Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Biologija

Profesionalus biologas paaiškino, koks iš tikro galėtų būti kontaktas su nežemiška gyvybe – ne mokslinėje fantastikoje, o realiame pasaulyje (Video)

2017-03-28 (2) Rekomenduoja   (17) Perskaitymai (1849)
    Share

Prie mokslinės fantastikos filmo „Gyvybė“ kūrėjų prisijungęs mokslinis konsultantas, evoliucinės genetikos mokslų daktaras Adamas Rutherfordas, telefonu davė išskirtinį interviu 15min portalui ir papasakojo apie tai, koks galėtų būti kontaktas su nežemiška gyvybe – ne mokslinėje fantastikoje, o realiame pasaulyje.

Žemiškos ir Marso gyvybės kontaktas
©Stop kadras

Iš biologo, kuris mokslo populiarinimu užsiima britų transliuotojo BBC4 radijo laidoje „Inside Science“, pasakojimo aiškėja, kad scenarijus, kurį galima numanyti pagal filmo anonsinius filmukus, nuo realybės skiriasi ne taip ir daug – gyvybė, kad ir kokia ji bebūtų, kovoja už savo išlikimą, na o kokius ginklus ji bus susikūrusi per evoliucijos eiga, galime tik spėlioti.

Juolab, kad net negalime pasakyti, ar genetinė kalba, kuria užkoduota nežemiška gyvybė, būtų bent iš tolo panaši į tą, kuri būdinga absoliučiai visiems Žemės gyviesiems organizmams.

– Kaip – žvelgiant iš fizinės ir genetinės pusės – galėtų atrodyti gyvybė, kuri išsivystė nepriklausomai nuo gyvybės Žemėje?

– Atsakymo į šį klausimą iš esmės neturime. Bet noriu pasakyti, kad beveik visa gyvybė Žemėje beveik visą gyvybės Žemėje egzistavimo laiką buvo bakterijos. Bakterijos lenkia mus ir skaičiumi, ir mase – organizme esančios bakterijos skaičiumi lenkia mūsų organizmo ląsteles.

Bakterijos egzistuoja apie keturis milijardus metų, kuomet žmonės į žmones panašioje formoje egzistuoja 200–250 tūkst. metų. Tad esu linkęs manyti, kad jeigu gyvybė egzistuoja ir kitose Visatos vietose, labiau tikėtina, kad tai bus vienaląsčiai sutvėrimai, nei kad į mus panašūs daugialąsčiai.

Be to, negaliu įsivaizduoti gyvybės raidos proceso be natūralios atrankos. Sujungus šiuos du dalykus galime pradėti vystyti darbinį modelį, kaip galėtų atrodyti gyvybė kitoje planetoje. Bet, manau, labai mažai tikėtina, kad ta gyvybė galėtų būti panaši į mus genetiniu požiūriu.

Žemėje egzistuoja tik vieno tipo genetika – kartais vadiname tai užšalusiu atsitiktinumu. Tai nėra vienintelis būdas įsivaizduoti, kaip biologinė informacija galėtų atsirasti, tačiau tai yra vienintelis mums tikrai žinomas būdas. Tad įtarčiau, kad genetiniu požiūriu nežemiška gyvybė būtų kažkas mums visiškai nesuvokiamo.

– O ar gyvybė privalomai turėtų būti anglies pagrindo? Ar visiškai atmetama galimybė, kad informacija būtų laikoma silicio ar kito elemento pagrindo molekulėse?

– Vėlgi, kiek mums yra žinoma, visa gyvybė yra anglies pagrindo. Bet silicis yra tame pačiame stulpelyje periodinėje elementų lentelėje, tad irgi geba sudaryti tokius pačius ryšius. Mūsų žinių pagrindą sudaro vieno vieneto imtis – tai anglies pagrindo gyvybė Žemėje. Kol kas tai yra mūsų žinių ir vaizduotės ribos.

Manau, ieškodami gyvybės, pirmiau savo radinius turėtume vertinti ne pagal jų cheminę sudėtį, o pagal tai, kokios yra tiriamųjų mėginių metabolinės savybės. Kitose Visatos dalyse turėtume ieškoti darinių, kurie geba paimti energiją iš aplinkos ir ją panaudoti. Cheminiu požiūriu turėtume ieškoti natūraliai nesusidarančių metabolizmo produktų.

– Žemiškos ir nežemiškos gyvybės kontakto atveju – ar virusai, bakterijos ar bet kokia biologinė informacija galėtų būti perkeliama iš vienos pusės į kitą?

– Vėlgi tai yra nežinoma – virusai ir bakterijos, taip pat daugialąstė gyvybė vystėsi kartu ir kartais jų bendrą raidą vadiname evoliucinėmis ginklavimosi lenktynėmis. Šie organizmai iki šiol evoliucionuoja, vysto geresnius gynybos ir puolimo būdus. Virusų pagrindas yra DNR bei RNR, bakterijų pagrindas yra DNR bei RNR. Kaip ir visa mums žinoma gyvybė Žemėje. Sąveikos su šiais organizmais galimybę lemia ko-evoliucija.

