Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Biotechnologijos

Atsparios antibiotikams bakterijos – galvosūkis ateities mokslininkams

2012-01-04 (7) Rekomenduoja   (16) Perskaitymai (11356)
    Share

Gegužės-birželio mėnesį viso pasaulio dėmesį prikaustė patogeninės Esherichia coli bakterijos sukeltas infekcijos protrūkis Šiaurės Vokietijoje, šešiolikoje pasaulio šalių susargdinęs apie 3800 žmonių ir nusinešęs mažiausiai 48 gyvybes. Manoma, kad šios itin virulentiškos E. coli atmainos, kurios genomas primena kelių bakterijų mozaiką, atranką paskatino gausus antibiotikų vartojimas. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Biochemijos ir biofizikos katedros mokslininkai pastaruosius kelerius metus tyrinėja patogeninių bakterijų atsparumo antibiotikams molekulinius mechanizmus ir bando kartu su pasaulio mokslininkais atsakyti į daugelį ne tik mokslui, bet ir visuomenei aktualių klausimų.

Atsparias antibiotikams bakterijas tyrinėjančių mokslininkų dėmesio centre – atsparumo mechanizmų evoliucija, ją lemiantys veiksniai, „sėkmingiausių“ naujomis virulentinėmis savybėmis pasižyminčių bakterijų klonų plitimo priežastys; juos domina atsparios bakterijos, paplitusios įvairiose aplinkose: ligoninėse, žemės ūkyje, visuomenėje. Tad Escherichia coli bakterijos sukelta infekcija mūsų mokslininkams nebuvo naujiena. Biochemijos ir biofizikos katedros profesorė dr. Edita Sužiedėlienė teigia, kad dėl E. coli (kaip ir kitų bakterijų) genomo plastiškumo gali atsirasti itin agresyvių žmogui padermių, o tokių padermių atranką skatina gausus antibiotikų vartojimas.

Kas yra bakterijos, iš ko jos sudarytos, kokiomis unikaliomis savybėmis jos pasižymi?

Bakterijos yra vienaląsčiai organizmai, dėl ląstelės sandaros priskiriami prokariotams. Jos labai plačiai paplitusios biosferoje ir gyvuoja joje jau milijardus metų. Bakterijos vidinį skyrių – citozolį gaubia ląstelės apvalkalėlis, saugantis jį nuo aplinkos. Citozolyje, kuriame vyksta daugybė biocheminių procesų, yra ir bakterijos genomas – DNR (chromosoma), kuris, prieš pasidalijant ląstelei, nukopijuojamas ir tiksliai paskirstomas palikuonims.

Bakterijos turi ir mažesnio dydžio vadinamųjų ekstrachromosominių DNR – plazmidžių, kuriose yra tam tikrų genų. Bakterijų dydis labai įvairus – pvz., mažiausios Mycoplasma genties bakterijos yra apie 0,3 mikrometro skersmens ir turi tik kelis šimtus genų, didžiausios – pvz., Namibijoje rasta bakterija Thiomargarita namibiensis, yra beveik milimetro ilgio.

Bakterijos itin gerai prisitaikiusios gyventi įvairiausiomis sąlygomis, kurioms pastarąjį šimtmetį ypač didelę įtaką daro žmogaus veikla. Štai, pavyzdžiui, bakterija Deinococcus radiodurans gyvena radioaktyviose atliekose ir yra atspari labai galingai radioaktyviai spinduliuotei. Neatsitiktinai dauguma bakterijų genų skirta prisitaikyti ir išlikti kintančioje aplinkoje. Didžioji bakterijų dalis nėra ištyrinėta (nes jos gyvena ir dauginasi sąlygomis, kurias sukurti laboratorijose labai sudėtinga), o jų genetinis potencialas yra didžiulis. Šiandienos molekulinės biologijos technologijos teikia vilties, kad artimiausioje ateityje galėsime jį geriau pažinti.

Kas lemia, kad pasaulyje plinta atsparios antibiotikams bakterijos?

Atsparių antibiotikams bakterijų atsiradimo priežastys yra genetinės: bakterijos įgyja genų ir jų kombinacijų, kurių koduojamų baltymų veikimas lemia atsparumą vienokiam ar kitokiam antibiotikui ar tam tikram jų spektrui. Tokių genų ir jų kombinacijų bakterijose šiandien žinome daugybę (pvz., vien atsparumą beta laktamų klasės antibiotikams lemiančių genų yra žinoma šimtai). Kai kurie tokie genai, būdami pernešamuose genomo elementuose (plazmidėse, transpozonuose), gali būti perduodami vienų bakterijų kitoms, taip atsparumas plinta. Tai vadinamoji horizontali genų pernaša, ji yra pagrindinė atsparumo plitimo tarp bakterijų priežastis.

