Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Žmonija žino, kaip sumažinti žemės drebėjimo aukų skaičių. Kodėl to nedaro? (Video)

2015-05-05 (0) Rekomenduoja   (-3) Perskaitymai (815)
    Share

Kaskart po mirtino žemės drebėjimo seismologai sako – „žmones pražudo ne žemės drebėjimai. Žmones pražudo pastatai“. Tai dar kartą pasitvirtino praėjusią savaitę, kai galingas 7,8 stiprumo žemės drebėjimas supurtė Nepalą. Skaičiuojama, kad žuvo daugiau nei 7 tūkst. žmonių.

Tiesa ta, kad žemės drebėjimai nusineša žymiai daugiau gyvybių vietose, kur pastatai yra prastai pastatyti, nesustiprinti, nepritaikyti tam, kad atlaikytų požeminius smūgius. Katmandu yra žiaurus to pavyzdys: stebėtojai teigia, kad pastatai nebuvo modernizuoti, o to pasekmė – žemės drebėjimas lengvai miestą pavertė griuvėsiais, po jais įkalindamas tūkstančius žmonių, rašo VOX.

Likus savaitei iki žemės drebėjimo ekspertai iš viso pasaulio buvo perspėję, kad Katmandu, Nepalo sostinei, gresia galingas žemės drebėjimas, ir paragino valstybės valdžią imtis prevencinių priemonių. Ekspertai sakė, kad vyksta lenktynės su laiku, nors negalėjo pasakyti, kada žemės drebėjimas smogs šaliai.

Turime technologiją – kodėl ja nesinaudojama?

Žmonija turi technologijų, kurios sumažina aukų skaičių per žemės drebėjimą. Tokie pažeidžiami regionai kaip Kalifornija, Japonija ir Čilė praėjusiame amžiuje yra žengę žingsnius, kad modernizuotų savo pastatus ir žymiai sumažintų aukų skaičių. Tad kodėl tūkstančiai žūva tokiose valstybėse kaip Nepalas, Iranas ir Pakistanas, kuriose ekspertai perspėja, kad galingas žemės drebėjimas yra neišvengiamas?

Šį klausimą prieš kelerius metus savo moksliniame darbe nagrinėjo Brianas Tuckeris, „GeoHazards International“ įkūrėjas. „GeoHazards International“ dirba tam, kad sumažintų aukų skaičių gamtos katastrofų metu. Jis teigia, kad pernelyg didelis skaičius valstybių pernelyg lėtai rūpinasi, kaip tinkamai pasiruošti žemės drebėjimams. Dėl to žūsta tūkstančiai žmonių.

Dažnai, B.Tuckerio teigimu, tai yra finansinė skurdesnių valstybių problema. Modernizuoti pastatus yra brangu. Kai kuriais atvejais atsiranda ir išskirtinių trukdžių – pavyzdžiui, Nepale pilietiniai neramumai tokią užduotį dar labiau apsunkina. Tačiau daugelyje vietų didžiausi barjerai yra psichologiniai – žmonės net negalvoja apie pasirengimą žemės drebėjimams.

„Psichologinės priežastys, kodėl nesiruošiama žemės drebėjimams, yra dažnai ignoruojamos, – teigia B.Tuckeris. – Pavyzdžiui, vis dar yra daug žmonių, kurie mano, jog žemės drebėjimai yra Dievo bausmė, todėl jie netiki, kad realiai yra priemonių sumažinti riziką.“

Kodėl skurdžios šalys nesugeba pasiruošti?

Vienas iš tokių regionų – pietinė Centrinės Azijos dalis. Čia gyvena daugiau nei ketvirtadalis žmonijos – Irane, Afganistane, Pakistane, Indijoje, Nepale, Butane, Bangladeše, Šri Lankoje ir Birmoje.

