Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Kaip iššifruoti žvaigždės pavadinimą SDSS J153259.95-003943.7? Mažai kas žino, kaip sukuriami kodiniai numeriai ir kiek naudingos informacijos juose yra

2020-01-06 (0) Rekomenduoja   (6) Perskaitymai (367)
    Share

Skaitydami naujienas apie kosmosą, karts nuo karto turbūt susiduriate su astronominių objektų pavadinimais. Ar, tiksliau sakant, ne pavadinimais, bet kodiniais numeriais, kurie gali pasirodyti specialiai padaryti tokie, kad niekas negalėtų jų atsiminti. Raidės, skaičiai, taškai, brūkšniai – ką vis tai reiškia? Kodėl negali astronomai dalykų vadinti normaliais vardais?

Atsakymai į antrąjį klausimą yra du. Visų pirma, astronominių objektų yra tokia gausybė, kad sugalvoti jiems visiems vardus būtų neįmanoma, o jei dar norėtume pasiekti viso pasaulio (ar bent didžiosios dalies) astronomų sutarimą, tai visi kiti tyrimai turbūt sustotų.

Antra, net jei vardus suteikti galėtume, tai būtų neprasminga, nes katalogų numeriai dažnai yra naudingesni tyrimuose. O ką šie įvardijimai reiškia, priklauso nuo objekto tipo ir katalogo. Apie tai ir kviečiu skaityti šiame pažintiniame straipsnyje.

Iškart turiu perspėti, kad apie visus katalogus ir jų numeravimo konvencijas tikrai neparašysiu. Astronominių katalogų yra šimtai. Vieni naudojami dažniau, kiti – rečiau, bet net ir tarp dažnai naudojamų yra nemenka įvairovė. Visgi su pagrindiniais būdais įvardinti žvaigždes, galaktikas, Saulės sistemos kūnus, egzoplanetas ir trumpalaikius įvykius susipažinti tikrai galima.

Žvaigždės. Nuo seniausių laikų žmonės žiūri į nakties dangų, mato ten žvaigždes ir pasakoja apie jas istorijas. Tose istorijose žvaigždės ar jų grupės tampa veikėjais ir gauna vardus. Šiandieniniai 88 oficialūs žvaigždynai turi daugiausiai iš senovės Graikijos atėjusius pavadinimus; tiesa, graikai nematė visų pietinio pusrutulio žvaigždynų, taigi pastarųjų pavadinimai sugalvoti tik Naujaisiais laikais, Didžiųjų geografinių atradimų metu.

Keli šimtai pavienių žvaigždžių irgi turi senovinius pavadinimus. Jie daugiausiai yra arabiški, tačiau daugelis žvaigždžių turi skirtingus pavadinimus skirtingose kultūrose. Net ir mes, lietuviai, turime porą savų pavadinimų: Vežėjo žvaigždyno ryškiausią žvaigždę Kapelą vadiname Tikučiu, Mažosios Lokės ryškiausiąją Polarį – Šiaurine žvaigžde. Dar kelios žvaigždės buvo pavadintos jas atradusių astronomų garbei – pavyzdžiui, Barnardo žvaigždė.

Per pastaruosius kelerius metus Tarptautinė astronomų sąjunga suteikė vardus ir dar kelioms dešimtims žvaigždžių, kartu su aplink jas besisukančių planetų vardais (žr. žemiau).

Iš viso nakties danguje plika akimi galima įžiūrėti kelis tūkstančius žvaigždžių. Pro teleskopus, net ir pačius pirmuosius, žmonės jų pamatė daug daugiau. Tapo akivaizdu, kad sugalvoti joms individualius vardus būtų ir nelabai įmanoma, ir visiškai nepraktiška, nes tai gerokai apsunkintų komunikaciją. Taigi pradėti rengti žvaigždžių katalogai, kuriuose jos įvardintos kitaip – pagal žvaigždynus, kuriuose yra.

