Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Ar gali geoinžinerija užkirsti kelią klimato chaosui?

2012-10-07 (28) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (5590)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Oi. Mes tikrai nenorėjom, bet panašu, sugadinome planetą. Gal galime kaip nors ją pataisyti?

Klimatas keičiasi, tirpdydamas ledus, žudydamas miškus ir stiprindamas potvynius bei karščio bangas. Tuo tarpu pasaulinė anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija auga, užtikrindama dar daug liūdnesnę perspektyvą. Net jei rytoj sustabdytume visą emisiją, temperatūra dar kiltų dešimtmečius, su galimais katastrofiškais padariniais, nuo bado iki sparčiai kylančio jūros lygio.

Tad gal jau laikas rimtai užsiimti drąsiomis geoinžinerijos (GI) idėjomis. Tikimasi, kad sąmoningai reguliuodami savo planetos klimato mašiną, galbūt galėsime ištaisyti savo didžiules klaidas, išvengti pačių rimčiausių pasekmių, ar bent išlošime laiko emisijų sumažinimui.

Buvo sukurta tuzinai planetos aušinimo schemų. Galėtume paleisti didžiulę laivų flotilę, kuri balintų debesis, paskleisdama sūrų jūros vandens rūką, ar išpurkšti stratosferoje sieros rūgštį, kad jos lašeliai atspindėtų saulės šviesą. Pasiųsti toli į kosmosą spiečius veidrodžių. Sukurti blyškesnius augalus. Tręšti vandenynus. Uždengti dykumas blizgiu audeklu. Paskleisti debesis kuriančias bakterijas. Paleisti pasaulinį mikrobalionų debesį.

Šios schemos originalios, bet ar kuri nors veiktų? Ar gal kaip tik pablogintų reikalus ir paspartintų katastrofą? Negalėdami lošti didžiausio įsivaizduojamo lošimo ir kiekvieną būdą išbandyti, tegalime kiekvieną idėją detaliai ištirti, skaičiuodami ir modeliuodami kompiuteriais. Tokių tyrimų rezultatams kaupiantis, pradedame įsivaizduoti, ką GI gali ir ko negali pasiekti.

Kai kurias idėjas galime gana lengvai atmesti. Tarkime, padengus dykumas blizgiu plastiku, būtų atspindėta daug Saulės šviesos ir planeta šiek tiek atvėstų, bet idėja tikriausiai yra tokia beprotiška, kokia ir atrodo. Ji sunaikintų ekosistemas, pakeistų regioninį klimatą ir jos veikimui reikėtų didžiulės valytojų armijos.

Kai kurių idėjų įgyvendinti kol kas nepajėgiame. Norint pridengti Žemę spiečiumi kosminių pavėsinių, reikėtų atlikti maždaug 20 milijonų raketų paleidimų. Be radikaliai naujos technologijos, tai būtų neįsivaizduojamai brangu ir pražūtingai užterštų planetą. „Tai visiška mokslinė fantastika,“ sako Timas Lentonas iš Exeterio universiteto, JK. „Neverta apie tai nė kalbėti.“

Daugelis kitų schemų, tarkim, stogų nudažymas baltai, tikrai yra įgyvendinamos – bet ar jos gali pataisyti klimatą? Pagrindinė problema, savaime suprantama, yra atmosferoje augantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų lygis. Jos kaip antklodė apgaubia Žemę, sulaikydamos šilumą nuo spinduliavimo į kosmosą. Panašu, šiame šimtmetyje padvigubinsime CO2 koncentraciją atmosferoje, taip sumažindami šilumos atidavimą maždaug 3,7 vatais iš kvadratinio metro, skaičiuojant visos planetos vidurkį. Tam, kad būtų sustabdytas Žemės šiltėjimas, bet kuri GI schema turi tiek gaunamos šilumos užblokuoti nuo patekimo iš saulės, arba tiek pat padidinti šilumos atidavimą iš atmosferos.

Yra ir kitų reikalavimų globaliam šaldytuvui. Jis privalo drastiškai nepakeisti regioninio klimato, taip pat sustabdyti jūros lygio kilimą. Idealiu atveju taip pat norime sustabdyti okeanų rūgštėjimą, kad nenyktų koralų rifai.

