Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Nuo tirpstančio ledo senkančios jūros

2013-05-12 (2) Rekomenduoja   (6) Perskaitymai (4044)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Tai skam­ba ne­į­ti­kėt­in­ai, ta­čiau taip yra iš tie­sų. Jū­ros ly­gis ap­link tirp­stan­čius ledynus lei­sis, nors to­li­mos pa­kran­tės bus už­lie­ja­mos

Įsitaisykite vėsiame Grenlandijos paplūdimyje. Nustatykite savo laiko mašiną greitam kelių šimtmečių persukimui į priekį ir stebėkite, kaip didžiulis ledo skydas virš jūsų galvos pamažu tirpsta ir liejasi į jūrą. Kol kas nieko netikėto. Bet kas nutinka, visam tirpsmo vandeniui nutekėjus į jūrą, gali jus apstulbinti. Kol tolimi krantai kaunasi su kylančiu vandeniu, jūs žvelgiate į atsitraukiančias bangas. „Nuo jūsų kojų jūros lygis nukris 100 metrų,“ sako geofizikas Jerry'is Mitrovica. „Tai skamba beprotiškai. Beprotiškai, bet teisingai.“

Kaip tai įmanoma? Taip yra dėl to, kad jūra nėra tokia lygi, kaip žvelgiant iš toli. Užuot buvęs lygus, kaip vandens vonioje, jos paviršius nužymėtas vandens kalvomis ir slėniais. Mūsų akims jos nematomos, kadangi nuolydžiai labai platūs, bet jie gali būti daugelio metrų aukščio ar gylio.

Šis vandens reljefas iš esmės buvo toks pats pastaruosius keletą tūkstantmečių, bet dabar ima kisti. Tirpstant ledo skydams, ne tik daugiau vandens atsidurs vandenyne, bet ir pasikeis jo kalvų bei slėnių pozicijos. Priklausomai nuo to, kas vyks, Bostonui ir Niujorkui gali iškilti grėsmė paskęsti. O nuo Škotijos atsitraukiančios bangos gali atlaisvinti naujų žemių.

Jeigu jums tai atrodo neįtikėtina, atsidūrėte geroje kompanijoje, kadangi netgi okeanografams nebuvo lengva priimti šią idėją. Tačiau šio reiškinio fizika gana paprasta ir pagrindiniai principai buvo perprasti jau XIX a. Pirmasis tai atliko Robertas Woodwardas, JAV Geologinių stebėjimų tarnyboje dirbęs fizikas, kai paaiškėjo, kad didžiąją Š. Amerikos dalį ne taip seniai dengė ledas.

Van­dens kal­vos ir slė­niai ga­li bū­ti dau­gel­io met­rų auk­ščio ar gy­lio

Woodwardo kolegos paprašė padėti išsiaiškinti mįslingą atradimą: kai buvo ledas, atrodė, kad vieno ežero pakrantės linija aukštesnė už kitą. Jis suprato, kad bet kokia didelė masė ant Žemės paviršiaus, nuo žemynų iki ledynų, gravitaciškai traukia juos supantį vandenį, pašonėje sudarydama pakilimus. Ledo skydo atveju, jam ištirpus, šios vandens papėdės atsitrauks. 1888-aisiais Woodwardas paskelbė darbą, aprašantį šio reiškinio sukeliamų jūros lygio pokyčių skaičiavimą.

Beveik po šimtmečio, 1976-aisiais, Williamas Farrellas ir Jamesas Clarkas atsižvelgė į gravitacijos poveikį, bandydami išsiaiškinti jūros lygio pokyčius, kai pastarojo ledynmečio pabaigoje ištirpo didysis šiaurinis ledo skydas. Kitais metais Clarkas ir Craigas Lingle'iai pritaikė tuos pačius principus, norėdami išsiaiškinti, kas nutiktų, jei suplonėtų ar išnyktų trapus Vakarų Antarktidos ledo skydas. Paaiškėjo, kad didžiojoje pasaulio dalyje vandens lygis pakiltų, bet pietų vandenyno dalyse nukristų, sukurdamas išskirtinį globalų „pirštų atspaudą“.

Šis 1977-ųjų atradimas nebuvo paslėptas kokiame nors nežinomame žurnaliūkštyje – jį paskelbė Nature – bet, kaip bebūtų keista, žinia praslydo nemačiomis. „Jūros lygio atspaudų idėja turi ilgą užmiršimo istoriją,“ sako Mitrovica iš Harvardo Universiteto. Okeanografai toliau kalbėjo apie vidutinį jūros lygį, tardami, kad tirpstantis ledas pasaulyje sukeltų vienodą pokytį. Iki šiol dauguma žemėlapių, vaizduojančių jūros lygio kilimo efektus, paremti šiuo supaprastinimu.

