Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

NASA legenda apie „7 minutes siaubo“ ir ateivius: Žemė nėra unikali - gyvybė egzistuoja ir už jos ribų

2021-01-22 (0) Rekomenduoja   (38) Perskaitymai (440)
    Share

„Aš manau, kad yra šansas, jog egzistuoja gyvybė už Žemės ribų, nes mūsų planetoje nėra nieko unikalaus“, – pasakoja profesorius emeritas, buvęs NASA JPL direktorius Charles Elachi. Anot jo, nežemiška gyvybė gali slėptis net ir Saulės sistemoje.

Buvęs NASA JPL direktorius Delfi laidoje „Radikalus smalsumas“ pasakoja ne tik apie nežemišką gyvybę, bet ir NASA patiriamas „7 minutes siaubo“.

– Virš 40 m. dirbate NASA ir 15 m. vadovavote JPL. Ar turite savo mėgstamų momentų ar etapų, kuriais džiaugiatės?

– Dirbti su kosmoso tyrimais labai įdomu. Kiekviena diena man buvo įdomi, nes kiekvieną dieną mes gaudavome naujų duomenų ar informacijos. Aš sakyčiau, labiausiai jaudinantys momentai būna, kada reikia nutupdyti robotą, kai Marse nuleidome „Curiosity“. Arba kai erdvėlaivis juda savo tikslo link ir mes artėjame prie orbitos. Kaip buvo su „Cassini“ pasiekus orbitą. Nesakyčiau, kad tai mano mėgstamiausios akimirkos, bet labiausiai jaudinančios akimirkos. Taip yra, nes prie tokių misijų mes dirbame 8–10 m.

Viskas priklauso nuo tų kelių minučių, kai darbas juda link kulminacijos. Kai „Curiosity“ leidosi viskas priklausė nuo tų 7 nusileidimo minučių. Mes tai vadiname 7 minutėmis siaubo. Nes nusileidimo metu labai daug dalykų turi atsitikti per tas 7 minutes. Ir viskas turi atsitikti laiku. Įranga turi suveikti, mes negalime nieko valdyti, nes viskas vyksta autonomiškai. Ir dėl vienos smulkmenos visa misija gali nepavykti, taip mes prarastume 8 metus darbo. Tai labai dramatiškos akimirkos. Tai yra akimirkos, kurias atsimenu su įtampa ir jauduliu. Taip pat buvo ir su „Cissini“, kai jis pasiekė orbitą.

– Ką mokslininkai veikia tomis akimirkomis prieš nusileidimą ar išlekiant į orbitą?

– Kelias minutes iki tol, ar net kelias dienas, mes iš jaudulio kramtome savo nagus. Iš kitos pusės jaučiamės ramūs, nes žinome, kad padarėme viską, ką galėjome. Ištestavome ir paruošėme viską. Kai tu supranti, kad padarei viską, ką galėjai, tu jauti įtampą, bet tuo pačiu ir vidinę ramybę prieš pat prasidedant tokiems įvykiams. Pagrindinis dalykas, kad tu jauti, jog viską padarei, nors mes vis tiek svarstome, ar nieko nepamiršome.

Tada mes komandoje pradedame diskutuoti ir klausinėti, ar visi atliko savo užduotis. Kai kurių žmonių darbas yra klausinėti netikėčiausių dalykų – ar tu įvertinai tai, ar pagalvojai apie tai. Kad įsitikintume, jog apie viską pagalvojome. Taip pat su kompiuterinėmis programomis darome nusileidimų simuliacijas. Žinoma, jos nėra visiškai tikslios – daromos tam, kad įsitikintume, jog tinkamai pasiruošėme. Bet visada yra įtampos, nes visada yra šansas, kad kas nors gali nepavykti.

 

– Minėjoje „Curiosity“ ir „Cassini“ misijas, kurios buvo labai sėkmingos. „Cassini“ misija pasibaigė, o „Curiosity“ vis dar tyrinėja Marso paviršių. Ar kas nors blogo yra kada nors nutikę per tas paskutines siaubo minutes?

