija – žinomam Rusijoje geologui S. V. Obručevui (1891-1965), tyrinėjusiam Tunguskos anglies baseiną netoli Vanavaros, vietiniai medžiotojai klajokliai prasitarė, jog „žmogų iš Maskvos“ žygyje specialiai klaidinę, nenorėdami atskleisti „dangaus dvasių buveinės“ vietos ir kad maždaug 100 km šiauriau nuo Vanavaros plyti didžiuliai išguldyto miško plotai, atsiradę 1908-ųjų birželio pabaigoje „nusileidus dangiškajai ugniai“.

Ši žinia L. Kuliką įkvepia – jis paskelbia hipotezę, jog lemtingąją 1908 m. birželio 30 d. Žemė susidūrė su masyvia nuolauža iš kosminių šiukšlių debesies, lydinčio Ponso-Vinekės (Pons-Winnecke) kometą, kuri, pasak astronominių skaičiavimų, pro mūsų planetą turėjo praskrieti 1908 m. liepos 1 d., ir, užvaldytas minties rasti gigantišką meteoritą, 1926-ųjų pabaigoje ima organizuoti tiriamąją ekspediciją.

Su grupe pagalbininkų ir kolegų geologų L. Kulikas į Tunguską išvyksta 1927 m. kovą. Šįkart į taigos gilumą juos lydi patyrę tungusų vedliai. Ekspedicijos dalyviai keletą dienų keliauja sausuma, po to žygis plaustais tęsiamas vandeniu. Maršrutas Čambos ir Chušmos upių vingiais nusidriekia beveik 220 km. Pakeliui grupė aptinka didžiules vis tankėjančias apdegusio miško išvartas, kuriose medžiai beveik tvarkingai sugulę viena kryptimi – šaknys nukreiptos į spėjamą epicentrą.

Maždaug po mėnesio (!) ekspedicija pasiekia ištisai išvirtusiais medžiais nuklotų neaukštų kalvų apsuptą daubą. Didelei tyrinėtojų nuostabai, čia medžiai ne išguldyti, o vertikalūs, tik nuplėšta žieve, nudraskytomis šakomis, nebegyvi.

L. Kulikas kelionės dienoraštyje rašė: „Prieš mus atsivėrė kraupus vaizdas: kalvų papėdėse dunkso netolygiai išdegęs miręs miškas, kurio smūginė sprogimo banga neišvartė. Vertikaliai likę stovėti nusvilę, apnuoginti kamienai primena į žemę įkastus telegrafo stulpus… Jokių gyvybės ženklų, net paukščių čiulbėjimo, tik spengianti tyla…“.

Mokslininkas suprato, jog veikiausiai rado sprogimo epicentrą, tiesiai po kuriuo atsidūrę medžiai buvo ne išversti, bet mirtinai sužaloti įkaitusio oro bangos. Šio mirusio miško viduryje, Didžiosios daubos dugne liūliavo pelkė, tad iškart iškeliama logiška prielaida, jog tai – nukritusio meteorito išmuštas krateris.

L. Kulikas su bendražygiais ten pat aptiko dešimtis, rodos, visiškai neseniai susiformavusių, tačiau spėjusių užpelkėti duburių nuo 70 cm ik 50 m skersmens ir nuo 10 cm iki 4 m ilgio. Netrukus tyrinėtojų grupė pasuko atgal: rodos, abejonių nėra – rastas pagrindinis smūginis ir mažesni skeveldriniai krateriai. Belieka kosminį ateivį išlupti iš jį slepiančios taigos glėbio.

Nauja didelė ekspedicija buvo organizuota po metų. 1928-ųjų birželio pradžioje septynių mokslininkų ir kelių vietoje prisijungusių pagalbininkų grupė, vadovaujama L. Kuliko, atvyksta į pagrindinių tyrinėjimų vietą katastrofos rajone, įrengia stovyklą ir pradeda suplanuotus darbus – vykdo kruopščius topografinius ir geodezinius vietovės matavimus, „krateriuose“ specialiais detektoriais ieško meteorito nuolaužų.

Taiga nesvetinga – mokslininkai kovoja su alinančiu karščiu, debesimis parazituojančių vabzdžių, stovyklavietę skalauja liūtys. Vasaros pabaigoje nusprendžiama kai kurias vandens apsemtas daubas nusausinti, plikomis rankomis ir kasinėti jų dugną.

Darbas nepaprastai sunkus, ima stigti maisto, jėgos senka, tyrinėtojų grupę užpuola ligos. Taip ir neradus „dangaus akmens“, ekspediciją tenka nutraukti, o jos dalyvius skubiai evakuoti. Pats Kulikas palikti stovyklą griežtai atsisako ir su vienu savanoriu asistentu tęsia geologinius tyrimus beveik iki žiemos.