Tačiau tai seniai nesutampa su matavimais. Potvynių matuokliai, stebintys jūros lygį šimtuose pasaulio vietų, rodė vidutinio jūros lygio lėtą kilimą, tačiau yra ir didelės regioninės variacijos. „Potvynių matuoklių duomenis stebintys žmonės matė, kad jūros lygis skirtingose vietose kito skirtingai,“ sako Mitrovica, „bet jie pamiršo apie gravitacijos poveikį, tad manė, jog tai buvo problema.“ 1990-aisiais, TOPEX/Poseidon palydovas pirmą kartą suteikė mums detalų pasaulio vandenynų vaizdą ir patvirtino gluminančias vandenynų reljefo variacijas.

Gravitacijos stiprio skirtumai pasaulyje

Iš pradžių okeanografai įtarė pastarojo ledynmečio spaudimą. Nuo XIX amžiau žinota, kad ledo skydas spaudžia Žemės plutą. Plutai grimztant, gilesnės uolienos plinta į šonus, pakeldamos aplinkines vietoves. Ištirpus ledui ir sumažėjus svoriui, pluta atgauna ankstesnę formą. Nors gravitacijos įtaka dažniausiai būdavo užmirštama, poledynmečio pakilimas buvo plačiai pripažintas.

Didžiuliai Š. Amerikos ir Eurazijos ledo skydai buvo tokie sunkūs, kad sausuma po jais nusileido iki 500 metrų. Kai maždaug prieš 20 000 metų ledas ėmė tirpti, dalis plutos nusileidimo atsistatė labai greitai. „Tai panašu į ištemptos elastingos juostos atšokimą,“ paaiškina Mitrovica. Vėliau procesas vyko daug lėčiau. Kai kurios vietos tebekyla ir dabar – Hudsono įlanka, pavyzdžiui, per metus pakyla centimetru, – tuo tarpu kadaise buvusios aukštesnės vietos tebegrimzta. Tokiose vietose jūros lygis atrodo besileidžiantis arba kylantis.

Poledynmetis prisitaikymas padeda paaiškinti kai kurias vietines variacijas, užfiksuotas potvynio matuokliais, bet ne visas. Pavyzdžiui, atšokimas negali paaiškinti santykinai lėto jūros lygio kilimo Europoje, lyginant su pasauliniu vidurkiu. Okeanografai buvo sumišę, o klimato kaitos neigėjai džiūgavo. Jie rodė neatitikimą kaip klimato mokslo nesėkmę. „Skeptikai privertė mus mąstyti šiek tiek atsargiau,“ pažymi Mitrovica.

At­šo­ki­mas ne­ga­li pa­aiš­kin­ti san­ty­ki­nai lė­to jū­ros ly­gio ki­li­mo Eu­ro­po­je, ly­gin­ant su pa­saul­io vid­ur­kiu. O­kea­no­graf­ai bu­vo su­mi­šę, o kli­ma­to kai­tos nei­gė­jai džiū­ga­vo.

Dešimtame dešimtmetyje jis pradėjo kvestionuoti tolygiai prisipildančios vonios modelį. „Pamaniau sau, luktelėkit minutėlę, kodėl tikimės, kad dalykai bus vienodi?“ Kartu su kolegomis, Mitrovica atliko ledo skydo tirpimo simuliacijų seriją, kad pamatytų, kaip reaguoja visa sausumos ir okeano sistema. Be galingų gravitacijos ir greito atšokimo poveikių, komanda atsižvelgė ir į silpnesnius efektus, pavyzdžiui, Žemės sukimosi pokyčius.

Ledo skydo pašalinimas panašus į svorio judinimą ant rato briaunos: tai pakeičia planetos balansą. Pavyzdžiui, ištirpus Grenlandijos ledo skydui, mūsų sukimosi ašis pasislinktų apie puskilometrį link buvusio ledyno. Šiek tiek pasislinktų ir pusiaujo iškilimas. Jis prideda papildomų nelygumų jūros lygio atspaudui, vietomis netgi pusmetriu perkeldamas paviršių aukštyn ar žemyn.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(24)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(6)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
50(4)
33(4)
28(3)
24(0)
21(3)
18(0)
17(2)
15(0)
13(1)
Savaitės
135(3)
130(13)
83(1)
80(7)
80(0)
Mėnesio
137(0)
131(10)
130(2)
126(2)
119(0)