Pirmasis toks katalogas, kurio įvardijimai tebenaudojami šiandien, buvo Johanno Bayerio Uranometria. Jame surašytos apie pusantro tūkstančio žvaigždžių, kurios sugrupuotos pagal žvaigždynus, tada pagal ryškumą, o galiausiai sužymėtos graikiškomis raidėmis „iš viršaus žemyn“, t. y. iš šiaurės į pietus. Taigi ryškiausios Oriono žvaigždės įvardintos kaip Oriono alfa ir Oriono beta (Alpha Orionis, Beta Orionis). Nors iš tiesų Oriono Beta – Rigelis – yra ryškesnė už Oriono Alfą – Betelgeizę – bet Bayerio laikais jų ryškio skirtumą išmatuoti buvo pernelyg sudėtingą, tad astronomas jas abi priskyrė tai pačiai ryškumo klasei, o Betelgeizė pirmąja sąraše tapo dėl to, kad yra šiauriau.

Jei graikiškų raidžių pritrūkdavo, Bayeris toliau naudojo lotyniškas – A, b, c ir taip toliau (A didžioji, nes mažoji atrodo panašiai į graikišką alfą). Vėliau katalogai papildyti daugybe kitų žvaigždžių, kai kurios žvaigždės paaiškėjo esančios daugianarės arba netgi susiliejusios kelios nesusijusios žvaigždės, taigi įvesta nemažai pakeitimų, bet katalogo principas vis dar išlieka.

XVIII amžiuje britas Johnas Flamsteedas irgi sudarė žvaigždžių katalogą, kuriame žvaigždes kiekviename žvaigždyne tiesiog sunumeravo pagal rektasenciją. Rektasencija ir deklinacija yra tarsi dangaus ilguma ir platuma, atidėtos pusiaujinėje koordinačių sistemoje – joje dangaus pusiaujas eina tiesiai virš Žemės pusiaujo, o ašigaliai tiesiai virš Žemės ašigalių. Rektasencija tada matuojama ties pusiauju, pradedant nuo taško, kuriame dangaus pusiaujas kerta Žemės orbitos plokštumą per pavasario lygiadienį; ji matuojama valandomis, sudalinus visą pusiaują į 24 vienodus intervalus. Deklinacija matuojama taip, kaip platuma Žemėje – laipsniais, į teigiamą pusę einant šiaurės ašigalio link, į neigiamą pietuose.

Apie pustrečio tūkstančio žvaigždžių turi šiuos Flamsteedo identifikacinius numerius. Tai yra žvaigždės, matomos iš pietų Anglijos, tad tarp jų nerasime nemažos dalies žvaigždžių iš pietinių žvaigždynų. Šiais laikais ryškiausioms žvaigždėms daugiau naudojami Bayerio įvardijimai, o Flamsteedo – blausesnėms, kurios pagal Bayerio sistemą būtų įvardintos lotyniškomis raidėmis arba išvis nepateko į jo katalogą.

Dar vėliau, jau XX amžiuje, atsirado ir daugiau reikšmingų katalogų, kuriuose žvaigždės tiesiog buvo numeruojamos iš eilės ir tokius įvardijimus ir tebeturi. Harvardo universiteto katalogas davė keturženklius žvaigždžių numerius su priekyje pridėtomis raidėmis HR. Didžiulis XX a. pradžios daugelio astronomų darbas buvo Henrio Draperio katalogo sudarymas, kuriame žvaigždės žymimos raidėmis HD ir skaičiais. Daugelis artimų žvaigždžių turi Gliese katalogo numerius.

Naujausi katalogai žvaigždes įvardija ne pagal padėtį kataloge, kuri neturi jokios fizikinės reikšmės, bet pagal koordinates. Pavyzdžiui, objekto SDSS J153259.95-003943.7 rektasencija yra 15 valandų 32 minutės ir 59,95 sekundės, o deklinacija – minus 0 laipsnių, 39 minutės ir 43,7 sekundės. Taigi turėdami SDSS objekto katalogo numerį, iš karto galime nustatyti, kurioje dangaus vietoje jo ieškoti. Nemažai kitų katalogų naudoja tokią pačią konvenciją. SDSS katalogą sudaro informacija apie milijonus žvaigždžių ir galaktikų, taigi toks jų įvardinimas labai palengvina paiešką.