Bet pirmiausiai patikrinkime potencialą. 2008 m. Lentonas ir Nemas Vaughanas iš Rytų Anglijos universiteto Norwiche, JK, sudėjo įvairių modelių rezultatus, norėdami įvertinti keleto pasiūlymų potencialią aušinimo galią. „Mintis tai atlikti kilo dėl frustracijos,“ paaiškina Lentonas. „Buvau pernelyg daug pristatymų, kur žmonės gindavo savo technologijas ir numodavo ranka į svarstymus ar „tas buvo efektyvesnis už aną“.“

Pasirodė, kad daugelio schemų atveju poveikis būtų nedidelis. Pavyzdžiui, stogų ir kelių nubalinimo, turinčio atspindėti daugiau saulės šviesos, idėja. Netgi optimistiškais vertinimais, jie sugebėtų atspindėti vos 0,15 W/m² – švelniai tariant, kuklus indėlis į Žemės šilumos balanso atstatymą.

Jūrų tręšimo planas atrodo daugiau žadantis. Planktonas augimui naudoja CO2 ir kartais jų žuvę kūneliai nugrimzta į jūros dugną ir ten palaidojami, taip užrakindami sugertą anglį. Pridedant trūkstamų medžiagų, šiuo atveju – geležies, suaktyvinamas planktono augimas. Lentonas ir Vaughanas apskaičiavo, kad iki amžiaus pabaigos taip šilumos balansą būtų galima pagerinti 0,2 W/m². Praverstų, bet perversmo nepadarytų. Vėlgi, tai yra geriausio atvejo skaičiavimas – nuodugniau išstudijavus procesą, šis vertinimas gali ryškiai sumenkti.

Daugelis kitų pasiūlymų, pavyzdžiui, okeano srovių greitesnio gramzdinimo, taip spartinant anglies pernešimą į okeano gelmes, yra dar ribotesni. Bet dvi schemos pasižymi dideliu potencialu ir santykiniu įgyvendinamumu. Abi susijusios su pavėsiu.

Viena idėja yra jūros debesų balinimas, konkrečiau – žemųjų, plokščiųjų sluoksninių debesų, dengiančių didelius dangaus plotus. Pasaulio okeanuose išsibarstę laivai purkštų smulkią jūros vandens miglą į orą. Tapdamos kondensacijos branduoliais, druskos dalelės turėtų skatinti vandens lašelius formuoti debesis. Kadangi kubiniame metre bus daugiau lašelių, šie debesys turėtų būti baltesni, nei įprasti ir atspindėti daugiau šviesos. Potencialiai tai galėtų kompensuoti visą pašiltėjimą dėl CO2 padvigubėjimo.

Debesų balinimas turi savo stipriąją pusę, nes čia nenaudojami jokie kenksmingi chemikalai. Bet kondensacijos branduolių susidarymo debesyse mechanizmas nėra gerai išstudijuotas, tad būdas gali ir neveikti taip gerai, kaip teigia jo šalininkai, o vien vandenynų vėsinimas gali sutrikdyti vietinį klimatą. Šiais metais publikuotoje studijoje teigiama, kad debesų sudarymas virš Ramiojo vandenyno gali pakeisti lietaus režimą, kaip tai daro ir niokojantis La Niña orų fenomenas.

Kitas rimtas pretendentas yra senas: pripildyti atmosferą smulkiomis dalelėmis. Tiesą sakant, mes tai jau darome. Dėl taršos sieros dioksidu, susidaro smulkučiai sieros rūgšties lašeliai, jau dabar atspindintys maždaug 0,4 W/m² šilumos. Bet SO2 iš gaisrų ir fabrikų atmosferoje nelieka ilgam, tad jo poveikis ribotas. Tačiau jei sulfatai pakyla aukštai į stratosferą, jie ten lieka keletą metų, tad aušinimo poveikis daug didesnis. To įrodymas – pakankamai galingi vulkanų išsiveržimai, kai SO2 atsiduria stratosferoje. 1991 metų Pinatubo ugnikalnio išsiveržimas Filipinuose, atvėsino planetą 0,5 °C kitus porą metų.

