Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Fizika

Penkiaveidis higsas. Apie LHC anomaliją

2015-12-31 (0) Rekomenduoja   (47) Perskaitymai (2331)
    Share

LHC, Di­džia­ja­me prieš­prie­ši­nių had­ro­nų srau­tų grei­tin­tu­ve, vyk­sta kei­ste­ny­bės, ir šios keis­te­ny­bės fo­ne Higso bo­zo­no at­ra­di­mas 2012 me­tais (pa­žy­mė­tas No­be­lio fi­zi­kos pre­mi­ja 2013-aisiais) ga­li lik­ti kaip ko­lai­de­rio is­to­ri­jos ne pats svar­biau­sias epi­zo­das. Sa­ky­ti „vyks­ta keis­te­ny­bės“ vie­to­je „pa­da­rė at­ra­di­mą“ ten­ka, nes pa­tys fi­zi­kai sten­gia­si iš­si­reikš­ti at­sar­giai ir be­ve­li­ja kol kas kal­bė­ti apie „ano­ma­li­ją“. Žur­na­las Na­tu­re pa­skai­čia­vo, kad per pir­mą­sias de­vy­nias die­nas po gruo­džio 15-osios, kai apie „ano­ma­li­ją“ bu­vo pir­mą kar­tą pa­skelb­ta, teo­re­ti­kai spė­jo pa­skir­ti jai 94 moks­li­nius dar­bus.

Anomalijos ypatinga tuo, kad jos nenumato fizikos dėsniai, kuriais iki šiol pavykdavo aprašyti visas žinomas visatos daleles ir laukus. „Jei čia išties kažkas yra, tai bus pirmasis objektas už Standartinio modelio ribų“, – paaiškina MVU branduolinės fizikos mokslinio tyrimų instituto profesorius Eduardas Boosas (Boosas – vienas iš autorių 2012 metų mokslinio straipsnio, kuriuo buvo pranešta apie Higso bozono atradimą).

Standartinis modelis kartais vadinamas „elementariųjų dalelių Mendelejevo lentele“. Tačiau tai tikrai pernelyg grubus palyginimas. Iš tiesų šiuo modeliu klasifikuojamos visos dalelės (kvarkai, gliuonai, fotonai, neutrinai, Higso bozonas ir kitos), kaip periodinėje sistemoje klasifikuojami atomai. Tačiau standartinio modelio dalelės – ne tiesiog plytelės, iš kurių sudaryta materija, o veikiau jau kažkas panašaus į senovės graikų dievus, su aiškiai paskirstytais tvarkos palaikymo kosmose įgaliojimais. Gliuonai – tai, kas neleidžia atomų branduoliams (ir drauge mums visiems su Žemės planeta) subyrėti į šipulius. Dėl fotonų šviesa šviečia, o magnetas pritraukia geležies drožles. Higso bozonas daiktams suteikia masę*.

Anomalija 1,46 milijono kartų sunkesnė už elektroną, 800 kartų sunkesnė už protoną, 6 kartus sunkesnė už Higso bozoną ir beveik penkis kartus sunkesnė už aukščiausią kvarką (top quark)

Ir jei Mendelejevo lentelėje naują laukelį priklijuoti gan paprasta (taip atsitinka gan dažnai, kai sintezuojamas dar vienas sunkus radioaktyvus atomas), tai Standartiniam modelyje laisvų vietų nėra – visos funkcijos tarp dalelių išdalintos kartą ir visiems laikams. O anomalija dalelių panteone kelia nelauktą chaosą.

Tai kokia toji anomalija? Nuo birželio iki lapkričio LHC sudauždavo protonus – vandenilio atomų branduolius – rekordine, 13 TeV energija. Susidūrimus stebėjo du dalelių jutikliai skirtingose 27 kilometrų ilgio požeminio greitintuvo žiedo tunelio pusėse – ATLAS ir CMS, kiekvienas kurių sveria, kaip keli Eifelio bokštai. Šie du detektoriai skirtingi, juose vykdomi skirtingi eksperimentai, ir juos aptarnauja nepriklausomos fizikų komandos (tokios komandos, kuriose dalyvauja keletas tūkstančių mokslininkų, vadinamos kolaboracijomis).

