Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Skalūnų dujų gavyba: atskleista tikroji mistinio skysčio sudėtis

2015-04-08 (44) Rekomenduoja   (25) Perskaitymai (2298)
    Share

Lietuva ruošiasi skelbti antrąjį angliavandenilių išteklių naudojimo konkursą Šilutės-Tauragės plote, tačiau iki šiol vietinius gyventojus kamuoja tam tikros baimės. Viena didžiausių - kad uolienų ardymui naudojamas skystis gali užteršti aplinką, o baisiausia - geriamąjį vandenį. Ar tikrai verta dėl to nerimauti ir kokia iš tiesų yra šio mistinio skysčio sudėtis.

Jaučiamas vis dar didelis pasipriešinimas skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai. Vyrauja dvi pozicijos: viena, kad turime kaip šalis žinoti, kokie ištekliai slepiasi mūsų žemių gelmėse, kita – kad tokio žinojimo kaina – užteršti vandens telkiniai ir grėsmė žmonių sveikatai.

Penkios šalys skalūnų žvalgybą draudžia

Nors visuomenėje dažnai minimas terminas „hidraulinis ardymas“, tikrai ne kiekvienas galėtų paaiškinti, ką tai reiškia ir kam šis procesas reikalingas. Paprastai tariant, tai yra būdas išlaisvinti dujinius angliavandenilius iš skalūninės uolienos. Nors šis metodas atrastas dar XIX a. pabaigoje, nuosekli hidraulinio ardymo technika buvo sukurta tik 1947 metais. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ši technologija komercinei dujų gavybai vykdyti taikoma nuo 2002–2003-ųjų metų. Gręžinyje yra dirbtinai sukeliamas slėgis į uolienų storymes įspaudžiant vandens, smėlio ir dirbtinių kietųjų dalelių bei cheminių medžiagų mišinį tokiu būdu atveriant uolienose plyšius. Tokie plyšiai yra būtini dėl to, kad išsklaidytieji angliavandeniliai yra nelaidžiose uolienose.

Europos Sąjungos šalys gali pačios savarankiškai spręsti, ar šalyje leisti naudoti hidraulinio ardymo technologiją. Šiuo metu penkios valstybės narės yra paskelbusios moratoriumą arba draudimą hidrauliniam ardymui: Prancūzija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Čekija ir Bulgarija. Rumunija anksčiau paskelbtą moratoriumą yra sustabdžiusi.

Mokslininkai skaičiuoja, kad didžiausi Europoje skalūnų dujų telkiniai yra Lenkijoje. Teigiama, kad šalyje gali būti apie 230-260 mlrd. m³ skalūninių dujų. Šalyje skalūnų žvalgyba vykdoma jau penkerius metus, tačiau kol kas rezultatai nėra itin džiuginantys.

Bijome to, ką naudojame buityje

Bene paslaptingiausias dalykas, dominantis visuomenę, – kas sudaro tą specialųjį skystį, kuris padeda uolienas ardyti. Atsakymas paprastas: net 99,5 procentų hidraulinio ardymo skysčio sudaro vanduo ir smėlis. Aplinkos ministerija sako, kad likęs pusė procento – cheminės medžiagos: natrio chloridas, guaro guma, poliakrilamidas, etilenglikolis, boro druskos, natrio ir kalio karbonatai, glutaraldehidas, citrinos rūgštis, izopropanolis ir kitos rūgštys. Nors kai kurie šie cheminių medžiagų pavadinimai daugumai iš pažiūros atrodo negirdėti, visos šios cheminės medžiagos, įeinančios į hidraulinio ardymo skysčio sudėtį, yra vos ne kasdien naudojamos buityje.

Pavyzdžiui, natrio chloridas mums žinomas kaip valgomoji druska, o citrinos rūgštis yra neatsiejama mitybos raciono dalis. Tuo tarpu mažiau girdėtas poliakrilamidas, mažinantis trintį tarp į gręžinį nuleisto vamzdžio ir hidraulinio ardymo skysčio, naudojamas vandens išteklių valymui ir kaip dirvos gerinimo priemonė. Siekiant sulaikyti hidrauliniame skystyje esantį smėlį, naudojamas tirštiklis – guaro guma. Šios medžiagos universalumą įrodo faktas, jog šis tirštiklis yra randamas kosmetikos priemonių, valgomųjų ledų, kepinių, padažų ir dantų pastų sudėtyse. Tuo tarpu boro druskos ir natrio bei kalio karbonatai plačiai naudojami kosmetikos ir buitinės chemijos pramonėje, t. y. muilo, vandens minkštiklių, valymo ir dezinfekavimo priemonių gamyboje.