Įkandama kaina

Norint atsverti padvigubėjusio CO2 kiekio poveikį, tektų kasmet į stratosferą pakelti iki 5 milijonų tonų SO2. Pasak Justino McClellano iš Aurora Flight Sciences kompanijos, įsikūrusios Kembridže, Masačiusetso valstijoje, kurio komanda įvertino keletą sulfatų pristatymo būdų, tai kainuotų apie 10 mlrd. dolerių kasmet. Palyginus su pasaulinio atšilimo sukeliamais milžiniškais kaštais ir pasekmėmis, tai yra pigiau grybo. Vien pakilęs jūros lygis praris miestų ir dirbamų žemių už daug trilijonų dolerių.

Deja, sulfatų purškimas vargiai sulėtintų jūros plėtimąsi. Sulfatų lašeliai nesilaiko atmosferoje virš poliarinių regionų taip ilgai, kaip tropikuose, tad toks ašigalių aušinimas mažiau efektyvus. Todėl, netgi jei aerozolių injekcijos numuštų pasaulinę temperatūrą iki XIX a. lygio, ašigaliuose nebūtų taip vėsu ir ledo kepurės tebetirptų. To gali būti negana, norint išvengti tokios katastrofos, kokia būtų Vakarų Antarkties ledo skydo sunykimas, kuris pakeltų jūros lygį daugiau, nei 3 metrais.

Neaišku, ar kitoks reflektorius, tarkime, kietos metalo dalelės ar maži balionai būtų geriau. Dujų pumpavimas yra nepalyginamai paprastesnis ir pigesnis būdas, tad daugelis tyrimų sutelkti į sulfatus.

Kol pajūrio lygumos ir miestai skęsta, likusi planetos dalis gali išdžiūti. Dėl bet kokio šešėlio mažiau saulės šviesos pasieks jūros paviršių, tad sumažės ir garavimas. Kol kas taršą sulfatais kompensuoja atšilimas, didinantis garavimą. Bet jei tokiu būdu sugrąžintume temperatūrą į priešindustrinės eros lygį, dramatiškai sumažėtų kritulių. To galima išvengti, nenumušant temperatūros taip smarkiai – bet tada ledynai tirptų sparčiau.

Pasak klimato modelių, pavėsiai taip pat pragaištingai veiktų regionus. Jeigu jie sutrikdytų musonus, tai galėtų sukelti nuolatinį badą milijardams. „Arba, tarkime, pakeistumėte atmosferos srautų, maitinančių drėgme Amazonės atogrąžų miškus, cirkuliaciją“ sako Timas Palmeris iš Oksfordo universiteto. „Taip galima Amazonę paversti dykuma.“

2010 metais Mylesas Allenas su kolegomis iš Oksfordo universiteto tyrė skirtingų stratosferos pritemdymų lygių poveikį, naudodami detalų klimato modelį. Jie išsiaiškino, kad nėra visus tenkinančio sprendimo. Aerozolių kiekis, kuris grąžintų Kinijai patogią priešindustrinę temperatūrą ir lietus, per daug atvėsintų Indiją.

Arba gal atvirkščiai. Klimato modelių rezultatai gana gerai sutampa, kalbant apie globalų pavėsių poveikį, bet pateikia skirtingus regioninių klimatų paveikslus.

Taip gali būti dėl skirtinguose tyrimuose naudojamų skirtingų pradinių duomenų ir prielaidų. Arba tai gali būti dėl egzistuojančių klimato modelių ribotumo. Jiems tobulėjant, regioninės prognozės gali pradėti sutapti, suteikdamos daugiau pasitikėjimo.

Tačiau kai kurių regioninį klimatą veikiančių faktorių numatyti neina iš principo. Kiek atogrąžų miškų žaliuos po 100 metų? Kiek sumažės emisijos, jei išvis sumažės? Kaip reaguos ekosistemos? Todėl niekada negalime būti 100 procentų tikri, kad kažkuri konkreti schema suteiks trokštamus rezultatus.