Šios valstybės taip pat įsikūrusios ant šiaurinių Arabijos ir Indijos tektoninių plokščių pakraščių. Šios plokštės susiduria su Eurazijos tektonine plokšte – dėl to susidarė ir Himalajų kalnai. Tačiau judančios plokštės taip pat gali sukelti galingus žemės drebėjimus, kurie šioje teritorijoje gali pražudyti tūkstančius.

Visiems žinoma, kad tai – seismiškai labai aktyvi zona. Sudėtinga pasakyti, kada ir kur kitas žemės drebėjimas kils, tačiau žinoma, kad dideli drebėjimai – neišvengiami. Tačiau regione ir toliau pastatai statomi neatsižvelgiant į tai, ir sudrebėjus žemei lengvai sugriūna.

Daugelyje šių valstybių neatsižvelgiama į statybų reikalavimus. Dar blogiau – dauguma reikalavimų galioja ne gyvenamiesiems namams, o tik visuomeninės paskirties pastatams. Vėlgi, to pasekmė – per žemės drebėjimą gyvenamieji pastatai lengvai griūna, pražudo tūkstančius.

B.Tuckerio teigimu, yra keletas priežasčių, kodėl dažnai žemės drebėjimų krečiamuose regionuose tebestatomi prasti pastatai:

1. Spartus gyventojų skaičiaus augimas. Daugelyje besivystančių valstybių populiacija didėja itin sparčiai, be to, vis daugiau žmonių persikelia į miestus. Kai reikia pastatyti milžinišką skaičių ligoninių, mokyklų, gyvenamųjų namų, yra labai sudėtinga statyti kokybiškus pastatus tokiu greičiu.

Tai buvo vienas iš tragedijos veiksnių Nepale – šalyje žmonės nuo neramumų bėgo iš provincijų į didelius miestus.

2. Pinigų trūkumas. Finansavimas yra kita akivaizdi problema, ypač skurdžioms valstybėms. Pastatų modernizavimas – itin brangus projektas.

B.Tuckeris teigia, kad tik vienas procentas finansų, skirtų stichinėms nelaimėms, būna skiriama prevencijai. JAV ir kitos turtingos valstybės skiria paramą tautoms, kurios nukenčia per žemės drebėjimus, tačiau per mažai aukojama tam, kad būtų padedama užkirsti kelią tokioms tragedijoms. Nors ir yra įrodyta, kad tokia parama būtų žymiai efektyvesnė.

3. Korupcija ir prastas vadovavimas. Daugelyje žemės drebėjimų zonos valstybių veši korupcija, tad tampa dar sunkiau priversti statytojus laikytis reikalavimų.

4. Neapdairumas ir kiti psichologiniai barjerai. B.Tuckeris pažymi, kad pernelyg daug valstybių valdžių nepakankamai rimtai žiūri į žemės drebėjimų riziką. Tai yra gan suprantama besivystančiose valstybėse, kuriose gausu kitų problemų, kurios nedelsiant reikalauja sprendimų – tokių kaip skurdas ar kasdienė tarša. Žmonės reaguoja į pavojus, kurie yra asmeniniai arba akivaizdžiai matomi. Žemės drebėjimai yra lėtai judančių problemų pavyzdys.


B.Tuckeris savo darbe prisimena susitikimą su Nepalo ministru dešimtajame dešimtmetyje. Jo metu ministras pareiškė, kad Nepalui nereikia nerimauti dėl dar vieno žemės drebėjimo, nes šalį 1934 m. jau supurtė galingas drebėjimas. Ir visa tai – nepaisant ekspertų perspėjimų, kad Katmandu neišvengiamai gresia dar vienas.

Kai kur barjeru tampa ir religija. Žmonės į žemės drebėjimus žiūri kaip į Dievo bausmę už nuodėmes. „Girdėjau žmones sakant, kad tai, ką aš darau, yra šventvagystė“, – prisiminė B.Tuckeris. Net ir ne tokiais kraštutiniais atvejais daug žmonių tiki, kad stichinės nelaimės yra visiškai natūralios, ir mokslas negali padėti sumažinti jų pasekmių.