– Tobulų nėra. 10 dešimtmečio pabaigoje turėjome nesėkmingą misiją, kuri neįvyko, pasiekusi Marso atmosferą. Kaip žinote, buvo keletas nesėkmingų bandymų Europoje bei Rusijoje. Bet dažniausiai mes į tai žiūrime kaip į pamoką. Žinoma, jautiesi nusivylęs. Mūsų filosofija yra, kad, kai kas nors blogo nutinka, 24 valandas jausimės blogai, bet po to turime grįžti, įvertinti, nesėkmės priežastis ir užtikrinti, kad tai nepasikartotų.

Taip būna kai tyrinėji. Visada yra bėdų ir problemų, bet tai yra pažinimo pamatas. Juk viską darai pirmą kartą, todėl negali visko nuspėti ir užbėgti įvykiams už akių. Kiekvienas tyrinėtojas, ne tik kosmoso, patiria liūdnų akimirkų. Kiekvienas geras tyrinėtojas yra tas, kuris pasimoko iš tų blogų akimirkų ir bando iš naujo. Taip yra su viskuo gyvenime, kai nepavyksta – nepasiduok. Pasimokyk iš to, ir tęsk savo darbus.

– Labai gražu. Tačiau yra mokslininkų, inžinierių komandos, kurie yra žmonės su savo emocijomis ir jausmais. Kartais prie misijos jie dirba dešimtmečius. Kaip jūs juos motyvuojate, įkvėpiate kaip lyderis, kai nutinka kas nors blogo. Kokie pirmi žodžiai po nesėkmės?

– Svarbiausia, ką reikėtų padaryti, iš anksto paruošti žmones. Mes iš anksto kalbame, ką darysime, jeigu nepavyks – tam, kad parodytume žmonėms, jog yra ir nesėkmės šansas. Pasikartosiu, kad juos įkvėpčiau, pabrėžiu tam tikrus dalykus ir duodu pavyzdžių apie įvairias tyrinėtojų, kuriuos mes dabar vertiname, klaidas. Pavyzdžiui, visi mano, kad pirmasis apiplaukęs pasaulį buvo Magelanas. Tačiau primenu jiems, kad Magelanas pradėjo šią misiją, bet jos nebaigė, nes mirė Filipinuose, prieš pabaigdamas šį savo nuotykį. O dabar ši misija priklauso jam, nes jis ją pradėjo.

Dažniausiai sakau žmonėms, kad nesėkmė yra mūsų darbo dalis. Žmonės prisimins, kad mes stengėmės, beveik taip pat, kaip ir tuo atveju, jei mums pasisektų. Žmonės atsigręš atgal ir sakys – žiūrėkite, ši JPL komanda, nesėkmingai bandydama kažką padaryti, atvėrė mums duris. Ir žmonės tai vertins pagal tai, ką mes pasiėmėme iš nesėkmės. Žinoma, vis tiek bus ašarų, blogų emocijų, bet tai normalu. Aš vis kartoju, kad mus, tyrinėtojus, atsimins už pastangas, nes mes stengėmės.

 

– Man vienas įdomiausių dalykų, kalbant apie kosmoso tyrinėjimus, yra nežemiškos gyvybės paieškos. Ar jūs manote, aš neklausiu, ar tikite, bet ar manote, kad egzistuoja gyvybė už Žemės ribų?

– Aš manau, kad yra šansas, jog egzistuoja gyvybė už Žemės ribų, nes mūsų planetoje nėra nieko unikalaus. Žiūrėdamas į dangų su dideliu teleskopu, tu pamatai, kad egzistuoja milijonai ar net milijardai galaktikų. Kiekvienoje galaktikoje yra milijardai žvaigždžių. Ir dabar mes atrandame, kad beveik visos atrastos žvaigždės yra apsuptos planetų. Kai kurios planetos, kaip Jupiteris, yra per šaltos, arba Venera, kuri yra labai karšta, bet yra labai daug planetų, kurios labai panašios į mūsų planetą. Temperatūra yra tinkama skystam vandeniui.

