Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Reiškinys, apie kurį nežino net dauguma vietinių gyventojų: sugrįžta istorinio masto katastrofa

2015-07-17 (5) Rekomenduoja   (38) Perskaitymai (3106)
    Share

Kalifornija... smenga. Ir gana sparčiai.

Nors sausros skatinamas šios valstijos smigimas yra gerai žinomas, nauji duomenys parodo, kaip jis suaktyvėjo ir kiek mažai daro JAV vyriausybė, kad stebėtų šį reiškinį.

Praėjusią vasarą mokslininkai užregistravo didžiausius žemės smukimo rodiklius per mažiausiai 50 metų. Šią vasarą vėl gali paaiškėti visų laikų blogiausi duomenys, kai Centriniame slėnyje ir kitose vietovėse susmego tūkstančiai kilometrų žemės, rašo revealnews.org.

Tačiau šios problemos mastas ir tai, kiek mokesčių mokėtojams kainuos ją ištaisyti, yra dalis šią valstiją apėmusios sausros paslapties. Nė viena agentūra visos valstijos mastu nefiksuoja žemės smukimo lygio. Šio reiškinio tyrimams skiriama mažai visuomeninių lėšų, o Kalifornijos vadovybė leidžia žemės ūkio bendrovėms slėpti esmines savo veiklos dalis.

Priežastys aiškios: žmonės iš vandeningų žemės sluoksnių siurbia neatsinaujinančius vandens išteklius – pirmiausia maisto gamybai. Kai vanduo pradedamas siurbti pasėlių laistymui, o ši praktika itin suintensyvėja sausrų metu, dešimtys tūkstančių kvadratinių kilometrų žemės centimetras po centimetro pradeda bliūkšti tarsi prakiuręs pripučiamas čiužinys.

Požeminis vanduo šiuo metu sudaro maždaug 60 proc. visų šios valstijos vandens išteklių. Didelė dalis šio kiekio tenka žemės ūkiui. Dešimtys tūkstančių požeminio vandens siurblių dirba dieną ir naktį, sunaudodami apie 5 proc. visos valstijos elektros, rodo „Reveal“ atlikta dėl sausros išaugusio vandens pumpavimo analizė. Tai reiškia, kad vandens siurbliai sunaudoja 40 proc. daugiau elektros negu įprastais metais – tokio kiekio energijos pakaktų kiekvienam San Fransisko namui apšviesti trejus metus.

Smengant žemei, griūna tiltai, drėkinimo kanalai ir greitkeliai, teigia JAV geologijos tarnyba „Geological Survey“. Fresno apygardoje, kur užauginama 15 proc. pasaulio migdolų, du tiltai taip susmuko žemyn, kad beveik atsidūrė po vandeniu. Jų atstatymui prireiks milijonų dolerių. Netoliese viena pradinė mokykla lėtai smenga į kelių kilometrų ilgio smegduobę, dėl kurios ateityje mokyklą gali apsemti potvyniai.

Kenčia ir privačios įmonės. Vienos kanalų sistemos remontui teks pakloti daugiau kaip 60 mln. dolerių, nes nusmego viena jos užtvanka. Griūnanti žemė iškraipo valstybinius ir privačius vandens šulinius. Norint juos suremontuoti ar pakeisti kitais, reikės išleisti 500 tūkst. ar net daugiau dolerių. Toks smukimas turi techninį pavadinimą – žemės nusėdimas. Žemė nusėda tuomet, kai išsekus vandeningiems sluoksniams, žemė įgriūva į ertmes, kur anksčiau buvo vanduo.

Paskutinis išsamus žemės smukimo tyrimas buvo atliktas praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Tačiau sekantį dešimtmetį visuomeniniais pinigais finansuojama stebėjimo sistema buvo apleista. Nieko negali pasakyti net vyriausybės mokslininkai. „Nežinome, kiek padėtis yra bloga, nes netiriame visos valstijos, – sakė hidrologė Michelle Sneed iš „Geological Survey“. – Tai kelia nerimą. Yra daug darbų, kuriuos norėčiau atlikti“.

Kai kurios valstijos vietovės nusėda daugiau kaip vieną pėdą (30 cm) per metus. Paskutinį kartą, kai buvo susidariusi panaši padėtis, valstijai teko išleisti daugiau kaip 1 mlrd. dolerių.

Kaip paslaptį išsprendė legendinis hidrologas?


Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje ūkininkai dykumų plotus pradėjo transformuoti į žaliuojančius pasėlius, į paviršių pumpuodami požeminį vandenį. Tačiau tuomet pradėjo smegti žemė. Pirmą kartą, kad žemė smunka, mokslininkai pastebėjo 4-ajame dešimtmetyje. Tais laikas šio reiškinio priežastys buvo nežinomos. Legendiniam hidrologui Josephui Polandui 5-ajame dešimtmetyje buvo pavesta išspręsti šią mįslę.

