Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Mūsų Galaktika, Paukščių Takas, nėra izoliuotas objektas. Į ją nuolatos krenta medžiaga iš tarpgalaktinės erdvės, o žvaigždžių bei centre esančios supermasyvios juodosios skylės kuriamas grįžtamasis ryšys medžiagą gali ir išmesti. Dažniausiai išmetama medžiaga visiškai iš Galaktikos nepabėga; ji išlekia iš disko į halą, kur suformuoja debesis ir po kurio laiko vėl nukrenta į diską bei leidžia formuotis naujoms žvaigždėms – šis procesas vadinamas galaktiniu fontanu. Dabar pristatytas detaliausias suminės medžiagos kritimo į Galaktikos diską ir pabėgimo iš jo spartos tyrimas. Išnagrinėję daugybę istorinių stebėjimų duomenų, astronomai apskaičiavo hale esančių debesų mases bei judėjimo greičius. Paaiškėjo, kad medžiaga į Paukščių Taką krenta maždaug 0,57 Saulės masių per metus sparta, o palieka jį 0,16 Saulės masių per metus sparta. Taigi bent šiuo metu Galaktikoje dominuoja medžiagos įkritimas, bet tai nebūtinai tęsis visada – debesų populiacija turėtų visiškai pasikeisti per mažiau nei 100 milijonų metų. Gal net svarbesnis rezultatas yra tai, kad dujų įkritimo ir pabėgimo spartos yra nemažos ir gana panašios – tai patvirtina galaktinio fontano modelio prognozę. Tyrimo rezultatai arXiv.
|