Gelmių „svetimi“: banginių kaulais mintančios „kirmėlės-zombės“

Osedaksai ypatingi tuo, jog apsigyvena negyvų banginių griaučiuose ir minta jų kaulų medžiaga. Mokslininkams ne išsyk pavyko suprasti, kaip šios kirmėlės įsigraužia į kaulų audinius, mat šie gyviai neturi ne tik žarnyno, išangės, bet ir burnos.

Nepaisant to, San Diego universiteto tyrėjai išsiaiškino, jog osedaksai kaulus graužia rūgštimi iš fermentų, kuriuos išskiria išorinės kirmėlių liaukos. Tokių liaukų esama kirmino priekyje, kuriuo jis įsiskverbia į kaulą.

Kaulams tirpstant, osedaksų rūgštis kaulų audinį suskaido į keletą medžiagų, viena iš kurių yra riebalai. Jais minta kirmėlių organizmuose gyvenančios simbiotinės Oceanospirillales bakterijos. Būtent jos osedaksus ir aprūpina maistingosiomis medžiagomis lipidais – pačios kirmėlės virškinimo organų neturi ir be simbiotinių bakterijų išsyk žūtų.

Kaulus tirpdančią substanciją išskiriančiomis liaukomis ginkluotos tik osedaksų patelės. Suaugusių patelių kūno ilgis siekia 2-7 mm. Patinėliai yra kur kas smulkesni – kiekviena patelė turi po nedidelį vyriškos lyties individų haremą. Kiekviena patelė kasdien padeda po keletą šimtų kiaušinėlių, iš kurių jau po paros išsirita lervos. Šios bręsta 9-16 parų.

Osedaksai buvo atrasti gana neseniai, 2002 m. Dar po poros metų šios kirmėlės aprašytos žurnale „Science“. 2005 m. Švedijos jūrų biologai eksperimento metu (į krantą išmestas negyvo banginio kūnas buvo panardintas į 120 metrų gelmę Šiaurės jūroje ir stebimas keletą mėnesių) atrado naują osedaksų rūšį Osedax mucofloris.