Tik lapkričio pabaigoje visiškai išsekusį, sunkiai sergantį mokslininką į Maskvą pargabena valdžios siųstas gelbėjimo būrys. L. Kulikas dienoraštyje užrašo: „Jis kažkur čia. Ieškosiu, kol rasiu.“

Didžiausia ekspedicija į Tunguską

Pati gausiausia – 10 tyrinėtojų ir 20 pagalbininkų bei geriausiai aprūpinta – mokslinės aparatūros bei techninės įrangos, medikamentų ir maisto atsargų, apskaičiuotų ilgiau nei metams gyvenimo izoliacijoje, bendras svoris siekė 5 tonas – ekspedicija į taigą išsiruošia 1929 m. vasario 24 d.

Pagrindinis kampanijos tikslas – nuodugnus meteoritinių kraterių tyrimas. Kosminio Tunguskos kūno sprogimo epicentre nusausinami ir išrausiami labiausiai Kuliką dominę spėjami krateriai. Specialūs gręžtuvai leidžia prasiskverbti į 30 metrų gylį, nepertraukiamai dirba galingi siurbliai. Tačiau meteorito liekanų ir vėl niekur nerandama.

Vilties mokslininkams suteikia vieno kraterio dugne netikėtai aptiktas kažkoks didelis, po storu dumblo sluoksniu pasislėpęs neaiškios formos daiktas. Tačiau paslaptingasis objektas tebuvo didžiulis kelmas. Nors Kulikas iškelia prielaidą, kad toli į pelkę jį galėjo nusviesti nukritusio meteorito sukeltas smūgis, paaiškėja, jog kelmas jau seniai dunkso pelkėje. Vadinasi, krateris net nėra meteoritinės kilmės, o susiformavo žymiai anksčiau. Tolimesni tyrimai tik patvirtino nuogąstavimus, kad „krateriai“ yra natūralūs geologinės prigimties dariniai, ir Kuliką bene pirmą kartą apninka abejonės, ar paviršių pasiekė kokia nors meteoritinė medžiaga...

Vienok ekspedicijos vadovas rankų nė negalvojo nuleisti – katastrofos rajoną jis sumanė apžiūrėti iš oro ir į Maskvą išsiuntė užklausimą dėl specialaus skrydžio galimybės. Netrukus Kulikas gavo žinią, kad lėktuvas bus atsiųstas, bet leisis už 300 km nuo stovyklavietės Kemžos gyvenvietėje, o degalų atsargas, kurios Angaros upe plukdomos plaustais, papildys Vanavaroje.

Su kelių žmonių palyda tyrinėtojas kelią iki Kemžos pėsčiomis (!) įveikė per dvi savaites, o ten išsvajotojo lėktuvo pralaukė dar mėnesį. Galų gale jis atskrido, tačiau tūpdamas patyrė avariją. Nors niekas nenukentėjo, skrydis virš Tunguskos buvo atšauktas. Kulikas nusiminęs grįžo į stovyklavietę, kur suplanuoti darbai jau ėjo į pabaigą. 1929-1930 metų ekspedicija baigėsi.

Tunguskos katastrofos vietas L. Kulikui iš oro vis dėlto pavyko apžiūrėti 1937 m. Visame sprogimo rajone pelkių forma iš tiesų priminė smūginius kraterius, tik pats meteoritas buvo kažkur dingęs.

L. Kulikas Tunguskos kūno liekanų nesėkmingai dar ieškojo 1938 ir 1939 m. Per šias ekspedicijas raistas sprogimo epicentre buvo tiesiog „perkoštas“. Tiesa, tyrinėtojai pelkių vandenyje ir dumble aptiko nežinomos kilmės retų cheminių elementų junginių, tačiau nustatyti, ar jie priklauso meteoritinei medžiagai, nepavyko. Jau buvo numatyta ir 1941-ųjų ekspedicija, bet šiuos planus įgyvendinti sutrukdė prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas. L. Kulikas išėjo į frontą, 1942 m. pakliuvo į vokiečių nelaisvę ir netrukus lageryje mirė.

Šitaip baigėsi Leonido Kuliko „Tunguskos epopėja“, trukusi nuo 1921 iki 1939 m. Taiga atkakliajam mokslininkui savo paslapties atskleisti nepanoro. Gamta ir likimas pasirodė stipresni už žmogų.

L. Kuliko atliktų tyrimų duomenis jau po karo apibendrino jo mokinys ir ekspedicijų dalyvis J. L. Krinovas (1906-1984), kuris 1949 m. išleistoje knygoje „Tunguskos meteoritas“ pateikia atsargią įvykio versiją: meteoritinis kūnas susidūrimo metu išgaravo, todėl jokių fragmentų rasti ir nepavyko.

Martynas Juocevičius, Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Verta skaityti! Verta skaityti!
(107)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(106)
Komentarai (4)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Martynas Juocevičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
101(5)
62(0)
42(1)
34(0)
28(0)
26(0)
23(2)
21(0)
17(5)
15(2)
Savaitės
137(13)
71(9)
69(1)
Mėnesio
192(3)
185(28)
142(55)
111(48)
101(13)