Dėl to bet koks šviesos sumažinimo planas yra labai rizikingas. Jei pasirodys, kad tai turi kokių nors siaubingų pasekmių ir staiga nustotume tiekti sulfatus ar balinti debesis, planeta per keletą metų labai greitai sušiltų. Toks staigus pasikeitimas būtų dar žalingesnis, nei laipsniškas atšilimas iki tokio paties lygio, nes žmonės ir laukinė gamta nespėtų adaptuotis. „Statymai išaugtų,“ pastebi Lentonas. Ir jei imtumėmės sulfatų, gali prisireikti kitokios GI, pavyzdžiui, plunksninių debesų sudarymo (žr. „Jokių debesėlių“) ašigalių atvėsinimui, išrašant planetai ne vieną, o du pavojingus vaistus.

Tad, užuot blokavę saulės šviesą, gal turėtume imtis tikrosios problemos priežasties ir aktyviai šalinti CO2 iš oro. Koncentruotos dujos tada galėtų būti pumpuojamos į požeminius išnaudotų gamtinių dujų ir naftos rezervuarus. Bet niekas tokiam užsiėmimui nesukūrė efektyvaus metodo. „Sudėtinga stengtis sugaudyti labai išsklaidytas dujas, – tai yra brangiau, nei surinkti iš koncentruotų šaltinių, pavyzdžiui, elektrinių,“ sako Lentonas.

Su egzistuojančiomis technologijomis, nėra realistiškos perspektyvos laiku sugaudyti visą papildomai išskiriamą CO2, kad būtų užkirstas kelias tolesnei klimato kaitai. Netgi didžiulės pramoninio lygio pastangos truktų šimtmečius ir kuo ilgiau CO2 emisijos augs, tuo bus didesnis iššūkis.

Užuot padengę planetą anglį ryjančia mašinerija, gal paspartinkime CO2 reakciją su silikatinėmis uolienomis? Per milijonus metų šis dūlėjimo procesas, sugeria didžiulius CO2 kiekius, kuris galiausiai vėl paleidžiamas į atmosferą per vulkanus. Bet norint susitvarkyti vos su vienų metų emisijomis, tektų sutrinti bent 7 kubinius kilometrus uolienos ir paskleisti ją taip plonai, kad padengtų keletą sausumos ploto procentų.Tad šis procesas mūsų irgi neišgelbės.

O gal pakeiskime žemės naudojimą ir žemės ūkį, kad būtų sugaudoma daugiau anglies? Paprasčiausias medžių sodinimas išlieka geru dalyku, nors geografiniai veiksniai riboją šio būdo potencialą iki maždaug 0,5 W/m², ir ši visa anglis gali vėl atsidurti atmosferoje, jei planetai šylant, miškai žūtų ar sudegtų.

Anglies užrakinimas

Vienas būdas užrakinti augaluose saugomą anglį yra paversti juos medžio anglimi – bioanglimi – ir užkasti. Kitas būdas – deginti elektrinėse, aprūpintose anglies gaudymo technologija. Šioms idėjoms reikia žemės, tad jos konkuruotų su maisto gamyba. Šiemet Lentonas paskaičiavo, kad iki 2050 metų tai suteiktų naudingus 0,3 W/m² – bet, tik jei padidinsime ūkininkavimo efektyvumą ir mažiau valgysime daug žemės plotų naudojančios ir metaną raugėjančios mėsos. Kol kas mėsos suvartojimas auga, o tuo tarpu žemės ūkio kultūrų gamyba jau kenčia nuo ekstremalių oro sąlygų ir vandens stygiaus, tad tai atrodytų optimistiškai nebent šioje srityje įvyktų proveržis, pavyzdžiui, genetiškai pakeičiant augalus, kad šie sugertų daugiau saulės energijos.

Tad anglies gaudymo schemos, geriausiu atveju, gali sulėtinti šilimą per ateinantį šimtmetį. O jeigu jos bus įgyvendinamos, kaip emisijų mažinimo alternatyvos – pavyzdžiui, siekiant užsidirbti anglies emisijos kreditų, kuriuos paskui galima parduoti norintiems išskirti daugiau CO2 – nepasieks netgi to.

