Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Mokslininkė: jei visi pasaulyje gyventų taip, kaip lietuviai, reikėtų dviejų Žemės planetų

2012-03-30 (44) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (275)
    Share

Žmogaus gerovės lygis matuojamas vertinant turimas pajamas, pasiektą išsilavinimą, sveikatą. Darnus vystymasis kviečia atsižvelgti ir į žmogaus gerovės bei aplinkos kokybės sąsajas. Paprastai, kuo aukštesnis gyvenimo lygis, tuo daugiau sunaudojama gamtinių resursų ir tuo daugiau užteršiama.

Darnaus vystymosi principus atitinkančios gyvensenos paieška - vienas pagrindinių šiandienos iššūkių. Remiantis naujausiais duomenimis, paskelbtais 2011 metais Jungtinių tautų parengtoje Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje, šiame straipsnyje iškeliamas klausimas - ar lietuvio gyvenimo būdas vadintinas darniu?

Vienas iš įdomiausių Jungtinių tautų ir kitų organizacijų naudojamų rodiklių, matuojančių šalies darnų (ar nedarnų) vystymąsi ir gyvenimo lygį yra Ekologinis pėdsakas. Ekologinis pėdsakas - tai kiekis biologiškai produktyvios žemės ir jūros ploto, matuojamo pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtiniais resursais ir tam, kad būtų įsisavintos atliekos. Jungtinių tautų organizacija remdamasi nacionaliniais šalių duomenimis paskaičiuoja vidutinį kiekvienos šalies gyventojo ekologinį pėdsaką. Padalinus visus biologiškai produktyvius planetos sausumos ir jūros hektarus iš planetos gyventojų skaičiaus, nustatyta ekologinio pėdsako norma - maždaug 2.1 ha vienam žmogui. Jei visi planetos gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, planetos ekosistemos išlaikytų stabilumą.

Pasiremsiu duomenimis, publikuotais 2011 m. Jungtinių tautų parengtoje Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje. Žemėlapyje pasaulio šalys nuspalvintos pagal ekologinio pėdsako dydį. Kuo šalis tamsesnė, tuo daugiau globalių hektarų reikia vienam jos gyventojui tam, kad palaikytų norimą gyvenimo kokybę.

Vidutinis Lietuvos gyventojo ekologinis pėdsakas 4.7 ha. Jau minėjau, jog darniai pasaulio raidai garantuoti reiktų, jog kiekvienas jos gyventojas naudotųsi ne daugiau nei 2.1 ha. Vadinasi, kiekvienas mūsų sunaudojame resursų ir užteršiame beveik dvigubai daugiau, nei turėtume. Ar galime tuomet skųstis, kad suvartojame per mažai, kad turime per mažai? Juk jei kiekvienas žemės gyventojas gyventų taip, kaip vidutinis lietuvis, prireiktų dviejų Žemės planetų!

Įdomu, koks aplinkosauginis pėdsakas šalių, į kurias mes lygiuojamės, teigdami jog jų vystymasis darnus, o pasiekimai aplinkosaugos srityje aukšti. Pavyzdžiui, vidutinis dano ekologinis pėdsakas 8.3 ha, suomio - 6.2 ha, švedo - 5.9 ha. Brolių latvių vidutinis ekologinis pėdsakas - 5.6 ha, o Estijoje net 7.9 ha. Tik Lenkijoje vieno gyventojo ekologinis pėdsakas mažesnis nei Lietuvoje - 4.3 ha. Reiktų pasvarstyti - gal tuomet Lietuva turėtų būti rodoma kaip darnaus vystymosi pavyzdys kaimyninėms ir Skandinavų šalims? Tai - retorinis klausimas, į kurį atsakyti turėtų politikos formuotojai.

Sociologai skaitydami pateiktą žemėlapį įžvelgia ir globalios nelygybės įrodymų. Išsivysčiusios industrializuotos Šiaurės Amerikos, Europos ir kitos šalys vidutiniškai naudoja tris kartus daugiau globalių hektarų (vienam žmogui) nei darnų vystymąsi garantuojanti riba (2.1 ha). Tuo tarpu mažiausiai išsivysčiusios šalys, pvz. Burundis, Siera Leonė, Liberija, naudoja dvigubai mažiau globalių hektarų nei numatytoji darnumo riba. Tad kieno sąskaita gyvena turtingųjų šalių gyventojai? Juk žemės resursai ir gebėjimas įsisavinti žmogiškosios veiklos produktus yra baigtinis.

Kaip pažymi Global Footprint Network organizacija, šiandien daugiau nei 80 proc. pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kur sunaudojama daugiau išteklių, nei tų šalių teritorijose esančios ekosistemos geba parūpinti. Tokios šalys vadinamos ekologinėmis skolininkėmis ir yra labai priklausomos nuo šalių, vadinamų ekologiniais kreditoriais. Šios šalys nepanaudoja visų savo teritorijoje turimų resursų ir mažiau teršia aplinką. Įdomu tai, kad paprastai šalys ekologinės kreditorės yra tuo pačiu finansinės skolininkės (besivystančios šalys), o šalys ekologinės skolininkės dažnai būna finansinėmis kreditorėmis (aukšto ekonominio išsivystymo šalys). Lietuva, deja, yra ir finansinė skolininkė ir, kaip matome iš ekologinio pėdsako dydžio, ekologinė skolininkė.

Apibendrinant galima pasakyti, jog vidutinis lietuvio ekologinis pėdsakas yra mažesnis nei kaimyninių ar stipriųjų-turtingųjų Europos šalių (galėtume pasididžiuoti labiau darnumo principus atitinkančia gyvensena), tačiau palyginus rodiklį su 2.1 ha pasauline norma turime pripažinti, jog esame ekologiniai skolininkai.

Straipsnį parengė doc. dr. Audronė Telešienė, KTU Sociologijos katedra

Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(0)
Komentarai (44)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Audronė Telešienė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
34(5)
19(0)
19(0)
15(0)
13(0)
12(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
112(0)
57(0)
56(9)
Mėnesio
178(16)
136(21)
129(2)
94(0)
90(0)