Atsparumas atsiranda ir dėl mutacijų, kai, pavyzdžiui, įvyksta mutacija bakterijos gene, koduojančiame antibiotiko taikinį, ir taikinys tampa nejautrus antibiotiko poveikiui. Tokiu atveju mutavusį geną turi tik tos bakterijos palikuonys (vertikalioji pernaša). Ir vienu, ir kitu atveju aplinkoje, kurioje yra antibiotikų arba kitų antimikrobinių medžiagų, išlieka geresniu atsparumo arsenalu apsirūpinusios bakterijos. Tokie genetiniai arsenalai tikrai yra įspūdingi atsparumo ir kitų išlikimui reikalingų genų įvairovės požiūriu.

Pastebėta, kad turėti ir gaminti tokių atsparumą antibiotikams lemiančių genų koduojamus produktus, net kai aplinkos „spaudimo“ ir nėra, neretai bakterijoms „nieko nekainuoja“ – kitaip tariant, jos išlieka konkurencingos aplinkoje ir nepraranda tokių atsparumo genų. Tai pastebime ir mes, tyrinėdami atsparias antibiotikams bakterijas: jos dažnai turi genų, lemiančių atsparumą jau seniai nevartojamiems antibiotikams, pvz., tetraciklinui, chloramfenikolui.

Gausus ir neracionalus antibiotikų vartojimas, t. y. jų buvimas bakterijų aplinkoje, kurioje įprastai anksčiau jų nebuvo arba nebuvo tiek daug (antibiotikų skyrimas ligoninėse, jų naudojimas žemės ūkyje gyvulių ligų prevencijai ir augimo skatinimui, augalų purškimas infekcijų prevencijai, taigi net ne gydymui!), skatina išlikti labiausiai prisitaikiusias bakterijas, tokių bakterijų atranka vyksta gana greitai. Atsparių antibiotikams bakterijų stebėsenos tinklai (pvz., EARS Europoje) kasmet skelbia duomenis, gautus iš šimtų įvairių šalių laboratorijų, apie kai kurių kliniškai svarbių bakterijų (pvz., Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa) atsparumą pagrindinių klasių antibiotikams. Tokių atsparių bakterijų dalis tarp visų išskiriamų kasmet didėja. Atsparių bakterijų dalies didėjimo mastai vienose šalyse didesni, kitose – mažesni, nuo kelių iki keliasdešimt procentų per dešimtį metų. Tendencija koreliuoja su antibiotikų vartojimo mastais ir jų vartojimo politika, šalies geografine padėtimi ir kitais veiksniais. Lietuvos duomenys šiame atsparumo žemėlapyje atsirado tik 2006 m., mes esame maždaug Europos šalių viduryje.

Tačiau derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atsparios antibiotikams bakterijos atsirado ne vakar ir net ne tada, kai buvo pradėtas vartoti pirmasis antibiotikas. Jos egzistuoja biosferoje milijonus metų, kaip ir genų, lemiančių atsparumą patiems naujausiems sintetiniams antibiotikams, prototipai jų genomuose. Todėl atsparumo antibiotikams atsiradimo ir išsilaikymo šaltinių derėtų nuodugniai paieškoti ir įvairiose gamtinėse nišose – gamtos „cheminėse laboratorijose“, kur vienų organizmų gaminami antibiotikai ar kitos biologiškai aktyvios medžiagos galėtų skatinti atsparumą šalia jų egzistuojančiose rūšyse, iš kurių atsparumą lemiantys genai galėtų toliau plisti. Tai mažai ištyrinėta sritis, dabar susilaukianti labai atidaus tyrėjų dėmesio.

Kokie saviti genai ir genetiniai mechanizmai lemia bakterijų atsparumą antibiotikams, jo pernašą, evoliuciją?

Ištyrus daugybę atsparumą antibiotikams lemiančių bakterijų genų ir sužinojus, kaip veikia jų koduojami baltymai, paaiškėjo kelios pagrindinės atsparumo antibiotikams strategijos, kurias pasitelkia bakterijos. Gali būti išaktyvinami patys antibiotikai, pvz., juos suskaldant ar modifikuojant. Gali dėl mutacijų pasikeisti antibiotikų taikinys taip, kad antibiotikas jo neveiktų. Pakliuvę į ląstelę antibiotikai gali būti labai veiksmingai išmetami. Galų gale antibiotikų patekimas į ląstelę gali būti apsunkintas.