Nebus naudos iš šių schemų ir tada, jei artinamės prie lūžio taško, pavyzdžiui masinio miškų žuvimo, milžiniško metano kiekio išsilaisvinimo iš amžinojo įšalo ar Vakarų Antarkties ledo skydo nuslinkimo. Tad gal verčiau patausoti galingas, bet rizikingas schemas, pavyzdžiui, sulfatų purškimą, blogiausiam atvejui? Galbūt. Bet Lentonas, padėjęs savo 2008 m. darbe nustatyti negrįžtamų pokyčių taško požymius, nusiteikęs skeptiškai. „Žmonės sako, kad dėl to turime laikyti saulės spinduliavimo atspindėjimą atsargoje, bet jie neįrodo, kad galima pastebėti ankstyvus negrįžtamų pokyčių ženklus ir įgyvendinti planus laiku, ar to, jog šios schemos nesukels kitų negrįžtamų pokyčių,“ pastebi jis.

Jei lauksime iki paskutinės minutės, gali būti per vėlu užkirsti kelią klimato chaosui. „Nederėtų manyti, kad tai stebuklingas mygtukas, kurį galima paspausti, jei reikalai slysta iš kontrolės – gali paaiškėti, jog tai košmaras,“ pastebi Palmeris. Ir net jeigu vykdytume kondensacijos branduolių spinduliavimo atspindėjimo schemą, beveik visi klimatologai sutaria, kad reikėtų agresyviai mažinti emisijas.

Yra keletas nepritariančių. Peteris Coxas iš Ekseterio universiteto nurodo, kad didesnis CO2 kiekis skatina kai kurių augalų augimą ir mažina vandens nuostolius, nes tada augalai trumpiau laiko atviras poras. Tad, jei galėtume turėti aukštesnį CO2 lygį be globalinio atšilimo atnešamų sausrų, potvynių, audrų ir augimą stabdančių karščių, maisto gamyba paaugtų. Galbūt galėtume tai pasiekti su spinduliavimo priedanga. „Kalbant apie mums labiausiai rūpimus dalykus, tai galėtų būti geresnis pasirinkimas, nei įprastiniai sprendimai,“ sako Coxas. Tačiau tokioje vėsios, bet kupinos angliarūgštės ateities perspektyvoje glūdi bauginantys pavojai, tad Coxas tik siūlo turėti šį pasiūlymą mintyse.

Galiausiai, didžiausia bet kokių drastiškų GI sprendimų kliūtimi gali tapti politikai. „Negalima vykdyti konkuruojančių GI programų, turi būti viena,“ sako Allenas. „Tad orą turėtų lemti kažkokia aukštesnio lygio tarptautinė organizacija.“

Sutarimo pasiekimas gali būti praktiškai neįmanomas, nes skirtingos šalys turės skirtingus prioritetus. Kai kurias labiausiai neramina jūros lygio kilimas, kitas – pats karštis ar kintantis kritulių pasiskirstymas. Ir imant Kioto protokolą kaip pavyzdį, jei koks nors susitarimas galiausiai būtų pasiektas tai gali būti toli gražu ne tai, ko iš tiesų reikia.

Tačiau tarptautinio sutarimo reikėtų tik didelėms priedangos idėjoms, galinčioms sukelti globalinius pavojus. Niekas nestabdo atskirų asmenų, institucijų ar šalių nuo anglies laidojimo ir dvideginio mažinimo planų įgyvendinimo. Tai gali atrodyti labai banalu, lyginant su blizgančiais kosminiais veidrodžiais, bet kol kas saugiausius geoinžinerijos įrankius rastume ūkyje.

Jokių debesėlių

Aukšti, skysti plunksniniai debesys, kartais puošiantys šiaip jau giedrą dangų, gali atrodyti visai nepavojingi, bet Davidas Mitchellas rengia jų užpuolimo planą. Plunksninių debesų sunaikinimas galėtų ne tik sumažinti pasaulinę temperatūrą, tačiau ir išsaugoti ašigalių ledo skydus ir pažaboti ekstremalius orus.