Kai tu suvoki, kad egzistuoja milijardai tokių žvaigždžių ir planetų, o Visatoje galioja tokie patys fizikos ir chemijos dėsniai, esu įsitikinęs, kad turi būti keletas planetų, kuriose atsirado gyvybė, gal ne tokia pati kaip mūsų. Galbūt skiriasi DNR, arba jos pagrindas nėra anglis. Bet aš tikiu, kad Visatoje egzistuoja gyvybė. Nemanau, kad kuri nors iš jų mus jau aplankė. Aš manau, kad dėl didelių atstumų kitos civilizacijos nėra aplankiusios Žemės. Tie atstumai siekia milijonus šviesmečių. Bet, manau, kad gyvybė egzistuoja daugelyje Visatos vietų.

– Tai reiškia, blogos naujienos NSO fanams?

– Žinote, gerai turėti šiek tiek mokslinės fantastikos, ant jos remiasi geri filmai, taip pat ji praplečia mūsų vaizduotę. Mano reakcija į žmones, kurie tiki NSO ar kuria apie tai filmus, gera matyti kitaip mąstančius, nes mus tai gali nuvesti naujų dalykų link.

– Nežemiškos gyvybės ieškome ir Saulės sistemoje – Marse, Jupiterio ir palydovuose, ir net Veneros atmosferoje. Kodėl gyvybės ieškote būtent Marse, didžiųjų planetų palydovuose ir Veneros atmosferoje?

– Taip, mūsų pagrindinis tikslas nustatyti, ar mūsų Saulės sistemoje egzistuoja vieta, kur būtų tikimybė, kad ten egzistuoja gyvybė. Ir, kaip jūs minėjote, mes manome kad Marse gali būti gyvybės, nes jo paviršiuje matome upių vagas, kurios įrodo, kad jo paviršiumi tekėjo vanduo prieš daug milijonų ar net milijardų metų. Jo geologija yra panaši į mūsų planetą. Kai nusileidi ant Marso, gali susidaryti įspūdis, kad nusileidai Sacharos dykumoje ar kitose sausose vietose. Bet mes matome, kad ten anksčiau tekėjo vanduo. Tai pagrindinis klausimas, kada tas vanduo ten tekėjo, ar ten galėjo išsivystyti panaši į Žemės gyvybę.

 

Saturno ir Jupiterio atvejais, mes matome palydovus, jų palydovus, kuriuos dengia ledas. Vandens ledas – toks pats, kokį dedame į gėrimus. Mes tikime, kad ten giliau yra vandenynas. Tai nusprendėme pagal ledynų įtrūkimus ir gravitacinius laukus. Tai pagrindinis klausimas, ar ten, vandenyno dugne, yra gyvybės.

Neseniai Veneros paviršiuje aptikome cheminių elementų. Veneros paviršiuje labai karšta, tačiau, pakilus aukščiau į atmosferą, karštis mažėja. Atmosferoje yra terpė kur temperatūra panaši į Žemės. Tai klausimas yra, ar ten gali egzistuoti kokia nors gyvybės forma. Tai gali būti ne tokia, kaip esame mes, o kokia bakterijos rūšis, ar kita ne tiek išsivysčiusi gyvybės forma. Manau, kad Saulės sistemoje yra vietų kur tam tikra forma galėjo išsivystyti gyvybė. Mes tokius dalykus tyrinėjame.

– Jūs dirbate prie misijos, kuri vadinasi „Europa Clipper“, ji keliaus į Jupiterio palydovą Europa. Ten ieškosite gyvybės. Gal galite papasakoti plačiau, kodėl Europa domina mokslininkus?

– Kai skridome pro šalį su misija „Voyager“, nufotografavome Europą. Mūsų dėmesį patraukę, kad ją sudaro ledas, kurio paviršiuje yra įtrūkimų, labai primenančių tuos, kuriuos matome, kai per Arktį iš Europos skrendame į JAV. Ledynai, kurie lėtai su laiku juda. Europa atrodo labai panašiai.