Kai gruodžio 15 dieną abi kolaboracijos susitiko ir pristatė pusmečio darbų ataskaitą, netikėtai paaiškėjo, kad abi komandos – savaime suprantama, nepriklausomai viena nuo kitos – savo eksperimentuose stebėjo dažniau vykstantį vieną ir tą patį įvykį, panašiausią naujos masyvios dalelės atsiradimą ir skilimą. Jei tyrimai pasitvirtins, tai bus pati sunkiausia elementarioji dalelė iš visų žinomų. Anomalija 1,46 milijono kartų sunkesnė už elektroną, 800 kartų sunkesnė už protoną, 6 kartus sunkesnė už Higso bozoną ir beveik penkis kartus sunkesnė už ankstesnį rekordininką – aukščiausią kvarką (top quark). Konkurentų ji neturi netgi tarp atomų (kurie kartais susideda iš šimtų elementariųjų dalelių): švino, aukso ar urano atomai beveik keturis kartus lengvesni.

Iš karto po atsiradimo suyranti dalelė atminimui paliko du fotonus. Fotonu paprastai vadinama mažiausia šviesos porcija, tačiau kolaideryje tai buvo ne šviesa, o veikiau ypatingai kieti rentgeno spinduliai, kuriuos ir registravo detektoriai. Patys savaime tokie fotonai – branduolinės fizikos kasdienybė, tačiau šiuo atveju situacija ypatinga tuo, kad jie pernelyg dažnai iki detektorių nusigaudavo vienodos energijos poromis.

Tikimybė, kad tai atsitiktinis sutapimas, – šimtosios procento dalys vieno eksperimento (CMS) ir dešimttūkstantosios – kito (ATLAS) eksperimento atveju. Bet kadangi kolaideryje jutikliai registruoja milijonus įvykių per sekundę, tai pagal tikimybių teoriją kažkokie sutapimai tiesiog privalo įvykti. „Tokių statistinių anomalijų, kurios vėliau išsisklaidydavo, anksčiau buvo daug ir pačių įvairiausių“, – įspėja RMA branduolinių tyrimų instituto Dubnoje teorinės fizikos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis Dmitrijus Gorbunovas. Dmitrijus – autorius vieno iš tų 94 straipsnių, kuriuose bandyta paaiškinti anomaliją gilesnėmis priežastimis, nei tiesiog sutapimas.

Pasak Gorbunovo, viena grupė kolaideriu seniai ieško liudijimų, kad mūsų erdvė iš tiesų nėra trimatė. „Prieš 10–15 metų pradėta vystyti idėja, kad esama papildomų erdvės matmenų, ir didelės energijos dalelės gali ten išskrieti“.

Anomalija – stiprus argumentas papildomų erdvės matmenų egzistavimo naudai

O kur šie papildomi matmenys yra mūsų trijų matmenų atžvilgiu? „Įsivaizduokite oro balioną, kuriuo ropoja skruzdėlė. Pasaulis tai skruzdėlei teturi du matmenis, kaip balionėlio paviršius. Tačiau mes juk žinome, kad balionas pripūstas trimatėje erdvėje ir tą skruzdėlytę galima sučiupti už kojyčių ir perkelti į kitą tašką ant baliono paviršiaus greičiau, nei ji pati galėtų nuropoti“. Aišku, skruzdėlė gali ir pati pašokti į papildomą matmenį (jos atveju – trečią), tačiau tam reikės kaip reikiant įsibėgėti. Lygiai taip ir kolaideryje į papildomą matmenį pakliūna tik turinčios pakankamai energijos beveik šviesos greičiu skriejančios dalelės.

Tokią pasprukusią dalelę lengviausia aptikti pagal kokio nors tvermės dėsnio pažeidimą – tarkime, impulso. Granata negali sprogti taip, kad kad visos jos skeveldros lėktų tik kairėn ar tik dešinėn. Tas pats pasakytina ir apie dalelių skilimą. – Jei Didžiajame hadronų kolaideryje į vieną pusę nulėkė koks nors energingas fotonas, o į kitą pusę – nieko, – gali būti, kad trūkstamas fotonas tiesiog nulėkė į papildomą matmenį, – dėsto Gorbunovas.