Debesų poveikis Žemės šilumos balansui sudėtingas – jie atspindi šiek tiek saulės šviesos ir sugaudo daug išeinančio infraraudonojo spinduliavimo. Žemesnieji, pavyzdžiui jūriniai sluoksniniai, dar spinduliuoja daug šilumos į kosmosą, tad aušina planetą. Lediniai plunksniniai debesys spinduliuoja daug mažiau šilumos, tad jų suminis poveikis yra šildantis.

2009 metai Mitchellas, dirbantis Dykumų tyrimo institute Reno mieste, Nevadoje, pasiūlė lėktuvais purkšti bismuto tijodidą, netoksišką chemikalą, dėl kurio susidarytų didesni ledo kristalai. Jie leistųsi žemyn greičiau, nei natūralus plunksninių debesų ledas, tad debesys išsisklaidytų.

Preliminarus proceso, Mitchello pristatyto susitikime liepą, modeliavimas parodė, kad juo būtų galima atvėsinti planetą maždaug 2 W/m2 – to pakaktų užkirsti pusei atšilimo dėl CO2 padvigubėjimo.

Dar daugiau – šis metodas turėtų geriausiai veikti ten, kur to labiausiai reikia, aukštutinėse platumose. Sutelkus pastangas čia, būtų galima apsaugoti trapius ledo skydus. Kartu tai padėtų atstatyti tropikų ir ašigalių temperatūrų skirtumą. Jis nyko, sparčiai šylant Arkčiai ir manoma, tai yra viena iš priežasčių, kodėl padažnėjo oro ekstremumai.

Mitchellas įspėja, kad modeliavimas dar labai ankstyvoje stadijoje. „Reikia atlikti daug tyrimų, aiškinantis plunksninių debesų vaidmenį globalinio klimato modelyje – ir ne tik dėl geoinžinerijos.“ Jis norėtų išvysti debesų barstymo eksperimentą nedideliame plote, kad pamatytų, kas iš tiesų vyksta.

Be to, plunksninių debesų sklaidymas beveik toks pats rizikingas, kaip ir kitos spinduliavimo blokavimo schemos (žr. pagrindinį pasakojimą): jis gali sukelti katastrofiškus regioninius efektus ir staigus jo nutraukimas būtų pavojingas.

Stephenas Battersby'is yra New Scientist konsultantas iš Londono

New Scientist, № 2883


Senkant emisijų mažinimo laikui, gal jau metas susirūpinti kitais pavojingo temperatūros kilimo stabdymo būdais? Čia pateikiama pagrindinių metodų teigiamų ir neigiamų pusių trumpa santrauka, kurią pasiūlė Michaelas Le Page'as

Pridėti SO₂ į stratosferą

Planas:

Orlaivių flotilė pumpuotų sieros dioksidą į stratosferą, kur šis suformuotų saulės spindulius į kosmosą atspindintį aerozolį ir taip aušintų planetą

Už:

  • Galingas: Galėtų kompensuoti visą padvigubėjusios CO2 emisijos sukeltą pašiltėjimą

  • Pigus ir įgyvendinamas

  • Žinome, kad veikia – dideli ugnikalnių išsiveržimai taip aušina planetą

Prieš:

  • Mažins lietaus kiekį, kaip ir visos pavėsio didinimo schemos

  • Gali pražūtingai paveikti regioninius klimatus, pavyzdžiui, sukelti badą

  • Nevėsina ašigalių taip stipriai, kaip tropikų, tad norint sustabdyti poliarinių ledo skydų tirpimą, likusią planetos dalį tektų atvėsinti žemiau priešindustrinės eros lygio

  • Nesustabdys okeanų rūgštėjimo

  • Jei CO2 lygis augs ir toliau, nustojus tiekti SO2 į stratosferą, planeta staigiai atšiltų

  • Dangus būtų baltesnis

Balinti jūrinius debesis

Planas:

Laivų flotilė purkštų jūros vandenį į orą. Druskos dalelės turėtų padidinti lašelių koncentraciją debesyse, kurie dėl to taptų baltesni ir labiau atspindėtų krentančią šviesą, taip aušindami planetą

Už:

  • Galingas: Galėtų kompensuoti visą padvigubėjusios CO2 emisijos sukeltą pašiltėjimą