Remdamiesi šiais ir „Galileo“ duomenimis, kuris skrido aplink Jupiterį, matuodami gravitacinį ir magnetinį lauką, mes esame įsitikinę, kad ten yra vandens, kuris aptrauktas ledu. Ir vandenynas yra iš vandens. Kadangi ledas sudarytas iš vandens. Faktas, kad vandenynas yra skystas, parodo, jog tikėtina temperatūra yra tarp 0 ir 100 °C. Iš to kyla klausimas, ar ten yra aplinka, labai panaši į mūsų vandenyną, kuriame egzistuoja gyvybė, net ten kur nepatenka Saulės šviesa.

Mes dabar vystome, nors tiksliau konstruojame, orbitinį aparatą ir planuojame, kad jis kelis kartus praskris pro Europą. Naudosime kelis instrumentus, parodančius mums paviršių, taip pat echolotą, kuris parodys ledo storumą.

Priežastis, kodėl tai svarbu, po šios misijos mes norime nutupdyti kosminį aparatą, kuris gręš ledą, kad mes galėtume pasiekti vandenyną. Mes norime nustatyti ledo storumą ir rasti vietą, kuri būtų plona, kurioje galėtume gręžti. Tai ši misija vadinasi „Europa Clipper“, kaip jūs ir minėjote. Paleidimas planuojamas 2024 m. Jeigu viskas pagal planą, Jupiterį pasieks 2029 m. Iki šio dešimtmečio pabaigos gausime informacijos apie Europą, jo vandenynus ir ledo storį.

 

– Europos ledo plutos storis gali siekti 15–20 km. Kaip planuojate ją gręžti?

– Mes tikimės rasti vietų, kur ji plonesnė. Jūs teisi, viskas priklauso nuo jos storio. Jeigu storis siekia dešimtis kilometrų, tai bus didelė problema. Bet, remiantis mūsų skaičiavimas, gali būti vietų, kur storis yra tarp kelių šimtų metrų ir kilometro. Įvertinus ledo lyčių dydį, galima nustatyti ledo storį.

Jeigu ledo sluoksnis labai storas, yra labai nedidelis šansas, kad ledo didelės lytys suskiltų į mažesnes. Mažesnes – turiu omeny, tarp kelių šimtų metrų ir kelių kilometrų. Faktas, kad mūsų matomos ledo lytys palyginti mažos – tarp šimtų metrų ir kelių dešimčių kilometrų, be, pagal mūsų skaičiavimus, yra vietų, kur storis gali būti keli šimtai metrų. Tokiu atveju, turėtų pavykti gręžti.

Viskas ko mums reikia, tai naujų atradimų. Jauni žmonės, kurie klausosi jūsų laidų, gal jie sugalvos būdų, kaip prasigręžti per ledą. Kai aš buvau studentas, kai kurie dalykai, kuriuos darome dabar, atrodė neįmanomi. Bet žinote – kai technologijos vystosi ir protingi žmonės jas panaudoja, mes visada rasime sprendimų, galinčių išspręsti šiuos iššūkius.

– Grįžtant prie Marso. Dabar visi šneka apie žmonių keliones į Marsą. Kaip manote, kada tai bus įmanoma?

– Manau, mes turime technologijas žmonių siuntimui į Marsą. Mes žinome, kaip tai padaryti. Tai didelis iššūkis, inžinerinis iššūkis, ir taip pat tai psichologinis iššūkis. Reikia dirbti su nedidele grupe žmonių 9 mėn., kurie kartu gyvens kapsulėje. Jiems reikia vaistų, kad užtektų 6–8 mėn. Marse, ir tada dar 9 mėn. grįžimui. Taigi tai yra dvejų metų kelionė. Tu turi pasiimti visus vaistus.

