Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

NASA dirbanti inžinierė – apie neeilinio darbo subtilybes ir amžiną klausimą: ar išties Visatoje esame vieni?

2020-09-24 (0) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (385)
    Share

Apie darbą NASA tikriausiai kažkuriuo momentu gyvenime pasvajojome visi. Ten dirbančių mokslininkų darba syra itin svarbus – jie ne tik bando pažinti Visatą, rasti ten gyvybę, bet ir siekia mus apsaugoti nuo kosmoso pavojų. Viena pagrindinių NASOS inžinierių, „Ingenuity“ vadovė MiMi Aung Delfi laidoje „Radikalus smalsumas“ sutiko papasakoti apie savo darbo ypatybes.


©FitzFox | pixabay.com

Ši vasara inžinierei buvo itin svarbi – liepos pabaigoje NASA į Marsą išsiuntė naują misiją Perseverance, kuri ieškos senovinės gyvybės liekanų ir kartu išbandys pirmąjį žmonijos istorijoje kosminį sraigtasparnį „Ingenuity“. Būtent prie šio sraigtasparnio sukūrimo prisidėjo ir MiMi.

– Esate viena pagrindinių NASA inžinierių. Kaip susidomėjote kosmosu?

– Oi, kosmosas… Turbūt nuo vaikystės. Nesu unikali, tiesiog dėl dangaus. Visi galime matyti dangų, nesvarbu, kur esate. Matome žvaigždes. Visi mes bent kartais susimąstome – kas ten? Ar ten yra gyvybės? Ar esame vieni? Tai tokie žmogui būdingi klausimai. Esu tikra, kad visi, arba dauguma, bent kada to klausė. Tačiau man tie klausimai įstrigo. Gyvenimas trumpas… Mes mąstome, ar esame vieni. Šitas klausimas manyje labai stipriai užstrigo. Taigi tai mane motyvavo – koks yra atsakymas. Mes gyvename Žemėje, bet kosmosas toks didžiulis. Tai mane visada motyvavo.

– Nuo žiūrėjimo į žvaigždės ir mąstymo apie kosmosą, apie kosmoso tyrimus iki pagrindinės NASA inžinierės. Kokia jūsų istorija? Kaip tapote mokslininke inžiniere?

– Pasirinkau inžineriją, nes myliu matematiką, tikrai.

– Wow, tikrai netikėta.

– Taip, myliu matematiką. Mano mama buvo matematikos mokslų daktarė, mano tėtis yra chemijos mokslų daktaras. Užaugau techniniame pasaulyje, taigi myliu matematiką. Augdama norėjau studijuoti matematiką, bet mano tėvai pasakė, kad ieškočiau ko nors praktiškesnio, kur galėčiau matematiką pritaikyti, o ne tiesiog gryną matematiką. Turėjau gerai pagalvoti, myliu lygtis, myliu matematikos pasaulį. Taigi inžinerija yra tobulas pasirinkimas.

 

Taip pradėjau studijuoti inžineriją. Pasirinkau elektros inžineriją, užtruko… Tada pasirinkau signalo apdorojimą ir perdavimą. Tikrai buvo graži kryžkelė tarp matematinių lygčių ir komunikacijos sistemų, kaip apdoroti signalus, kad gautum informaciją, kuri keliauja terpėje su visais trikdžiais iš atmosferos, dėl distancijos ar įrangos triukšmo. Kaip gauti signalą, kurį išsiuntei, kitoje pusėje.

Tai studijavau bakalauru ir magistrui. Tada atėjo laikas ieškoti darbo, pabandžiau gauti darbą čia, NASA Jet Propulsion Laboratory. Tikrai buvo neeilinė diena… Kai supratau, kad visko, ko mokiausi teoriškai mokykloje, galiu pritaikyti praktiškai čia. Prisimenu savo darbo pokalbio NASA dieną labai gerai, buvo nuostabi diena. Darbas, kurį pradėjau dirbti, buvo susijęs su giliojo kosmoso tyrimais – Giliojo kosmoso tinklu, kuris prižiūri Žemėje esančias sistemas, kurios iš erdvėlaivių kosmose gauna signalus. Ir apdirbinėja tuos vienetus ir nulius, kurie atkeliauja iš erdvėlaivių. Reikėjo gauti tikslius signalus, ir kartu siųsti juos. Taigi tai buvo signalų apdirbėjos svajonė tapusi realybe, taip. Viską, ką išmokau, galėjau pritaikyti čia, dirbdama su erdvėlaiviais giliajame kosmose. Tai buvo neeilinis startas JPL. Man labai patiko.

Su laiku pradėjau daugiau dirbti prie erdvėlaivių. Pradėjau dirbti prie žemės sistemų signalų apdorojimo, tada pradėjau daugiau gilintis į erdvėlaivių konstrukciją, valdymą. Nuo ten įsimylėjau autonomines kosmoso sistemas. Kosmoso tyrimuose darome didelę pažangą, bet vis dar yra daug galimybių erdvėlaivius padaryti kur kas autonomiškesnius. Kad jis galėtų priimti tam tikrus sprendimus, atlikti veiksmus. Įsimylėjau idėją, kad autonomines sistemas dar yra, kur tobulinti. Štai kaip mano karjera progresavo.

 

Maždaug 2014 m. buvau direktoriaus pavaduotoja autonominių sistemų skyriuje JPL. Kalbu apie erdvėlaivių kompiuterius, variklius ir robotiką. Šiame skyriuje ir užgimė Marso sraigtasparnio idėja. Buvęs direktorius dr. Charles Elachi pasakė: „Ei, kodėl Marse neskraidiname sraigtasparnių?“. Jis iškėlė šią idėją, o mokslininkas dr. Bob Balaram, kuris 10-ajame deš. darė tyrimus ir įrodė, kad tai įmanoma, buvo pakviestas padėti. Taigi taip atsirado Marso sraigtasparnio idėja. Taigi dirbau su autonominėmis sistemomis, o kai Marso sraigtasparnio idėja užgimė ir ėmė gauti, perėjau jai vadovauti. Nuo tada ir dirbu.