Verta pažymėti, kad vienoje bakterijoje gali veikti ne vienas, bet visi šie mechanizmai, o vieną mechanizmą, pvz, antibiotiko išaktyvinimą, toje pačioje bakterijoje gali lemti ne vienas, o daugelis genų.

E. coli infekcijos plitimas Europoje pasėjo nerimą ir spėliones, netgi tokias, kad tai dirbtinai sukurta bakterija, teroristų darbas ir pan. Kaip atsiranda tokios infekcijos, ar mokslininkai gali kontroliuoti infekcijų protrūkius, jų sukėlėjų plitimą, ar jie stebi šiuos procesus?

Šiandienos molekulinės biologijos metodai leidžia greitai išaiškinti infekcijos protrūkį, nustatant infekcijos sukėlėjo „tapatybę“ pagal jo genomo fragmentų (DNR) pasiskirstymą – tam tikrą jo „piešinį“. Taip, pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad šių metų E. coli infekcijos protrūkius Šiaurės Vokietijoje ir kiek vėliau Prancūzijoje sukėlė ta pati O104:H4 padermė. Labai ištobulėjus genomo nukleotidų sekų nustatymo technologijoms, per tą patį laiką (2–3 dienas) galima nustatyti ir visą bakterijos genomą (tai ir buvo padaryta E. coli O104:H4 atveju), tačiau tai padaryti kiekvienu infekcijos atveju – vis dar gana brangu, todėl pasitelkiamas minėtas genomo fragmentų tyrimo metodas.

E. coli bakterijų įvairovė labai didelė – nuo visiškai nepavojingų žmogui ir gyvūnams rūšių, kolonizuojančių žarnyną, iki patogeninių rūšių, sukeliančių ne vieno tipo, bet įvairias infekcijas: diarėją, dizenteriją, pneumoniją, meningitą, hemolizinį ureminį sindromą – HUS, itin sunkią komplikaciją, pasireiškiančią inkstų veiklos sutrikimu. Štai HUS sukelia tik tam tikros, dideliu virulentiškumu pasižyminčios E. coli, kurios gamina vadinamuosius šiga toksinus – vienus pavojingiausių žmogui toksinų. Būtent tokia yra plačiai pasaulyje paplitusi O157:H7 serotipo E. coli.

Ką reiškia raidės O ir H šalia E. coli pavadinimo?

Siekiant greitai identifikuoti bakterijas, pagal jų paviršiaus žymenis – antigenus buvo sukurta jų serologinė klasifikacija. Ji remiasi dviem E. coli paviršiaus struktūrų tipais: lipopolisacharidų antigenu O ir žiuželio antigenu H (vok. hauch). O antigenas rodo serogrupę, H antigenas – serotipą. Pvz., žinoma per 100 E. coli serogrupių. Tos pačios serogrupės ir serotipo bakterijos gali turėti tam tikrų genetinių skirtumų, lemiančių kai kurias jų savybes, pvz., atsparumą antibiotikams – tai vadinamosios padermės (angl. strain).

Dar viena E. coli bakterijų klasifikacija remiasi jų virulentinėmis savybėmis: štai šiga toksiną gaminanti O157:H7 serotipo E. coli priklauso vadinamajai enterohemoraginių E. coli – EHEC grupei pagal infekcijos eigą ir sukeliamos ligos simptomus. EHEC gyvena sveikų naminių žinduolių žarnyne, dažniausiai plinta per užterštas maisto žaliavas (mėsą, pieną), vandenį ir taip gali sukelti žmonių infekcijas. Bakterijos prisitvirtina prie žmogaus žarnyno sienelės, per ją bakterijų gaminami toksinai patenka į kitus organus. Inkstai ypač jautrūs šiga toksinams – toksinai visiškai sutrikdo jų veiklą. Štai vieną didžiausių EHEC sukeltų infekcijos protrūkių Jungtinėse Amerikos Valstijose 1993 m. – „Džeką dėžutėje“ (angl. Jack in the box) sukėlė bakterijomis užkrėsta žalia malta mėsa mėsainiams, kuri buvo tiekiama iš vieno šaltinio kelioms valstijoms. Verta pažymėti, kad tokių bakterijų dozė, galinti sukelti infekciją (infekcinė dozė), yra labai nedidelė – <100 bakterijų, todėl jas, pvz., maisto žaliavose galima greitai aptikti tik šiuolaikiniais jautriais diagnostiniais būdais.