Konkrečiai toks įvykis dar neužfiksuotas, tačiau anomalija – stiprus argumentas papildomų erdvės matmenų egzistavimo naudai. Viena iš hipotezių teigia, kad naujoji dalelė – daugiamatis giminaitis gravitono, įprastiniame pasaulyje atsakantis už traukos jėgą. Profesorius Boosas svarsto: „Gravitonai užtikrina trauką ir tai, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Pats jis masės neturi. Tačiau toks yra įprastas gravitonas. O čia gali būti sužadintos gravitono būsenos modeliuose, pagal kuriuos yra daugiau erdvėlaikio matmenų. Arba veikiau skaliarinė dalelė radionas, kurią modeliai su papildomais matmenimis irgi numato“.

Tokiu pat netiesioginiu būdu anomalija gali nurodyti specialių tamsiosios materijos dalelių egzistavimą. Astrofizikai mano, kad šios materijos debesys supa galaktikas ir laiko jas drauge savo gravitaciniu lauku, tačiau pati nešvyti. Ir niekaip kitaip nesąveikauja, tik gravitaciškai, nei su įprasta medžiaga, nei su šviesa – iš čia ir pavadinimas „tamsioji“. Todėl ryškios galaktikų spiralės, kurias matome kosmoso nuotraukose, tėra nedidukas švytintis graužtukas didžiuliame tamsiame obuolyje.

Iš ko tamsioji materija sudaryta, nežinia, nors versijų būta ir tebėra kuo įvairiausių. Artimesnė dalelių fizikai idėja susijusi su ypatingomis elementariosiomis dalelėmis, WIMP, kurios irgi nedera su Standartinu modeliu. Gorbunovas patikslina, kad pati anomalija negali būti WIMP, nes tamsioji materija stabili ir nesuyra nuo pat galaktikų susidarymo prieš daug milijardų metų, o hipotetinė dalelė kolaideryje suskilo akimirksniu. Tačiau vienas iš anomalijai skirtų straipsnių, skelbia naująją dalelę esant „tamsiuoju pionu“ – nestabiliu artimu WIMP giminaičiu.

WIMP daleles ir jų giminaičius aprašo skirtingos supersimetrijos teorijos. Paprastos simetrijos operacijos dalelių pasaulyje – pavyzdžiui, elektros krūvio pakitimas iš teigiamą į neigiamą. Taip randasi antidalelės, veidrodiniai įprastų dalelių atvaizdai, kurių masė, be viso kito, yra tokia pati. O supersimetrija vietoje antidalelių pagimdo „sunkiuosius partnerius“, kurie ir sveria daugiau, ir skiriasi dar daug kuo – pavyzdžiui, bozonai nustoja būti bozonais.

Pagal kitą hipotezę, daleles vertėtų lyginti ne su graikų, o su indėnų dievais. Pavyzdžiui, Higso bozonas ne vienas, o turi net penkis įsikūnijimus. Ir anomalija – vienas iš jų.

Naujosios dalelės, kurios pasirodys po supergoldstino, nuo mums pažįstamų skirsis ne mažiau, nei actekų dievai nuo senovės graikų dievų

Gorbunovas pasakoja: „Vienoje iš paprasčiausių Standartinio modelio modifikacijų yra ne vienas Higso laukas, o du. Pagal ją, turėtų būti ne vienas Higso bozonas, o penki. Trys neutralūs ir du įkrauti. Tada lengviausias higsonas yra tas, kuris atrastas 2012 m. O likę – sunkesni, ir, galbūt, tai, ką dabar stebime, – vienas iš trūkstamų neutralių Higso bozonų“.

Borislavas Kozlovskis
colta.ru mokslo skilties redaktorius

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(48)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(47)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(1)
38(1)
36(4)
36(0)
31(0)
30(0)
18(0)
17(1)
15(8)
Savaitės
107(1)
89(0)
88(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)