– Kaip atrodo darbas NASA? Būti viena pagrindinių mokslininkių inžinierių, vadovauti vienai svarbiausių misijų Marse?

– Darbas NASA buvo mano svajonių išsipildymas nuo pirmos dienos. Dirbu čia jau beveik 30 metų, o atrodo, kad viskas prasidėjo vakar. Čia dirbti nuostabu. Kaip ir sakiau, ką čia darome, yra nauja, ieškome atsakymų į labai gilius klausimus. Mane asmeniškai labiausiai motyvuoja klausimas, ar esame vieni. Ir mes ieškome tų atsakymų. Tai pirmiausia, priežastis, kodėl čia dirbame, yra neeilinė. Taip pat, myliu matematiką, todėl esu inžinerijoje, kur radau, kaip praktiškai pritaikyti lygtis… Prireikia daug, kad sukonstruotume tas sudėtingas struktūras, laikantis lygčių, kad išpildytume idėjas ir surastume atsakymus. Tai labai smagu.

 

Taip pat – galimybės. Viskas, ką darome, yra sudėtinga. Čia jaučiuosi priimta ir produktyvia komandos nare nuo pirmos dienos. Turiu erdvės atiduoti viską, ką turiu geriausio. „Dangus yra riba“, tiesiogine žodžio prasme, net ne dangus, o kosmosas yra riba. Tiesiog galimybė atiduoti viską, ką galiu, padaryti geriausią produktą, koks dar niekada nebuvo padarytas. Tai buvo… svajonių išsipildymas ir… tiesiog neįtikėtina galimybė. Visada tai labai vertinau.

– Atrodote entuziastinga dėl savo darbo, jūsų klausytis labai įkvepia. Kai kalbinu moteris mokslininkes, visos jos turi skirtingas istorijas, kaip tapo mokslininkėmis, inžinierėmis. Kas yra būti moterimi kosmoso tyrimuose, kaip yra jums?

– Man… Inžinerija, ypač kosmoso tyrimuose, yra sunki. Kiekviena sistema, kurią konstruojame, niekada nedarėme nieko panašaus. Ji yra pirma… Tai sudėtinga. Mes modeliuojame aplinką, bandome išsiaiškinti, kaip padaryti, kad viskas veiktų. Tai – sudėtingas iššūkis. Taigi dėl to nuo pirmos dienos koncentravausi į tai, ką konstruojame, kokie yra iššūkiai, kuriuos turime apeiti, kad įgyvendintume tą projektą.

Asmeniškai, turint mintyje mano karjerą, kiekvienas projektas, kiekviena komanda, su kuria dirbau ar kuriai vadovavau… Visada stengiuosi vertinti per inžinerijos pusę. Taigi visos pastangos buvo labai įvairialypės. Ne tik dėl lyties, vyrai ar moterys, bet ir dėl disciplinų. Yra elektros, yra mechaninė, yra struktūrinė, yra medžiagų, programinė, galios, medžiagų ir procesų, kokybės inžinerijos. Visos disciplinos dirba išvien. Sakyčiau, nuo pirmos dienos nejaučiau kitokia, nes esu moteris ar inžinierė, ar dirbu su signalų apdorojimu.

 

Visada jaučiausi priimta, ir labai susidomėjusi, todėl visada rodžiau iniciatyvą: „Ei, gal pabandom…“, „Ką čia kartu konstruojame?“, „Ką galiu padaryti, ką tu darai, ką galime kartu padaryti?“. Visada taip vertinau… Nemačiau savęs kaip „kitokios“, bet kaip vieną iš žmonių, kurie reikalingi, kad idėjos būtų įgyvendintos. Visi turi stengtis, kad tokios idėjos būtų įgyvendintos. Čia ir fokusavausi, viskas, ką darome, yra sudėtinga, taigi…

– Kokį patarimą duotumėte jaunoms merginoms, kurios svajoja būti kosmoso mokslininkėmis ar inžinierėmis?

– Mano patarimas – surask, ką tikrai nori veikti, kur tau tikrai sekasi, kur įtaka, kurią darai pasaliui ar kompanijai, atitinka tavo norus. Surask susikirtimą tarp to, kas patinka ir ką sekasi daryti ir ko tikrai nori. Kur jausi savo poveikį, matysi rezultatus. Turi tikėti, tuo, ką darai, prie ko sunkiai dirbsi. Kai tai atrasi – esu įsitikinusi, kad turi to siekti. Jei tikrai tiki, neabejoju, kad atrasi, kaip judėti į priekį. Atrasi savo kelią, net jei pasitaikys kliūčių. Bet, kadangi tuo tikėsi, rasi būdą, kaip jas apeiti. Taigi – pirmyn. Tikėk, ką darai… Bet – turiu įspėti, kad tai reikalauja daug darbo, negaliu nusakyti, kaip sunkiai reikės dirbti. Bet kadangi pasirinkai sritį, kuri tau patinka, kuria tiki ir kur tau sekasi, mėgausiesi tuo sunkiu darbu. Manau, labai svarbu atrasti tą susikirtimą. Neabejok savim, pirmyn, neabejok savim, tik pirmyn.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(5)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Goda Raibytė Vytautė Merkytė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
70(1)
49(3)
27(1)
26(2)
20(0)
15(2)
12(3)
11(0)
10(0)
Savaitės
156(16)
76(4)
58(3)
56(6)
Mėnesio
179(1)
111(1)
106(20)
102(17)