Nežvaigždiniai objektai už Saulės sistemos ribų. Keletą tokių objektų žinojo dar senovės tautos. Tai – Andromeda ir Magelano debesys, Paukščių Tako juosta bei kai kurie tamsūs debesys, matomi joje. Daug daugiau panašių objektų aptikta pradėjus naudoti teleskopus. Kai kuriems suteikti pavadinimai – arba pagal žvaigždynus, kuriuose jie matomi (Oriono ūkas), arba pagal objektus, kuriuos primena (Sūkurio galaktika). Bet didžioji dalis nežvaigždinių objektų žinomi tik katalogų numeriais.

Vienas pirmųjų astronomų, sistemingai rinkęs tokią informaciją, buvo Charlesas Messieras. XVIII a. pabaigoje jis sudarė 110 ūkų ir žvaigždžių spiečių katalogą. Dar ir šiandien šios struktūros žinomos kaip Messiero objektai ir yra daugelio astronomų-mėgėjų stebėjimų taikinys, nes juos lengva pamatyti naudojant net ir nedidelį teleskopą.

Panašiu metu Williamas ir Caroline Herscheliai (brolis ir sesuo) sudarė analogišką katalogą, kuriame XIX a. pradžioje buvo 2500 objektų. Amžiaus viduryje Williamo sūnus Johnas Herschelis katalogą papildė dar antra tiek įrašų. XIX a. pabaigoje kitas astronomas Johnas Dreyeris, remdamasis Herschelių darbais, paskelbė Naująjį bendrąjį katalogą (NGC). 7840 jame sudėtų objektų vis dar įvardijami pagal šio katalogo numerius; pavyzdžiui, Andromedos galaktika yra NGC 224 (ir M31 iš Messiero katalogo).

Tais laikais, kai Messieras ir Herschelis sudarinėjo savo katalogus, astronomai nežinojo, kuo skiriasi galaktikos nuo dujų debesų mūsų Galaktikoje, taigi abu katalogai apima labai įvairius objektų tipus. Daugelis šiandieninių katalogų irgi vienodai įvardija galaktikas bei negalaktinius objektus. Kaip ir žvaigždėms, dažnai naudojamas įvardijimas pagal koordinates.

Saulės sistemos kūnai. Kelios dešimtys tūkstančių objektų Saulės sistemoje turi žodinius pavadinimus. Tai – aštuonios planetos, daugybė jų palydovų bei įvairios mažosios planetos. Pastarųjų nederėtų supainioti su nykštukinėmis: mažosios planetos yra visi kūnai, besisukantys aplink Saulę, kurie nėra planetos, planetų palydovai ar kometos. Taigi į šį apibrėžimą patenka ir nykštukinės planetos, ir visi asteroidai. Greta pavadinimų egzistuoja ir katalogų numeriai.

Planetų palydovai nuo Galilėjaus laikų žymimi romėniškais skaitmenimis – iš pradžių pagal atstumą nuo planetos, vėliau pagal atradimo datą. Taigi keturi didžiausi Jupiterio palydovai – Ijo, Europa, Ganimedas ir Kalista – dar žinomi kaip Jupiterio I, Jupiterio II, Jupiterio III ir Jupiterio IV. Pastaraisiais metais naujai atrandami palydovai iš pradžių žymimi pagal metus, pavyzdžiui S/2003 J 17 – tai yra 17 Jupiterio palydovas (Satellite), atrastas 2003 metais. Šiuo metu jis jau turi pavadinimą Hersė.

Mažosios planetos atradimo metu pažymimos pagal metus; joms priskiriama raidžių/skaičių kombinacija, nurodanti ir atradimo laiką bei eilės numerį. Ši tvarka skiriasi nuo supernovų (žr. žemiau) ar palydovų. Pirma raidė nurodo pusės mėnesio intervalą: A – pirmas 15 sausio dienų, B – antrą sausio pusę ir taip toliau. Antra raidė nurodo eilės numerį šiame intervale: A – pirmas atrastas objektas per tą pusę mėnesio, B – antras ir taip toliau. Praėjus 25 raides (visas angliškos abėcėlės raides, išskyrus I, nes ją lengva supainioti su vienetu), raidė vėl tampa A, tik prie jos pridedamas skaitmuo 1. Praėjus 50 raidžių, skaitmuo tampa 2, ir taip toliau. Pavyzdžiui, nykštukinė planeta Eridė buvo žinoma kaip 2003 UB313: atrasta 2003 metais, spalio antroje pusėje (U), tai buvo 7827-asis per tą pusę mėnesio aptiktas mažasis Saulės sistemos kūnas (313*25+2).