Svarbu, kaip tu išlaikysi gerus santykius su žmonėmis, esančiais kartu su tavimi. Įsivaizduokite tai, pandemija yra to pavyzdys – kai daug žmonių yra uždaryti daugeliui mėnesių. Tai gali pradėti erzinti. Tačiau, nežiūrint į tai, manau, tai bus įmanoma 4 dešimtmečio pradžioje. Per ateinančius 10–15 metų, jeigu bus toks noras ir, žinoma, finansavimas, kurio reiktų tarptautinio. Manau, 4 dešimtmečio pradžioje bus įmanoma siųsti žmones į Marsą.

 

– Dabar grįžkime prie jūsų asmenybės. Ką jūs manote arba ką jūs matote žiūrėdamas į žvaigždes?

– Tai žavu. Atsimenu, kai nutupdėme „Curiosity“, Kalifornijoje buvo vakaras. Kai nutupdėme, Misijų kontrolės centre aš išėjau į lauką, pažiūrėjau į dangų. Taip sutapo, kad tuo metu Marsas matėsi labai ryškiai. Stovėdamas ten 15 sekundžių pagalvojau – įsivaizduok mes ką tik ten nutupdėme robotą, ant to, kas atrodo kaip žvaigždė. Tai nuostabu.

Ir kai žiūri į kitas žvaigždes, galvoji, ar ten gali egzistuoti gyvybė. Ar ten gali būti kas nors panašus į mus, stovėti ant vienos iš tų planetų, žiūrėti į mus ir svarstyti, ar čia yra gyvybės. Žinote, mūsų pasaulis yra nuostabus. Kai žiūri į galaktikas ir žvaigždes, apima nuostabus jausmas.

– Jūs tapote NASA legenda nepaisant to, kad esate kilęs iš mažo miestelio Libane. Ką galėtumėte pasakyti jauniems žmonėms, kurie galbūt žiūri laidą dabar, kaip juos motyvuotumėte?

– Kaip jūs ir sakėte, aš užaugau mažame miestelyje Libane. Bet aš visada žavėjausi mokslu ir buvau labai smalsus. Žiūrėdamas į žvaigždes – stebėdavausi, žiūrėdavau į gėles – stebėdavausi, kodėl jos skirtingų spalvų. Ir aš niekada negalvojau, kad, praėjus keturiasdešimčiai metų, vadovausiu JPL.

Bet aš sekiau paskui savo smalsumą. Mano tėvai visada mane padrąsindavo ne tik studijuoti, bet ir palaike mano smalsumą, visada manęs klausinėjo. Laimei, aš išvykau į Europą į Prancūziją, ne taip toli nuo jūsų. Ten apsigyniau bakalauro laipsnį. Tada atvykau į JAV toliau studijuoti. Taigi mano žinutė jauniems žmonėms – eikite ten, kur veda smalsumas. Ne tik kosmoso srityje, kai kurie žmonės yra smalsūs muzikoje, maisto gaminime, mene ar bet kurioje kitoje srityje. Manau, kol jūs eisite ten, kur jus ves smalsumas ir mėgausitės tuo, ką darote, manau, jums seksis.

Kalbant apie kosmosą, Lietuva priklauso Europos kosmoso agentūrai. Kosmoso agentūra daro nuostabius dalykus. Tiesa pasakius, dirbsime su Europos kosmoso agentūra prie asteroidų mėginių grąžinimo misijos, tai bus kitas žingsnis, kai baigsime su marsaeigiu. Taigi Lietuvos jaunimas turi galimybių, jeigu juos domina kosmoso tyrinėjimai.

Bet, kaip sakiau, galimybių yra visur. Tiesiog būkite smalsūs, būkite pozityvūs. Nesijaudinkite, turiu omeny, neturėčiau sakyti nesijaudinkite. Jeigu nuliūdote – nesustokite, tęskite ir mėgaukitės tuo, ką darote.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(42)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(38)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Goda Raibytė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
43(0)
29(3)
26(0)
17(2)
16(0)
16(3)
15(1)
14(0)
14(0)
Savaitės
65(1)
61(0)
50(3)
Mėnesio
144(36)
121(25)
118(14)
102(8)
96(7)