Kartais susiduriama su E. coli atmainomis, pasižyminčiomis naujomis virulentinėmis savybėmis arba, pvz., nauju atsparumo antibiotikams spektru. Tai nėra neįprasta, nes, kaip minėta, bakterijų genomas yra itin plastiškas – jos greitai įgyja naujų genų ir jų kombinacijų. Kai kurie bakterijų klonai išplinta šalies, regiono, pasaulio mastu. Plitimui įtakos turi globalizacija: žmonių migracija, globalus maisto produktų eksportas/importas. Manoma, kad E. coli protrūkį sukėlė iš Egipto importuotos ožragių sėklos, daigintos fermoje Žemutinėje Saksonijoje (Vokietija).

Lietuvoje, tyrinėdami atsparias antibiotikams bakterijas, aptinkame ir „lietuviškų“ padermių, pasižyminčių savitomis atsparumo savybėmis: naujomis mutacijomis atsparumą lemiančiuose genuose, savitomis tokių genų kombinacijomis, ir tai liudija apie mikroevoliuciją šalyje cirkuliuojančioje populiacijoje, kurią stebime pasitelkę molekulinius tyrimų būdus.

2011 m. gegužės–birželio mėnesį viso pasaulio dėmesį prikaustęs patogeninės E. coli sukeltas infekcijos protrūkis Šiaurės Vokietijoje – minėto bakterijų genomo plastiškumo pavyzdys. Jau pirmosiomis dienomis mikrobiologijos metodais nustatyta, kad infekcijos kaltininkė yra O104:H4 serotipo E. coli bakterija. 1999 m. šio serotipo bakterijos sukeltas maistinės kilmės infekcijos protrūkis aprašytas Pietų Korėjoje, pavieniai atvejai registruoti toje pačioje Vokietijoje (2001), Prancūzijoje (2004), Gruzijoje (2009), Suomijoje (2010). Taigi šis E. coli serotipas nėra naujas. Jis nebuvo labai paplitęs pasaulyje, kaip, pvz., jau minėtas E. coli O157:H7 serotipas, dėl kurio sukeltų maistinės kilmės infekcijų kasmet suserga nemažai žmonių.

Tačiau neįprasta buvo tai, kad vieną didžiausių Europoje E. coli infekcijos protrūkių sukėlusios O104:H4 serotipo E. coli ligos simptomai buvo nevisiškai tipiški šio serotipo bakterijai: net 25 % susirgusiųjų pasireiškė HUS (įdomu, kad dauguma susirgusiųjų – moterys). Tuo tarpu O104:H4 serotipo E. coli iki šiol buvo žinoma kaip negaminanti šiga toksino (užfiksuoti tik keli pavieniai atvejai, kai tokios bakterijos gamino toksiną) ir priklausanti kitam virulentiškumo tipui, kuris lemia palyginti lengvą ligos eigą. Šiandienos technologijos leido labai greitai – per keletą dienų – Vokietijos ir Kinijos sekvenavimo centruose nustatyti E. coli O104:H4 genomą ir pamatyti, kas tai per bakterija, kuo ji ypatinga.

Čia ir paaiškėjo įdomybės. Pasirodė, kad O104:H4 padermės genomas yra labai panašus (apie 93 proc.) į to paties serotipo bakteriją, išskirtą 1990-aisiais Pietų Afrikoje iš AIDS paciento, sirgusio chroniška diarėja. Tačiau „vokiškoji“ E. coli O104:H4 padermė turėjo šį tą daugiau – genomo elementų, lemiančių jos didelį virulentiškumą – šigą toksiną koduojantį geną, kuris ir lėmė infekuotų žmonių HUS (net 100 iš jų prireikė inkstų transplantacijos), dėl kurio ši E. coli veikiau buvo panaši į minėtas EHEC bakterijas. Verta paminėti, kad ši E. coli turėjo ir atsparumo antibiotikams genų, nors jos sukeltos infekcijos antibiotikais negydytos – dėl antibiotikų veikimo išsiskiria šiga toksinas – tai tik pablogina ligos eigą. Neabejojama, kad šiuos genus bakterija įgijo horizontalios genų pernašos būdu (pvz., šiga toksino geną per bakteriofagus – bakterijų virusus, atsparumo antibiotikams genus – per plazmides).