Daugelio stiklo valiklių, antiperspirantų ir plaukų dažymo priemonių sudėtyse yra izopropanolio, kuris hidraulinio ardymo skystį iš esmės padaro tąsiu ir klampiu. Glutaraldehidas, savo ruoštu, yra naudojamas kaip dezinfekcinė ir sterilizacijos priemonė medicinos ir odontologijos pramonėje. „Dezinfekatoriaus“ rolę šis chemikalas atlieka ir hidraulinio skysčio sudėtyje, šalindamas bakterijas iš vandens. Etilenglikolio atitirpinimo funkcijos plačiai žinomos automobilių pramonėje, kur šis chemikalas yra viena pagrindinių aušinimo skysčio sudedamųjų dalių. Likusios rūgštys – tai vandens baseinų valyme naudojamos priemonės.

Vilniaus universiteto Geologijos ir geografijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Saulius Šliaupa, paklaustas apie hidraulinio ardymo metu naudojamą specialų skystį, patvirtino, kad didžiausią jo dalį sudaro vanduo ir smėlis, ir tik labai nedidelė dalis – kitos cheminės medžiagos: „Vandenyje yra įprastinių medžiagų, kurias dažnai naudojame buityje, ir būna labai nedidelis kiekis specifinių medžiagų, kurios vaidina „tepalo“ vaidmenį, gerina uolienų plyšėjimą“.

Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad JAV kompanijos, vykdančios skalūnų žvalgybą, paprastai neviešina sudedamųjų komponentų, iš ko gamina specialųjį skystį uolienoms ardyti.

„Dažna kompanija prideda savų chemikalų, apie kuriuos nelabai nori skelbti. Bet čia priklauso nuo įstatyminės bazės, galima reikalauti nurodyti, kokia yra tiksli skiedinio sudėtis ir atitinkamai parengti priemonių sąrašą, ką reiktų daryti, jei išsipiltų į požeminį vandenį, nuo kokių elementų saugotis, kaip juos nukenksminti ir pan.“, – teigė S. Šliaupa.

Daugiau grėsmės kelia nekokybiško alaus bambaliai

Aplinkos ministerija savo ruožtu akcentuoja, kad Europoje mūsų kaimynai lenkai skalūnų žvalgybą vykdo nuo 2007 metų ir nebuvo užfiksuota nė vieno atvejo, kada hidraulinis ardymo skystis turėjo neigiamą poveikį žmogaus sveikatai ar aplinkai. Šį kovą Lenkijoje esančiose skalūnų dujų paieškos gręžimo vietose lankęsi Šilutės rajono (Žemaičių Naumiesčio, Smalininkų ir Vainuto seniūnijų) bendruomenių atstovai turėjo galimybę įsitikinti, jog realaus pavojaus gamtai ir žmogui nėra.

Smalininkų bendruomenės atstovas Darius Kalibatas teigė, kad nuvykęs į Lenkiją pamatė, jog vietiniai gyventojai turi daugiau sveiko proto nei Žygaičių bendruomenė. O paklaustas, ar pritaria, jog Lietuvai būtų naudinga pasitikrinti, kokius išteklius ji turi žemės gelmėse, teigė, kad nebūtų itin protinga nepažiūrėti, kas slypi po žeme.

„Kiekvienas žemės savininkas gali turėti labai daug problemų ir kiekvienas turi spręsti asmeniškai ir priimti individualų sprendimą“, – diplomatiškai atsakė į klausimą, ar pritaria skalūnų žvalgybai ir gavybai mūsų šalyje. Šalia to jis pridūrė manantis, kad žvalgyba turėtų būti vykdoma neutraliose teritorijose arba gavus privačių žemių savininkų leidimą tai daryti jų žemėse.

„Manau, kad daugiau grėsmės sukelia nekokybiško alaus bambaliai. Iš trijų kilometrų gylio pažeidimų geriamajam vandeniui tikrai nebus“, – tokią nuomonę išsakė D. Kalibatas.

Įvardijo dvi rizikas

Didelė dalis žmonių, išgirdę apie hidraulinio ardymo metu naudojamą specialų cheminį mišinį, iškart puola baimintis, o kas nutiktų, jei jis pasiektų gruntinius vandenis, juk užteršimas tokiu atveju garantuotas.

