Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Drevinė bitininkystė: kaip medų kopinėjo mūsų protėviai

2014-11-17 (16) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (1254)
    Share

Tado Ivanausko raštuose randame pasa­kojant, kad Rūdninkų ir Gudų giriose bu­vo labai paplitusi drevinė bitininkystė. Ji ten išsilaikė ilgiau, negu kitur, nes šis kraštas ilgiau išlaikė ir patriarchalinį gy­venimo būdą. Dar XX šimtmečio pirmajame dešimtmetyje T. Ivanauskas užtikdavęs dre­ves nuo Eišiškių, Načios, Dubičių, Rudnios, per Marcinkonis, Berstus ir Ratnyčią iki Druskininkų.

Drevė — tai medis, kuriame gyvena bi­tės žmogaus padarytoje ertmėje. Drevei būdavo parenkama sena stora pušis. Bitėms skiriama ertmė daroma dažniausiai per pu­šies vidurį: apie 10 metrų ir aukščiau. Kar­tais pasitaikydavo vienoje drevėje dvi bi­čių apgyventos ertmės. Jos būdavo gra­žiai išskaptuotos, susisiekdavo su išore di­dele anga — beveik metro ilgio ir apie 15 centimetrų pločio, ji būdavo uždaroma tokio pat ilgio keturkampiu medžio gaba­lu, vadinamu plautu, paliekant tik nedi­delį plyšelį bitėms įlįsti. Reikalui esant, plautas išimamas. Drevės viršūnė būdavo nupjaunama, kad medis storėtų, o nupjau­toji vieta uždengiama mediniu dangteliu, kad nepūtų. Žiemai plautas, o kartu ir ply­šelis bitėms įlįsti būdavo užtaisomas storu laibų šakelių ryšuliu. Tokia drevė dabar stovi prie kelio Rudnioje.

Bitininkavimui drevėse reikėjo specialių įrankių, pirmiausia, geinio. Tai storoka vir­vė, bet ne sukta, o pinta, kad nesisuktų. Vienas geinys yra poeto Anzelmo Matu­čio etnografiniame rinkinyje. Tai vieninte­lis taip gerai išsilaikęs geinys. Vilniaus et­nografiniame istoriniame muziejuje esantis geinys pagamintas ne taip rūpestingai.

Bi­tininkas, kopdamas drevėn, apjuosia geiniu medį, padaro tam tikrą mazgą su kilpa, į kurią įstato koją. Po to aukščiau sumez­ga kitą tokį pat mazgą su kilpa, į kurią įkiša antrą koją. Tuomet apatinė kilpa pa­sidaro nebereikalinga ir ji atleidžiama, pa­traukus laisvąjį geinio galą. Tokiu būdu aukščiau padaroma trečia kilpa, atleidžia­ma antra ir taip toliau, kol bitininkas atsi­duria prie pat bičių. Čia jis ant pirmos storos šakos pakabina stiprų kadaginį kab­lį, prie kurio pritvirtintas medinis blokas.

Per šitą bloką jis permeta laisvąjį geinio galą ir pakelia aukštyn nedidelį suoliuką. Atsisėdęs ant suoliuko, bitininkas, laikyda­mas rankose per bioką permestą kitą gei­nio galą, važinėja aukštyn ir žemyn ar, pritvirtinęs šį galą, gali sustoti tam tikra­me aukštyje, kad būtų patogiau kopinėti bites. Baigęs kopinėti ir nulipęs nuo dre­vės, bitininkas, patraukęs prie bloko kab­lio pritvirtintą virvutę, atkabina nuo šakos visą savo įtaisą.

Kaniavos girininkijos 1764 metų invento­riuje duotos žinios apie bitininkystę giri­ninkijai priklausančiuose kaimuose. Bitės čia skirstomos į namines ir drevines, arba miškines. Iš viso girininkijai priklausančių kaimų gyventojai turėjo 316 naminių ir 76 miškinių bičių šeimas. Šie duomenys rodo, kad XVIII amžiaus antroje pusėje vis daugiau bičių buvo laikoma prie namų ka­ladėse, o miškinė bitininkystė (drevėse) nyko. Miškinė bitininkystė girininkijos plo­tuose, kur tai buvo patogu, tesudarė 19,4 procento visų čia turimų bičių šeimų.

Rudnios kaimas turėjęs 23 avilius — ka­lades, o drevių — tik vieną. Noškūnų kai­mas atitinkamai 40 ir 5, Miežonių — 42 ir nė vienos drevės, Lynežerio — 17 kala­džių ir 3 dreves ir t. t. Daugiausia drevių tuo metu dar turėję Zervynų (11), Darži­ninkų (10), Drucminų (21) ir Krakelių (11) bitininkai.

Valstybinių turtų žinyboms XIX amžiu­je perėmus Kaniavos girininkiją, buvo nustatyta, jog drevė priklauso miško savininkui, o bičių šeima — bitininkui, to­dėl už drevę girioje buvo nustatytas me­tinis nuomos mokestis, iš pradžių jis buvo nedidelis, tačiau XIX amžiaus pabaigoje pakilo iki pusrublio už drevę. Drevininkai vengė mokėti šį mokestį, todėl miškų ad­ministracija pavesdavo eiguliams iškopinėti nesumokėjusių nuomos mokesčių bites. Naudodamiesi tokiu pavedimu, eiguliai sa­vavališkai imdavo šeimininkauti šiuose bi­tynuose.

Bet nepaisant mokesčio ir represijų, kaip pasakoja seni Rudnios gyvento­jai, miškine bitininkyste būdavo domimasi, ir daugelis turėjo reikiamų tokiam bitinin­kavimui priemonių. Miškų administracija nebeleisdavo rengti naujų drevių, tačiau senos drevės liko ir toliau naudojamos de­šimtis metų. Šiandien Gudų girioje ir šiaip Pietinėje Dzūkijoje, ypač Marcinkonių apy­linkėje, dar galima užtikti senų drevių, jos stovi apleistos, be žievės, baltos juoduo­jančia anga, iš kurios iškritęs plautas. Kai kuriose dar gyvena bitės, kitose įsikūrę paukščiai. Šiuose miškuose saugoma dau­giau kaip keturiasdešimt drevių.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(28)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(28)
Komentarai (16)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Arnoldas Endzinas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
105(16)
50(4)
45(2)
38(7)
29(2)
26(0)
25(0)
19(0)
16(6)
Savaitės
88(0)
76(2)
68(9)
67(6)
Mėnesio
151(27)
135(0)
111(1)
109(2)
109(0)