Valstybės dažnai imasi veiksmų tik po tragedijos

Deja, dažnai reikia, kad įvyktų tragedija, jog valstybių valdžia pradėtų rimtai žiūrėti į pasiruošimą žemės drebėjimams.

B.Tuckeris lygina Čilės ir Haičio pavyzdžius. 1960 m. Čilę supurtė 9,5 stiprumo žemės drebėjimas. Po jo valstybėje pradėta galinga saugumo programa, skirta prevencijai, taip pat itin sugriežtinti pastatų statymo reikalavimai. Haitis tuo metu nieko nedarė – kurį laiką šalis buvo seismiškai rami, taip pat šalyje vyko politiniai neramumai, daugelis žmonių skurdo.

To pasekmės? 2010-ųjų pradžioje du panašaus stiprumo žemės drebėjimai supurtė abi valstybes. Čilėje mirė 0,1 proc. žmonių, kuriuos paveikė žemės drebėjimas. Haityje šis skaičius buvo 11 proc.

„Kitaip sakant, Haičio pastatai buvo šimtą kartų mirtinesni nei Čilės. Tai – įspūdingas pavyzdys, koks svarbus yra pasirengimas“, – teigia B.Tuckeris.

Ką daryti?

B.Tuckeris, paklaustas, kokių praktinių žingsnių dabar turėtų imtis Nepalas, patarė pradėti nuo dviejų dalykų. Pirma, skirti daugiau lėšų švietimui ir mokykloms. Didesnis mokyklų finansavimas yra ne tik politiškai populiarus, bet ir padeda mokyti vaikus, kad žemės drebėjimai nėra tik gamtos stichija, ir kad pavojus gali būti sumažintas.

Antras žingsnis – kiek netikėtas. Jo nuomone, pastatų modernizavimą galima pradėti nuo užsieniečių valdomų prabangių viešbučių. Taip būtų priversti savo pastatus modernizuoti ir vietos konkurentai. Be to, tai sukurtų darbo vietų architektams ir statybininkams, kurie kartu ir išmoktų praktiškai, kaip laikytis pastatų statymo reikalavimų.

Svarbiausia – valstybės turėtų ruoštis žemės drebėjimams dar prieš ištinkant tragedijai. B.Tuckerio nuomone, dabartiniai metodai yra nepakankami. Jis siūlo, kad žemės drebėjimų ekspertai pradėtų masines socialines kampanijas – panašias į „užsisek saugos diržą“ ar „mesk rūkyti“.

Tokios kampanijos turėtų būti visapusiškos. „Plaučių vėžio ar avarijų statistikos skelbimas nebuvo pakankamas. Kaip ir juodų plaučių nuotraukos ant cigarečių pakelių ar šiurpių eismo įvykių vaizdai. Buvo imtasi mokesčių, baudų. Žemės drebėjimų rizikos sumažinimo kampanijai reikėtų pasimokyti šių pamokų, modelių ir taktikos“, – mano B.Tuckeris.

Daugiau nei dvigubai daugiau žmonių žuvo per žemės drebėjimus nuo 2001 iki 2012 m. nei per du ankstesnius dešimtmečius sudėjus kartu. Ir visa tai – nepaisant įvairių kampanijų, kuriomis siekta sumažinti žemės drebėjimų sukeltas rizikas.

Aukų skaičiai ateityje tik didės, nes vis daugiau žmonių ir toliau kelsis gyventi į miestus netoli seismiškai aktyvių vietų, tad jų valdžiai privalu imtis naujų priemonių.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(-3)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
28(0)
27(1)
22(3)
22(2)
16(0)
15(3)
13(0)
13(2)
Savaitės
226(76)
111(20)
71(5)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
106(15)
105(13)