Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Evoliucijos mitai: Evoliucija kuria idealiai prisitaikiusius sutvėrimus

2011-10-23 (6) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (165)
    Share

Nebūtina prisitaikyti idealiai, kad išgyventum, pakanka prisitaikyti taip pat gerai, kaip tavo konkurentai. Augalų ir gyvūnų tariamas idealumas veikiau yra skurdžios vaizduotės, o ne realybės atspindys.

Nežiūrint tikrų faktų, tai be pabaigos kartojama tema laukinės gamtos dokumentikoje. Vėl ir vėl mums sakoma, kaip idealiai gyvūnai yra prisitaikę prie savo aplinkos. Tačiau tai retai būna tiesa.

Paimkime D. Britanijos raudonąją voverę. Ji atrodė idealiai prisitaikiusi prie savo aplinkos. Tai yra, pakol atkeliavo pilkoji voverė ir parodė esanti geriau prisitaikiusi prie plačialapių miškų iš dalies dėl sugebėjimo virškinti giles. 

Yra daug priežasčių, kodėl evoliucija nekuria įmanomai gero „dizaino“. Vienintelis natūralios atrankos kriterijus yra „ar tai veikia“, o ne „ar tai veikia taip gerai, kaip tik įmanoma“. Išties, atmestinai atlikti darbai yra dažni. Klasikinis to pavyzdys yra pandos nykštys, kuri jį naudoja sugriebti bambukus. „Iš tikro pandos nykštys skirtas kitam tikslui. Tad panda turi… susitaikyti su padidėjusiu riešo kaulu ir kiek nerangiu, bet gana veiksmingu sprendimu,“ rašė Stephen’as Jay’us Gould’as 1978-aisiais. 

Kaip rodo šis pavyzdys, evoliucija daug labiau linkusi perdaryti egzistuojančias struktūras, nei kurti naujas. Ankstyvųjų žuvų atsikišę pelekai virto tokiomis įvairiomis struktūromis, kaip sparnai, pelekai, kanopos ir rankos. Turime penkis pirštus, nes mūsų amfibiniai protėviai turėjo tiek pat, o ne todėl, kad penki yra geriausias pirštų skaičius žmogaus rankai. 

Daugeliui gyvūnų rūšių neišsivysto savybės, galinčios padaryti juos dar sėkmingesniais. Pavyzdžiui, rykliai neturi plaukiojimo pūslės, kaulinėms žuvims leidžiančios tiksliai kontroliuoti savo plūdrumą ir todėl turi pasikliauti plaukimu, plūdriomis riebiomis kepenimis ir kartais – oro gurkšniu. Panašiai žinduolių dvieigiai plaučiai yra daug neefektyvesni, nei paukščių vieneigiai plaučiai. O kartais išsivysto savybės, iš tiesų mažinančios prisitaikymą, užuot jį padidinusios, pavyzdžiui, povo uodega (žr. Evoliucija visada skatina rūšies išlikimą).

Naudok arba prarask

Nuolatinė mutacija taip pat reiškia, kad jei kokia savybe nebesinaudojama, ji prarandama. Pavyzdžiui, daugelis primatų nesigamina vitamino C dėl geno mutacijos. Ši mutacija neturi jokios įtakos gyvūnams, gaunantiems pakankamai vitamino C su maistu. Tačiau, kai aplinka pasikeičia, toks funkcijos praradimas gali būti labai svarbus, kas paaiškėjo primatų atstovams ilgose kelionėse jūromis ir vandenynais. 

Evoliucijos netoliaregiškumas gali sukurti neišvengiamai ydingą gyvūnų išorinę struktūrą. Žinduolių akys – su jų „galas į priekį“ sujungimu ir akląja dėme, kur nervas eina per tinklainę – yra vienas to pavyzdys. Vėlesni prisitaikymai didžiąja dalimi kompensavo šias problemas, bet kai natūrali atranka įtvirtina ydingą, bet veikiančią struktūrą, rūšies palikuonys paprastai pasilieka su ja. 

Organizmo prisitaikymas priklauso ir nuo aplinkos, kuri paprastai kinta. Vyksta nuolatinės varžybos tarp plėšrūno ir aukos, parazito ir nešiotojo. Daug rūšių turi nuolat vystytis, kad išlaikytų esamą santykinio tinkamumo lygį, nekalbant apie geresnį prisitaikymą. Kaip sako Juodoji Karalienė knygoje „Alisa veidrodžio karalystėje“: „Reikia bėgti iš visų jėgų, kad liktum toje pačioje vietoje.“

Evoliucijos viršūnė?

Žmonės pakankamai greitai nebėga. Evoliucijoje, vykstančioje dėl natūralios atrankos, svarbiausia laikas ir skaičiai. Kiek atsiras mutacijų ir galimybių natūraliai atrankai pašalinti kenksmingas ir įtvirtinti naudingas, be kitų priežasčių, priklauso nuo populiacijos dydžio, nuo palikuonių skaičiaus, kiekvieno individo turimų atžalų ir kartų skaičiaus. 

Mums gali patikti manyti apie save kaip apie „labai išsivysčiusią“ rūšį, bet lyginant pagal tai, kiek mutacijų ir atrankos ciklų perėjome, esame viena iš mažiausiai evoliucionavusių rūšių

Vieno žmogaus, užsikrėtusio ŽIV, kūne kasdien gali pasigaminti apie 10 milijardų naujų virusų. Palyginimui, pasaulyje dar prieš keletą tūkstančių metų buvo ne daugiau, nei keletas milijonų žmonių. 

Per dešimt dienų bakterija sukuria 200 000 generacijų – maždaug tiek kartų pasikeitė nuo mūsų ir šimpanzių linijų išsiskyrimo. Tad nenuostabu, kad trumpiau, nei per žmogaus gyvenimą, matome tokių ligų, kaip ŽIV kitimą ir daugybę antibiotikams atsparių bakterijų štamų. 

Nors žmonių evoliucija per pastaruosius 10 000 metų paspartėjo, mes daug sparčiau keičiame savo aplinką. Dėl to, užuot labiau prisitaikę, tampame vis mažiau prisitaikę prie savo kuriamos aplinkos. Pamąstykite apie platų spektrą šiuolaikinių negalavimų, nuo nutukimo ir alergijų iki trumparegystės ir narkotinės priklausomybės. Virusai ir bakterijos gal ir pasiekė tobulybę, bet mes, žmonės, geriausiu atveju, esame tik grubus pirmasis juodraštis.

Kiti evoliucijos mitai

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (6)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vytautas Povilaitis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
26(1)
24(0)
21(2)
16(3)
16(0)
15(0)
14(0)
13(0)
10(3)
10(0)
Savaitės
95(2)
79(9)
70(4)
69(4)
Mėnesio
168(16)
135(2)
106(1)
85(3)