  • Būtų įmanoma ašigalius vėsinti labiau, negu tropikus ir taip sulėtinti ar visai sustabdyti ledo tirpimą

  • Pigus ir įgyvendinamas

  • Nereikia toksiškų chemikalų

Prieš:

  • Gali neveikti – nėra atlikta pasaulio mastelio bandymų

  • Nėra reikiamos technologijos

  • Mažina kritulius, kaip ir visos pavėsio schemos

  • Pakeis regioninį klimatą su galimai katastrofiškomis pasekmėmis, pavyzdžiui, Amazonės išdžiuvimu

  • Likusią planetą reikės atvėsinti beveik iki priešindustrinės eros lygio, kad nustotų tirpti ledynai ašigaliuose

  • Nesustabdys okeano rūgštėjimo

  • Jei CO2 lygis kils, sustabdžius purškimą, planeta staigiai atšiltų

Plunksninių debesų sklaidymas

Planas:

Purkšti bismuto trijodidą aukštai atmosferoje kuris padėtų susiformuoti didesniems ledo kristalams, kurie greičiau nusileistų. Taip turėtų sumažėti šilumą sulaikančių plunksninių debesų, kurie sudaryti iš mažutėlyčių ledo kristalėlių, kurie leidžiasi lėtai

Už:

  • Bus efektyviausias prie ašigalių, kur vėsinimas labai svarbus, norint sustabdyti ledo skydų tirpimą

  • Atrodo įgyvendinamas. Tai galėtų būti atliekama per įprastus komercinius skrydžius

  • Gana galingas. Galėtų kompensuoti maždaug pusę atšilimo dėl padvigubėjusio CO2

  • Nemanoma, kad sumažins kritulius

Prieš:

  • Gali nesuveikti – nėra atlikta natūralaus mastelio bandymų

  • Neaišku, ar šis būdas pakankamai atvėsinti ašigalius, kad būtų išvengta didelio jūros lygio pakilimo

  • Gali pražūtingai pakeisti regioninius klimatus

  • Nesustabdys okeano rūgštėjimo

  • Jei CO2 lygis kils, nutraukus purškimą, planeta staigiai sušiltų

Bioanglys

Planas:

Auginti augalus ir jų sugertą anglį užrakinti, paverčiant juos į bioanglį, kurią galima maišyti su dirva

Už:

  • Saugu. Stabdoma klimato kaita, užuot aktyviai keitus patį klimatą

  • Lėtinamas okeanų rūgštėjimas

Prieš:

  • Nedidelis efektyvumas. Optimistiniais vertinimais, taip būtų galima kompensuoti 10 procentų CO2 padvigubėjimo poveikio

  • Konkuruotų su maisto ir biokuro gamyba

  • Neužkirstų kelio dideliam jūros lygio augimui, nors šiek tiek sulėtinti turėtų

Okeano tręšimas

Planas:

Paskatinti planktono augimą, pridedant reikalingų medžiagų, pavyzdžiui, geležies, į okeano vandenį. Žuvusiam planktonui sugrimzdus į okeano dugną, organinė jų kūnų anglis būtų saugiai užrakinta

Už:

  • Saugu. Lėtinama klimato kaita, užuot aktyviai keitus patį klimatą

  • Lėtins okeano rūgštėjimą

Prieš:

  • Abejotinas efektyvumas. Optimistiniais vertinimais, kompensuotų 5 procentus padvigubėjusio CO2 lygio sukelto pašiltėjimo

  • Pakeis jūrų ekosistemas

  • Sukels ar pagreitins deguonies deficitą jūrose („mirusios zonos“)

  • Neužkirs kelio dideliam jūros lygio augimui, nors šiek tiek sulėtinti turėtų

Kosminiai skėčiai
Planas:
Paleisti į kosmosą milijonus skydelių, užstosiančių Žemę nuo saulės
Už:
  • Nėra
Prieš:
  • Nepasiekiama su egzistuojančia technologija
Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (28)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
78(3)
48(5)
44(1)
27(2)
13(0)
12(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
101(43)
83(1)
81(5)
70(6)
Mėnesio
207(4)
141(16)
115(54)
110(8)
102(13)