Lietuvos geologijos tarnybos specialistai tvirtina, kad tokia tikimybė yra labiau teorinė nei praktinė ir paaiškina, kodėl. Lietuvoje išsklaidytiesiems angliavandeniliams (dujoms ir naftai) perspektyvūs skalūnų sluoksniai slūgso 1,5 – 2 kilometrų gylyje, gruntinis vanduo slūgso apie 15 metrų gylyje, o geriamo požeminio vandens didžiausias slūgsojimo gylis gali siekti iki 300 m. Tikimybę, jog šis skystis nutekės iš nesandariai įrengto gręžinio ar per tektoninius lūžius pasieks ir užterš geriamą vandenį iki absoliutaus nulio mažina tai, jog skalūnų geologiniai ir požeminio vandens sluoksniai skiriami kelių šimtų metrų tankių nelaidžių molingų uolienų, klinčių ir anhidritų sluoksnių. Nors dažnai kalbama, jog vykdant skalūnų dujų ar naftos gavybą, atliekant hidraulinį uolienų ardymą, nemaža dalis cheminių medžiagų lieka žemės gelmėse, taip užteršdamos Lietuvos dirvožemius, šios baimės visiškai neturi pagrindo.

Geologas S. Šliaupa patvirtino, kad iš tiesų Lietuvoje skalūnų dujų sluoksnis yra apie 2 km gylyje, virš jo yra vienas kilometras molio storymės, o geriamojo vandens sluoksnis slūgso tik iki 200 metrų gylyje. „Matote, yra pakankamai didžiulis geologinis barjeras tarp geriamojo vandens ir skalūnų. Kad skystis iškiltų į geriamojo vandens horizontus, yra praktiškai niekinė tikimybė“, – teigė pašnekovas. Anot jo, vienintelė galima rizika, susijusi su avarijomis ant paviršinio žemės sluoksnio. Kaip pavyzdį jis pateikė žmogaus aplaidumą, tarkime, išpylus cisterną su specialiuoju skysčiu. Tokiu būdu šis skystis galėtų nutekėti į gruntinius vandenis.

„Bet vėlgi tai būtų avarinis procesas. Palyginkime, ar išpilsime cisterną su nafta ar kelis procentus vandenyje ištirpusių medžiagų. Aišku, kad didesnė tragedija būtų susijusi su naftos cisterna“, – prielaidas kėlė S. Šliaupa.

Kita rizika, anot geologo, gali būti susijusi su technologinių reikalavimų nesilaikymu. „Tai gali įvykti tokiu atveju, jeigu gręžinio įrenginio technologija yra pažeista, pavyzdžiui, blogai cementuota. Jeigu meistrai blogai užcementavo arba nuleido blogus vamzdžius, tokiu atveju dujų kilimas yra galimas, bet vėlgi tai susiję su žmonių aplaidumu“, – aiškino geologas. Jis pastebi, kad toks reiškinys kaip žmonių aplaidumas gali pasitaikyti bet kokioje srityje, arba kitaip tariant, niekas nėra nuo to apsaugotas.

Nenori, kad konkursas patirtų fiasko

Šiuo metu Lietuva rengiasi skelbti antrąjį angliavandenilių išteklių naudojimo konkursą Šilutės-Tauragės plote. Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė teigė, kad konkurso sąlygos jau yra parengtos, atliekami paskutiniai redakciniai patikrinimai.

„Deriname, kad būtų palanki data visiems komisijos nariams, bet jau balandžio mėnesį turime galutinai pasirašyti konkurso sąlygas. Kitas svarbus dalykas, kad konkursas nepatirtų fiasko, reikia stipriai padirbėti pristatant potencialiems investuotojams visą investicinę aplinką“, – teigė D. Matonienė.

Tiek Aplinkos, tiek ir Energetikos ministerija yra peržiūrėjusi galimus potencialių investuotojų sąrašus, kuriuose yra tiek ir JAV, tiek ir Lenkijos kompanijų.

„Mums svarbu pajungti ir diplomatines tarnybas, ir ambasadas, kad prieš skelbiant konkursą investuotojams konkurso sąlygos būtų suprantamos ir aiškios. Investuotojų žvalgybą reikia atlikti prieš skelbiant konkursą, o ne paskelbti ir laukti, ar ateis kas nors, ar neateis“, – teigė aplinkos viceministrė.

Vis dėlto, ji nesiryžo spėlioti, kada konkursas bus pagaliau paskelbtas, nes tai darys nebe Aplinkos ministerija, o Geologijos tarnyba.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(36)
Neverta skaityti!
(11)
Reitingas
(25)
Komentarai (44)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Rūta Levickaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
26(5)
24(0)
22(6)
20(0)
17(0)
15(0)
15(0)
14(0)
14(1)
12(5)
Savaitės
132(0)
108(0)
105(5)
93(2)
Mėnesio
151(27)
132(0)
110(1)
108(0)
107(0)