Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Žmogus Marse

2007-09-17 (32) Rekomenduoja   (4) Perskaitymai (14443)
    Share

Jau daugiau nei 30 metų jokio žmogaus koja nebuvo palietusi kitos planetos paviršiaus. Paskutinė tokia tarpplanetinė koja priklausė „Apollo 17“ misijos astronautui Gene Cernan ir lietė ji Mėnulį. Nuo to laiko buvo daug kalbama apie misiją ne tik į Mėnulį, tačiau ir Marsą, bet konkrečių veiksmų gausos išties nebuvo. Visgi tai ima keistis.

JAV prezidentas George Bush prieš kelis metus pompastiškai paskelbė, jog iki 2020-ųjų žmonės grįš į Mėnulį ir tai bus lyg savotiška treniruotė prieš kur kas tolimesnę kelionę į Marsą. NASA jau kuris laikas tyrinėja raudonąją planetą vienais sėkmingiausių zondų savo istorijoje „Spirit“ ir „Opportunity“. Negana to, 2007-ųjų rugpjūtį paleido ir trečią zondą pavadintą dar vienu skambiu pavadinimu „Pheonix“. Šis ne tik ieškos gyvybės liekanų, bet ir egzistuojančios gyvybės Marso platybėse. Na, o mums belieka laukti rezultatų ir tikėtis, kad jie bus išties netikėti ir įdomūs.

NASA – ne vienintelė užsimojusi išlaipinti savo žmones Marse. Europos Kosmoso Agentūra (ESA) taip pat susikūrė „Auroros“ planą, pagal kurį ketina sugalvoti būdus kaip nugabenti žmones į Marsą dar iki 2030-ųjų.

Be to, visai tikėtina, kad Kinija taip pat neketina likti nuošalyje. Juk 2004-siais ši šalis išsiuntė savo atstovą pasidairyti į žemę iš kosmoso. Turint galvoje Kinijos potencialą ir ekonominę galią, nebūtų nieko stebėtino, jei pasitvirtintų patarlė „kur du pešasi – trečias laimi“.

Kaip pasiekti Marsą?

JAV jau įrodė, kad norint pademonstruoti savo galią „nėra“ labai sunku pasiekti Mėnulį. Atrodo, ši supervalstybė ketina pademonstruoti savo pranašumą dar kartą. Tačiau Mėnulis kur kas arčiau nei Marsas. Iki jo „vos“ 385 000 kilometrų, o štai Marsas nuo Žemės nutolęs jau per 227 900 000 kilometrų. Kelionės trukmė atitinkamai 3 dienos ir daugiau nei 6 mėnesiai. Ne kiekvienas ištvertų 6 mėnesių ankštame erdvėlaivyje. Todėl jau ieškoma savanorių psichologiniams ir fiziniams eksperimentams uždarose erdvėse. Dabartinis išbuvimo kosmose rekordas – 437.7 dienos ir jis priklauso Dr. Valeri Vladimirovich Polyakov.

Kosminė stotis

Žmogiškasis faktorius tokioje kelionėje nėra vienintelis. Kaip parodė praktika, netgi lengvų ir palyginti mažų zondų siuntimas į Marsą labai dažnai baigdavosi fiasko. Statistiškai net du iš trijų tokių mėginimų būdavo nesėkmingi. Žmogui nugabenti į Marsą prireiktų kur kas sudėtingesnių ir masyvesnių prietaisų. O juos nuleisti ant planetos paviršiaus saugiai tikras iššūkis. „Spirit“ ir „Opportunity“ nusileidimui naudojo oro pagalves. Tačiau tokio nusileidimo metu pasiekiamos 10-20G perkrovos, o tai jau virš žmogaus galimybių ribos.

O kodėl gi nepasinaudojus parašiutu, paklausite. Atsakymas labai paprastas: todėl, kad Marso atmosferos tankis tėra 1% žemės atmosferos tankio. Be to, prieš išskleidžiant parašiutą erdvėlaivį tektų sulėtinti, o tam prireiktų tokio diametro karščio skydo, kad tokio erdvėlaivio paprasčiausiai nepavyktų paleisti iš žemės. Taip pat jau apskaičiuota, kad nusileidimui prireiktų 100 metrų skersmens parašiuto.

Nusileidimui į Mėnulį „Apollo“ misijos nusileidimo kapsulės naudojo raketinius varytuvus. Tačiau šis metodas reikalauja labai daug kuro. Tam, kad erdvėlaivis galėtų nusileisti Marse, prireiktų 6 kartus daugiau kuro, nei sveria pats erdvėlaivis. Be to, nusileidimo metu atsirastų penktos kategorijos uraganui prilygstančios jėgos, kurios gali tiesiog suardyti erdvėlaivį į gabalus.

Panašu, kad vienintelė išeitis - šių metodų kombinacija. Norint užtikrinti saugų erdvėlaivio nusileidimą pradžioje jo greitis privalo būti sumažintas nuo 5000km/h iki mažiau nei 1000km/h, tuomet reikėtų perorientuoti jį taip, kad erdvėlaivis pavirstų nusileidimo aparatu, tada panaudoti parašiutus, o galiausiai įjungti raketinius variklius ir švelniai nusileisti. Ir visa tai įvyktų per 90 sekundžių. Taigi... Iš pažiūros tai pakankamai paprasta. O kaip ten būtų iš tiesų, dar nežinia.