Toks pagal atradimo laidą pažymėtas mažojo kūno įvardinimas išlieka iki tol, kol apskaičiuojama objekto orbita ir nustatoma, kas tai per kūnas. Jei jis yra mažoji planeta, jam suteikiamas katalogo numeris eilės tvarka. Pirmasis šio katalogo kūnas yra pirmasis aptiktas Asteroidų žiedo objektas – nykštukinė planeta Cerera. Antrasis – Paladė, trečiasis – Junona, ketvirtasis – Vesta, ir taip toliau. Eridės numeris yra 136199, Plutono – 134340. Nors Plutonas atrastas daug anksčiau, nei mažųjų planetų kataloge buvo 134339 įrašai, jam numeris suteiktas tik pakeitus klasifikaciją į nykštukinę planetą. Iš viso numerius turi daugiau nei pusė milijono mažųjų planetų, o pavadinimus – apie 20 tūkstančių. Dar maždaug 300 tūkstančių mažųjų planetų neturi net katalogo numerių, nes jų orbitos nėra pakankamai tiksliai apskaičiuotos.

Pavadinimai mažosioms planetoms suteikiami remiantis tam tikromis konvencijomis. Asteroidų žiedo kūnai iš pradžių vadinti moteriškais mitologiniais vardais, o priartėjantys arčiau Saulės, nei Marsas – vyriškais. Šiuo metu išlikusi tradicija vyriškais mitologiniais vardais vadinti objektus, kurie kerta Žemės orbitą. Jupiterio orbitoje esančios dvi asteroidų grupės vadinamos, atitinkamai, graikų ir trojėnų vardais, susijusiais su Trojos karu. Tarp didžiųjų planetų skrajojantys asteroidai, vadinami kentaurais, įvardijami mitologinių kentaurų vardais.

Dažniausiai laikomasi principo, kad jei kūnai sudaro kažkokią fiziškai susijusią grupę – skrieja panašiomis orbitomis, rezonuoja, yra kilę iš to paties pirmykščio kūno, – tai ir jų vardai turėtų būti susiję. Bet daugybė asteroidų gauna ir nemitologinius pavadinimus. Tarp jų pasitaiko ir populiariosios kultūros nuorodų, tokių kaip Džeimsas Bondas arba Bilbas. Taip pat daugybė asteroidų pavadinti realių žmonių vardais – čia rasime ir Čiurlionį, ir Seaną Connery`į.

Dažnai pavadinimus siūlo mažųjų planetų atradėjai, bet šiuo metu naujų objektų randama tiek, kad Tarptautinė astronomų sąjunga riboja pasiūlymų skaičių, o daugybę neįvardintų asteroidų reguliariai panaudoja įvairiems žmonėms pagerbti.

Kometų numeravimas laikui bėgant taip pat keitėsi. Seniau jos buvo įvardijamos pagal atradėjus (pvz. Halio kometa), vėliau – pagal teleskopus, kuriais naudojantis jos aptiktos. Nuo 1994 metų naudojama sistema, pagal kurią kometa įvardijama tipu, atradimo metais, o tada, kaip ir kiti mažieji kūnai – pusės mėnesio intervalu ir numeriu. Kometos tipas gali būti P – periodinė, C – neperiodinė, X – neaiškios orbitos. Prie katalogo numerio būna pridedami ir atradėjų vardai ar programos pavadinimai, pavyzdžiui C/2011 L4 (PANSTARRS).

Tokiu pačiu principu įvardijami ir neseniai atrasti tarpžvaigždiniai objektai, tik jiems naudojamas tipas I ir bendra numeracija: 1I/2017 U1 yra pirmasis atrastas tarpžvaigždinis objektas, aptiktas 2017 metų spalio antroje pusėje. Antrasis toks objektas, aptiktas šiemet, yra 2I/2019 Q4 Borisov, įprastai trumpinamas į 2I/Borisov.