Bet kuri gyvybės forma, kurios gyvybės pagrindas nebūtų DNR bei RNR, naudotų kitus puolimo mechanizmus. Ir tai nereiškia, kad esame nepažeidžiami – egzistuoja daugybė žalingų cheminių junginių, nuodų, kurie nėra biologiniai produktai.

Be to, kai kurie žmonės kai kuriose mokslinėse laboratorijose – pavyzdžiui, San Diege ir Harvarde – pradėjo sintetinti tokias gyvybės molekules – panašias į DNR molekules ir baltymus – kurios mūsų organizmams yra neatpažįstamos. Ir jų kūriniai yra potencialiai panaudojami kaip vaistai.

Dauguma mums svetimų dalykų, vos patekę į mūsų organizmus, beveik visada atpažįstami kaip svetimkūniai, todėl patiria imuninio atsako jėgą. Tai naudinga jeigu svetimkūnio atpažinimas yra teisingas, bet žalinga, jeigu imuninė sistema puola vaistus, kurie į organizmą pateko dėl sąmoningo sprendimo.

Tad tai nereiškia, kad nežemiškas organizmas, kurio pagrindas nėra baltymai, DNR ir RNR, mums grėsmės nekeltų.

– O jeigu būtų bent dalinis mūsų ir nežemiškos gyvybės genetinės kalbos sutapimas, kuriai gyvybės formai – žemiškai ar nežemiškai – daugiau grėsmės keltų kontaktas?

– Tai priklausytų nuo puolimo būdų išvystymo. Prikūrėme daugybę technologijų, kad būtume mažiau pažeidžiami įvairų patogenų, tarkime, po sužalojimų. Vienas didžiausių žmonijos pasiekimų yra raupų išnaikinimas. Tad egzistencines krizes, kurias kelia biologinės grėsmės, mokame įveikti labai efektyviai.

Kita vertus, Jeffo Goldblumo herojus filme „Juros periodo parkas“, labai teisingai pastebėjo – gyvybė atranda būdą. Būtent tą nori parodyti ir filmo „Gyvybė“ anonsinis filmukas: žmonės šiame filme bando izoliuoti svetimą gyvybę, bet evoliucija jai suteikė gebėjimų tos izoliacijos išvengti. Kitaip ir pats filmas nebūtų toks įdomus.

– Ar su žemiška nesusijusios, nepriklausomai išsivysčiusios gyvybės galima ieškoti Saulės sistemoje, ar su tokiomis paieškomis turėtume nukreipti žvilgsnį už Saulės sistemos ribų?

– Manau, vien Saulės sistemoje yra nemažai įdomių vietų, kurias tikrai verta patyrinėti. Marsas – tai viena iš tokių vietų, kurias ieškodami gyvybės pėdsakų tyrinėjame labai aktyviai. Na, nors konkrečiai šiuo metu gyvybės pėdsakų neieškoma, bet tą darys ateities misijos – ir tai yra filmo „Gyvybė“ pagrindas, jis aiškiai susiję su realiu pasauliu.

Manau, taip pat ypatingai įdomūs yra Enceladas ir Europa – šiems planetų palydovams būdinga daug elementų, kurie, mūsų manymu, vyravo ankstyvuoju Žemės egzistavimo periodu.

Be abejo, artimiausią kaimynystę ištyrinėti reikėtų pirmiausiai, bet gyvybei tinkamos vietos kitose Galaktikos ar Visatos vietose ateityje taps labai dažnais atradimais. Aš asmeniškai jaučiu, kad tikimybė, jog gyvybė egzistuoja kažkur kitur – ne tik Žemėje – yra didelė.

– Ar manote, kad gyvybė Žemėje atsirado visiškai nepriklausomai, ar ją užnešė kokia nors pakeleivinga kometa, kuri praskriejo ir pro kitus Saulės sistemos kūnus?

– Aš esu didelis šalininkas idėjos, kad gyvybė Žemėje išsivystė nepriklausomai, o ne buvo atnešta iš kitur – ta teorija dar kartais vadinama Panspermijos teorija. Panspermija yra įdomi idėja, tačiau nėra jokių ją patvirtinančių įrodymų, jokių aiškių jos reikalavimų.

Žinoma, tai nereiškia, kad gyvybei reikalingi cheminiai elementai atkeliavo ne iš kosmoso – didelė dalis to, kas yra Žemėje, iš tiesų susikūrė kosmose – bet be jokios abejonės nėra įrodymų, kad į Žemę atkeliavo ne tik kosminiai cheminiai elementai, bet ir gyvybė.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(21)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(17)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Įdomiausi rubrikoje Biologija
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vaidas Neverauskas
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

45(1)
36(5)
34(1)
31(0)
27(5)
25(0)
25(0)
25(4)
22(0)
21(1)