Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Tai buvo dar nematyti padarai, klestintys ten, kur turėjo būti visiškai dyka ir negyva: jau žinome, kur geriausia ieškoti nežemiškos gyvybės, bet kaip ten nusigauti?

2020-04-29 (0) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (55)
    Share

Akivaizdi vieta nežemiškos gyvybės – nežemiški okeanai, bet nusigauti ten ir patikrinti nebus lengva, sako NASA astrobiologas Kevinas Handas savo knygoje.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio gale dvi kelionės transformavo mūsų supratimą apie nežemišką gyvybę. 1977 metais Ramiojo vandenyno dugne, Galapagų salyne buvo atrastos hidroterminės versmės, iš kurių veržėsi juodi „dūmai“. Šie dūmai iš tiesų buvo perkaitintas vanduo, kuriame ištirpę daug vandenilio, metano, vandenilio sulfido ir gyvybei būtinų mineralų.

Šie kaminai pasirodė esantys priebėga nematytiems padarams, klestintiems vietoje, kuri, kaip manyta anksčiau, visiškai dyka ir negyva. Po poros metų, 1979, NASA Voyager kosminis zondas praskrido pro Jupiterį ir surinko pirmus duomenis, rodžiusius, kad kai kuriuose šios dujų milžinės palydovuose yra vandenynai.

Kevinas Handas yra šio istorinio susidūrimo tarp vandenyno ir tarpplanetinių atradimų vaikas. Nors jo naujojoje knygoje Alien Oceans nuotykiai, tiriant hidrotermines versmes, užima visą skyrių, jis labiau pagarsėjo savo vėlesniu darbu NASA Saulės sistemos tyrimų vyr. mokslininko pavaduotoju, kur ėmėsi rengti zondo nusileidimą Jupiterio palydove Europa.

Gyvybė apatinėje Europos ledo apačioje, „galėtų priminti apverstą versiją gyvybės, želiančios šaligatvio plyšeliuose“, sako Handas.

Europos paslėptojo vandenyno paslapčių įminimas nebus lengvas. Nuo paviršiaus jūros dugno tirti nepavyks. Teks tyrinėti iš arčiau, pasitelkiant povandeninius robotus. Tada teks susitaikyti su faktu, kad per ledą nebus galima naudoti jokių elektroninių navigacijos ar komunikacijos priemonių, tad povandeniniai aparatai turės būti visiškai autonomiški, ir apie radinius pranešti periodiškai išnerdami į paviršių.

Bet aktualesnė Hando problema yra logistinė. Europoje tikriausia niekas nesileis iki penktojo dešimtmečio, nes NASA subrangovai neranda užtektinai daug patyrusių darbuotojų, kurie galėtų užbaigti jo projektus.

Belaukdamas Handas gali tik analizuoti turimą informaciją, geriau suplanuoti būsimas misijas ir spekuliuoti, ką vieną dieną galėtume rasti mūsų sistemos toliuose – zonoje, kurioje mažai ką tikėjomės aptikti, bet kuri, kaip aiškėja, iš tiesų gali būti geriausia buveinė gyvybei.

Žinome, kad fizika ir chemija yra tokia pati, kad ir kaip toli nuklystume. Tačiau nežinome, ar tai pasakytina ir apie biologiją. „Tai yra mus apibrėžiantis fenomenas, tačiau vis dar nežinome, ar tai yra visuotinis fenomenas“ – rašo Handas

Kaip bebūtų keista, daugelis mūsų planetų sistemos palaiko „mūsų tipo gyvybę“: anglies pagrindo, RNR ar DNR gyvybę. Bet ar galiausiai šiose vietose gyvybę rasime – visai kitas klausimas. Galiausiai, gyvybei tinkamame pasaulyje gali būti sąlygos, tinkamos palaikyti gyvybę, bet ne jai rastis – ar tiesiog ji ten gali būti dar nespėjusi atsirasti.

 

„Bet kokios Titano skysto metano ežeruose atrastos gyvybės biochemija labai skirtųsi nuo mūsiškės”

 

Žvelgiant bendriau, ar „mūsų rūšies gyvybė“ yra vienintelė, ar gali būti ir kitų?

Saturno palydovo Titano vandens ledo paviršių išraižė ir suformavo lyjantis ir tekantis skystas metanas. Po ledo skydu tikriausiai yra gilus skysto vandens okeanas, kuriame galėtų būti mums pažįstamos gyvybės formos. Tačiau bet kokios Titano skysto metano ežeruose atrastos gyvybės biochemija labai skirtųsi nuo mūsiškės.

Manėme, kad gyvybė galima tik „Auksaplaukės zonoje“ apibrėžiamoje atstumo nuo žvaigždės. Pernelyg arti šviesulio esančioje planetoje gyvybė iškeptų; pernelyg toli – sušaltų. Handas skaitytojui atskleidžia dabartinį, kur kas sudėtingesnį, vaizdą, kur skystas vanduo yra stulbinamai būtinas, tačiau veikia ir kiti ribojantys faktoriai.

Pavyzdžiui, jei nėra uolinės mantijos, ar slėgis dugne toks didelis, kad vanduo pavirsta nepažįstama sunkiojo ledo forma, okeane gali nebūti gyvybei būtinų mineralų. Arba jeigu palydovo orbita pernelyg apvali, potvynio jėgų sukeliamo branduolio kaitimo gali nepakakti išlaikyti skystam vandeniui jo paviršiuje.

Knygoje, kuri gali tapti vieno iš labiausiai įtraukiančių asmeninio susidūrimo su gyvybe liudijimu, Handas išdėsto tikėtinas gyvybės ir tinkamumo gyvybei ribas. Taip pat jis sujaudins galimybėmis. Įsivaizduokite didžiulius, kilometrų aukščio karbonatų kaminus, lyg geologinius dangoraižius, kylančius iš Encelado jūros dugno! Įsivaizduokite geotermines klajojančias planetas, nuo žvaigždės prie žvaigždės pernešančias žuvis, kalmarus ir aštuonkojus! „Gal viena tokia dabar kaip tik lekia link mūsų,“ sako Handas.

Simon Ings
www.newscientist.com

Verta skaityti! Verta skaityti!
(28)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(28)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
15(0)
15(4)
11(0)
10(0)
Savaitės
78(9)
71(6)
68(4)
65(4)
Mėnesio
166(16)
133(2)
104(1)
82(3)