Gyvenimas Marse

Į Marsą nusileidom. Kas toliau?Tarkime kelionė iki Marso ir nusileidimas pavyksta puikiai. Kas tuomet? Jei tai kelionė vien pasivaikščiojimui, tuomet didelių problemų nėra, tačiau norint įsikurti ilgesniam laikui, o ypač ketinant planetą kolonizuoti, tektų patirti daugybę sunkumų. Marso atmosfera gerokai plonesnė nei Žemės ir tesudaro vos 0,7% jos storio. Marse yra vandens, tačiau jis sušalęs į ledą. Diena Raudonoje planetoje trunka beveik tiek, kiek Žemėje (24 valandas 39 minutes). Visgi vieneri Marso metai prilygsta 1,88 Žemės metams.

Sąlygos Marso paviršiuje kur kas atšiauresnės nei Žemėje. Vidutinė temperatūra tesiekia -63oC. Negana to, atmosferinis Marso slėgis žmonėms permažas, todėl būtini skafandrai. Marsas neturi magnetosferos, todėl nėra kam apsaugoti nuo Saulės vėjo. Marso atmosfera sudaryta daugiausiai (95%) iš anglies dvideginio. Neapsisaugojęs žmogus Marso paviršiuje jau po 20 sekundžių prarastų sąmonę ir neišgyventų nei minutės.

Akivaizdu, kad pasistatęs palapinę Marse neišgyvensi. Vadinasi reikia kur kas išradingesnių priemonių: energijos, šviesos, oro, maisto, vandens, šilumos, nuo Saulės radiacijos ir žemos temperatūros apsaugotos vietos dirbti ir ilsėtis, transporto ir ryšio priemonių. Visa tai nugabenti į Raudonąją planetą, sumontuoti ir priversti veikti stabiliai tikrai nelengva užduotis. Be to, tokia bazė turėtų veikti autonomiškai: jose turėtų veikti apsirūpinimo maistu, vandeniu ir oru sistemos. Tokios „savarankiškos“ bazės jau testuojamos Devono saloje, Kanadoje ir Jutoje, JAV.

Kitas būdas kolonizuoti Marsą – terraformavimas (terraforming). Tai dirbtinis sąlygų Marse pakeitimas, kad jos taptų panašesnės į esančias Žemėje. Kol kas nėra technologijų leidžiančių tai atlikti. Netgi kyla abejonių ar tai apskritai įmanoma, ar kiek stabilus naujasis klimatas būtų. Net jeigu ir atsirastų technologijos leidžiančios terraformavimą, šis procesas vis vien užtruktų šimtmečius. Negana to, kyla filosofinių debatų dėl etinės šio reikalo pusės. Galbūt Marse dar yra neatrastos mikrobiologinės gyvybės, kuri gali būti sunaikinta terraformavimo metu.

Ar verta?

Turbūt visiems akivaizdu, kad žmonių nusiuntimas į Raudonąją planetą kainuotų ne grašius. Jau paskaičiuota, kad tai atsieitų daugiau nei trilijoną dolerių. Be to, ši kaina labai preliminari ir greičiausiai dar labiau išaugtų. NASA'ai tektų gerokai pataupyti norint pasiekti Marsą. Juk kasmetinis jos biudžetas „vos“ 15 milijardų dolerių. Už šios misijos kainą būtų galima vieneriems metams ženkliai sumažinti skurdą pasaulyje.

Ar Marsas vertas tokių pinigų?

Nemažai žmonių pasakys, kad ištekliai reikalingi misijai pas karo dievą Marsą kur kas efektyviau būtų panaudoti čia, Žemėje. Tokia misija būtų labai ambicinga, pavojinga ir kupina nežinomybės. Kiekviena misijos smulkmena turi būti apgalvota. Nukeliavus į Marsą nebus greito kelio atgal. Netgi neverta tikėtis greitai sulaukti pagalbos ar atsargų iš Žemės.

NASA ir George Bush įsitikinę, kad mes visi gausime dividendų iš tokios misijos. Negalima teigti, kad jie klysta, tačiau ir visiškai teisiais juos pavadinti sunku. Misija remtųsi visomis žmonijos techninėmis galimybėmis ir priverstų jas dar labiau praplėsti. Taip pat, tokia misija padėtų kur kas geriau ištyrinėti Marsą ir mūsų pačių planetos evoliuciją. Tačiau tuo pat metu, tai ir abejotinas išteklių, kuriuos galima būtų panaudoti kur kas žemiškesniems (abejomis prasmėmis) darbams, švaistymas.

Autorius: Smėlis 

Pagal: Human life on Mars

Kaip gi atrodo straipsnyje paminėta marsaeigio kelionė iš Žemės į Marsą, galite pažiūrėti šiame NASA parengtame video klipe. Apie jau vykstančias treniruotes skrydžiui į Marsą galite skaityti čia.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(4)
Komentarai (32)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(1)
32(1)
28(1)
24(0)
22(0)
18(0)
17(0)
16(2)
Savaitės
104(1)
87(0)
86(4)
Mėnesio
149(27)
147(12)
142(22)
107(0)
101(19)