Egzoplanetos. Egzoplanetų pavadinimai yra turbūt paprasčiausi ir aiškiausi iš visų čia pristatomų. Tai yra tiesiog mažosios raidės, pridedamos prie žvaigždės pavadinimo. Pavyzdžiui, jei žvaigždė yra Gliese 682, tai pirmoji prie jos atrasta planeta yra Gliese 682 b, antroji – Gliese 682 c ir taip toliau. Tiesa, kartais pasitaiko situacijų, kad planetinėje sistemoje yra, pavyzdžiui, planetos b, c, d, e ir g, o f – nėra (Gliese 581 atvejis). Tai reiškia, kad planeta f buvo paskelbta, bet vėliau jos egzistavimas paneigtas. Bet raidė jau buvo užimta, todėl, siekiant išvengti painiavos, sekančiai atrastai planetai priskirta raidė g.

Kai kurios egzoplanetos jau turi ir oficialius nekataloginius pavadinimus. 2014 metais Tarptautinė astronomų sąjunga paskelbė pirmąjį konkursą išrinkti pavadinimus 260 žvaigždžių ir 305 aplink jas besisukančioms planetoms. Tiesa, pasiūlymų sulaukta ne tiek ir daug – pavadinimai suteikti 14 žvaigždžių ir 31 planetai (planetos sukasi aplink 19 žvaigždžių; penkios žvaigždės jau turi klasikinius pavadinimus). Šiemet įvyko antrasis konkursas, kuriame dalyvavo 112 šalių astronomai – profesionalai ir mėgėjai. Kiekvienoje šalyje rinkimai vyko atskirai ir pavadinimai suteikti 112 žvaigždžių bei aplink jas besisukančioms 112 planetų. Tiesa, šie pavadinimai nepakeičia oficialiųjų, tiesiog juos galima naudoti kaip lygiaverčius.

Trumpalaikiai įvykiai. Jei koks nors reiškinys vyksta trumpai arba bent jau turi aiškią pradžios datą, galima jį identifikuoti pagal aptikimo laiką. Pirmiausia tokia konvencija pradėta taikyti supernovoms – dar XIX amžiuje nuspręsta jas įvardinti pagal atradimo metus, pridedant raides, žyminčias atradimo tvarką.

Taigi supernova SN1987A yra pirmoji supernova, užfiksuota 1987 metais. Pirmos 26 supernovos kasmet gauna raides nuo A iki Z, vėlesnės – mažąsias raides nuo aa iki zz. Tokiu būdu galima įvardinti dar 676 (=26*26) supernovas, taigi iš viso pagal šią konvenciją kasmet galima pažymėti 702 sprogimus. Pastaraisiais metais supernovų aptinkama vis daugiau, taigi pradėtos naudoti ir trijų raidžių galūnės. Tai leido atsirasti tokiam nuostabiam pavadinimui, kaip SN2018cow – tai yra viena ryškiausių kada nors aptiktų supernovų.

Trijų rūšių įvykiai įvardijami pagal panašią, bet dar detalesnę konvenciją: tipas-metai-mėnuo-diena. Taip žymimi gama spindulių žybsniai (GRB), greitieji radijo žybsniai (FRB) bei gravitacinių bangų signalai (GW). Pavyzdžiui, pirmasis gravitacinių bangų signalas žymimas GW150914 – jis aptiktas 2015 metų rugsėjo 14 dieną. Pirmasis pasikartojantis greitasis radijo žybsnis yra FRB121102 – 2012 metų lapkričio 2 diena. Jei per vieną dieną būtų užfiksuoti keli tokie patys signalai, jiems suteikiamos raidinės galūnės, kaip ir supernovoms – A, B ir taip toliau. Gama spindulių žybsniams tokios galūnės pradėtos taikyti jau prieš dešimtmetį, o greitųjų radijo žybsnių ir gravitacinių bangų kol kas neužfiksuojame tiek daug, kad jų reikėtų.




 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(7)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(6)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Kastytis Zubovas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
68(0)
51(0)
22(6)
17(0)
15(1)
13(1)
12(0)
10(2)
10(0)
Savaitės
74(5)
72(5)
67(1)
62(9)
Mėnesio
156(47)
146(15)
114(0)
112(24)
101(0)