Taigi E. coli O104:H4 padermės genomas primena mozaiką iš dviejų skirtingu virulentiškumu pasižyminčių bakterijų genomų fragmentų. Yra nuomonių, kad tokia kombinacija dar labiau sustiprino E. coli virulentiškumą, palyginti su jos pirmtakių, tačiau tai dar reikia įrodyti. Kokie veiksniai paskatino tokią dėlionę ir kur ji atsirado – taip pat reikės išaiškinti. Akivaizdu viena – dėl E. coli (kaip ir kitų bakterijų) genomo plastiškumo gali atsirasti itin agresyvių žmogui padermių, o gausus antibiotikų vartojimas neabejotinai skatina tokių padermių atranką.

Viename savo interviu esate minėjusi, kad atsparūs antibiotikams mikroorganizmai neretai plinta gydymo įstaigose, jie ypač pavojingi tam tikrų grupių ligoniams – intensyvios terapijos skyrių pacientams, tiems, kurių imuninė sistema nusilpusi. Tai hospitalinių, ligoninėse įgytų, infekcijų problema, aktuali tiek pasaulio, tiek Lietuvos ligoninėse. Kokie tai mikroorganizmai ir kaip nuo jų apsisaugoti? Ar tai įmanoma?

Hospitalinės, t. y. ligoninėje įgytos, infekcijos yra didžiulė šiandienos sveikatos apsaugos problema visame pasaulyje. Ligoninių aplinkoje cirkuliuoja atsparios antibiotikams, tarp jų naujausių kartų plataus veikimo spektro (tokie antibiotikai veikia ne kurią nors vieną, o daugiau bakterijų rūšių) antibiotikams, bakterijų padermės, kurios tam tikrų grupių pacientams (pvz., turintiems silpną imuninę sistemą) yra labai pavojingos. Nerimą kelia tai, kad atsparumo antibiotikams genų įgyja bakterijos, anksčiau laikytos nepatogeniškomis, pvz., Acinetobacter genties bakterijos, kurios neretai sukelia hospitalines infekcijas pacientams, gydomiems ligoninių intensyvios terapijos skyriuose. Acinetobacter – gamtoje (dirvožemyje, vandenyje) plačiai paplitusios bakterijos. Kai kurios jų rūšys puikiai prisitaikiusios išgyventi ir sausoje aplinkoje, ant įvairių paviršių (medicininės įrangos, ventiliacijos sistemų, baldų, užuolaidų), kur sudaro bioplėveles. Itin grėsminga šių bakterijų savybė – greitai įgyjami atsparumo antibiotikams genai, dėl kurių jos ir tampa pavojingos.

Neretai tokios bakterijos pasižymi atsparumu net kelių klasių antibiotikams (vadinamasis dauginis atsparumas), todėl infekcijoms gydyti lieka labai mažai galimybių. Įdomu tai, kad pasaulyje plinta keli naujausiems antibiotikams atsparūs Acinetobacter bakterijų klonai. Juos nustatome ir Lietuvos ligoninėse išskirtose Acinetobacter bakterijose. Kodėl būtent šie klonai tokie „sėkmingi“, dar nėra išaiškinta. Nuolatinė hospitalinių infekcijų kontrolė pasitelkiant įvairias priemones – nuo griežtos medicinos personalo higienos iki ligoninėse vartojamų antibiotikų politikos – duoda rezultatų, tačiau, deja, visiškai problemos neišsprendžia, nes nuolat atsiranda naujų atsparių bakterijų atmainų.

Kokiose dar aplinkose gimsta pavojingos žmogaus organizmui bakterijos? Ko reikėtų saugotis?

Atsparių antibiotikams bakterijų atranka, kaip minėta, greitai vyksta aplinkose, kur gausu antibiotikų: ligoninėse, žemės ūkyje, tačiau gali vykti ir kitose gamtinėse terpėse, kur vienų organizmų sintetinami antibiotikai skatina kituose atsirasti apsaugos nuo jų mechanizmus, kurie toliau gali plisti į aplinką. Manoma, kad aplinkos tarša, pvz., sunkiaisiais metalais, detergentais, taip pat skatina kai kurių atsparumą lemiančių genų raišką, taigi ir atsparumo išsilaikymą.

Kokios naujausios bakterijų plitimo tendencijos pasaulyje?

Pasaulyje plinta dauginiu atsparumu antibiotikams pasižyminčios bakterijos. Dar viena pastarųjų dešimtmečių tendencijų – atsparių bakterijų plitimas visuomenėje, kai jų nešiotojais tampa sveiki žmonės, kurie, pakliuvę į ligonines dėl kitų priežasčių, nenustačius atsparių bakterijų nešiojimo fakto, gali tapti pavojingu infekcijos šaltiniu jautriems ligoninių pacientams: kūdikiams, senyvo amžiaus žmonėms, pacientams su nusilpusia imunine sistema.

Ką naujo žada mokslas bakterijų, jų išplitimo, atsparumo antibiotikams srityje? Kas ką greičiau aplenks – bakterijos mokslą ar mokslas vis dėlto įveiks bakterijas?

Pagrindinių antibiotikų klasių atradimo ir jų įdiegimo į kliniką aukso amžius truko porą praėjusio amžiaus dešimtmečių (apie 1945–1960 m.). Šiuo laikotarpiu buvo atrasta ar chemiškai susintetinta dauguma antibiotikų klasių, susintetinta šimtai jų darinių. Nuo 1960-ųjų šis procesas labai sulėtėjo. Per pastaruosius dešimtį metų į kliniką įvesti tik keli nauji antibiotikai, o didžiosios vaistus gaminančios kompanijos labai sumažino naujų antibiotikų paieškos ir kūrimo mokslinių tyrimų finansavimą. Tokią politiką lėmė kelios priežastys. Viena iš jų yra ir ta, kad greitai (per kelerius metus) atsiranda bakterijų, atsparių naujam antibiotikui, todėl naujų antimikrobinių agentų, kurie galėtų išvengti tokio likimo, paieška ar kūrimas yra didžiulis iššūkis, jis gali ir nepasiteisinti. Yra ir ekonominių priežasčių: baigėsi daugelio pigių antibiotikų, kurie vis dar sėkmingai vartojami infekcijoms gydyti, patentų galiojimo laikas. Be to, naujų antibiotikų, kaip ir visų vaistų, įvedimas į kliniką yra labai reglamentuotas, sudėtingas, ilgas ir brangiai kainuojantis procesas. Akivaizdu, kad pasirenkama didesnį pelną atnešančių vaistų, skirtų gydyti lėtines ligas, paieška ir kūrimas.

Tiesa, išaugus mokslo ir technologijų galimybėms, nestokojama ambicijų atrasti naujų priešmikrobinių junginių. Štai neseniai JAV paskelbta vadinamoji „10×20 iniciatyva“, kurios tikslas – iki 2020 m. atrasti 10 esmingai naujų antibiotikų. Mes kol kas pažįstame tik nepaprastai mažą biosferoje egzistuojančių mikroorganizmų dalį. Tai teikia vilties, kad gamtos „cheminėse laboratorijose“ bus rasti nauji veiksmingi antimikrobiniai junginiai ar jų prototipai, pagal kuriuos bus sukurti sintetiniai dariniai, taip pat bus suprasta, kodėl vienų genčių ar rūšių bakterijos greitai tampa atsparios, o kitų – ne, kodėl tos pačios rūšies atsparios antibiotikams padermės išplinta visame pasaulyje, o kitos – ne, ir pan.

Svarstomos ir alternatyvios kovos su antibiotikais atspariomis bakterijomis strategijos, kai kurios jų – „užmirštos“ antibiotikų aukso amžiuje, pavyzdžiui, bakteriofagų – bakterijų virusų, naikinančių bakterijas, panaudojimas. Tiesa, jos kol kas tiriamos tik mokslinėse laboratorijose.

Racionalus antibiotikų vartojimas – reglamentuojant jį valstybiniu lygiu – yra taip pat labai svarbus: taip sukuriamos prielaidos ilgiau pratęsti veiksmingo antibiotikų vartojimo laiką. Paprasčiausias pavyzdys – gydytojas, prieš skirdamas antibiotiką, turi būti tikras, kad infekciją sukėlė bakterija, o jei taip – ar ji jautri skiriamam antibiotikui.

Tenka konstatuoti, kad antibiotikų aukso amžius baigėsi. Šiandien, žinodami atsparumo situaciją ir vartodami antibiotikus, kurie vis dar yra pakankamai veiksmingi antimikrobiniai vaistai ir gelbsti milijonus gyvybių, negalime negalvoti apie padarinius. Tam turi būti sutelktos ir koordinuojamos mokslo, visuomenės, verslo pastangos.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(19)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(16)
Komentarai (7)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Liana Binkauskienė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
81(1)
30(9)
29(6)
29(0)
26(1)
25(8)
15(0)
15(5)
14(0)
11(0)
Savaitės
102(0)
69(2)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
142(12)
138(22)