Jis suprato, kad po smengančia žeme greitai pumpuojamas vanduo pasėliams drėkinti. Dėl to susidarė milžiniškos smegduobės, kurios visomis kryptimis tęsėsi kilometrus. Mendotos ūkininkų bendruomenėje, pavyzdžiui, nuo 1925 iki 1977 metų žemė susmuko maždaug 9 metrus. Smegduobė būna tokia didžiulė, kad gyventojams iš esmės neįmanoma pastebėti, kad jie joje atsidūrė. J. Polandas panaudojo elektros stulpą, kad pastatytų laikiną žymeklį, parodantį, kaip smenga žemė.

Žemės smigimas, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pasiekęs didžiausią mastą, sukėlė sumaištį greitai besivystančioje Kalifornijos infrastruktūroje: aižėjo greitkeliai, tiltai ir drėkinimo kanalai. Kalifornijos vandens fondas buvo apskaičiavęs, kad tais laikais daliai šių statinių remonto buvo išleista 1,3 mlrd. dolerių.

Smukimas nemažėjo iki pat 8-ojo dešimtmečio, kai Kalifornija užbaigė milžinišką kanalų sistemą – brangiausią visuomeninių statybų projektą per visą valstijos istoriją. Šiais kanalais vanduo iš drėgnesnių vietovių buvo tiekiamas Centrinio slėnio ir kitų rajonų ūkininkams, sumažindamas jų priklausomybę nuo požeminio vandens. Problema buvo išspręsta – bent jau kuriam laikui.

„Kai atsisukome, padėtis buvo labai bloga“


2012 metais „Geological Survey“ mokslininkė M. Sneed gavo pritrenkiančią ataskaitą. Žemė palei San Žoakino upę smego kur kas sparčiau, negu per 1987– 992 metų sausrą. Šio reiškinio tempai artėjo prie istorinių tempų, kuriuos 7-ajame dešimtmetyje buvo užfiksavęs J. Polandas. M. Sneed negalėjo tuo patikėti.

„Ar tai tikra? – klausė ji. – Tokių smukimo tempų jau seniai nematėme“.

Ji su kitais tyrėjais pradėjo rinkti visus prieinamus duomenis. Jie gavo lėšų, kad išanalizuotų palydovų duomenis iš San Žoakino slėnio vietovių. Mokslininkai nustatė, kad vienoje iš didžiausią nerimą keliančių vietovių aplink El Nido miestą 2012 metais žemė smigo maždaug 0,3 m per metus. „Tai neįtikėtina, – sakė M. Sneed. – Ilgą laiką mes žiūrėjome pro šalį, o kai atsisukome, pamatėme, kad padėtis iš tikrųjų labai bloga“. El Nido dauba smigo taip greitai, kad palydovas negalėjo sekti jos tempų.

Nuo to karto niekas jos nestebėjo. Tačiau M. Sneed ir kiti mokslininkai, su kuriais susisiekė „Reveal“, teigė maną, kad žemė šioje vietovėje smenga iki dviejų pėdų (0,6 m) per metus. Tai būtų visų laikų rekordas. Vidurio Kalifornijos irigacinės apygardos vadovas Chrisas White`as pasakojo, kad praėjusiais metais vienas ūkininkas iš El Nido atsiuntė jam fotografiją su dujotiekiu, kuris, nepraėjus nė metams, išlindo iš žemės daugiau kaip per 45 cm.

Ch. White`as pažymėjo, kad Kalifornijos gyventojai dabar savo pačių akimis gali stebėti tokius pačius žemės slūgimo mastus, kuriuos 7-ajame dešimtmetyje buvo užfiksavęs J. Polandas. M. Sneed praktiškai maldauja leisti išplėsti jos tyrimus. Maždaug 350 žemės lygio matuoklių – didžioji jų dalis likusi dar nuo 7-ojo dešimtmečio – yra viskas, kuo gali naudotis ji ir kiti mokslininkai, stebintys dešimtis tūkstančių kilometrų smunkančios žemės.

Jai priklauso vynuogynai Sonomos ir Napos apygardose, rajonai aplink Paso Roblesą ir Santa Barbarą, taip pat žemės ūkio regionai, supantys Los Andželą. Juose visuose pastebėta žemės smigimo ženklų, rašoma Kalifornijos vandens išteklių departamento ataskaitoje.

Smunka tiltai, skeldėja kanalai


Panašu, kad daug įmonių ir valstybinių agentūrų net nežino apie šią problemą. M. Sneed ir jos viršininkė iš JAV „Geological Survey“ tarnybos Claudia Faunt įvairias vyriausybines agentūras ir privačias įmones mėgino įspėti ir informuoti apie žalą infrastruktūrai. „Skambinome geležinkelių bendrovei, bet jie nieko nežinojo apie žemės smigimą. Jie nurodė tiesiog sutvarkę geležinkelius ir priskyrę tai remontui“, – sakė C. Faunt.

Nuo smunkančios žemės taip pat aižėja tūkstančiai kilometrų greitkelių, einančių per Kaliforniją, pridūrė ji. „Jie tiesiog remontuoja kelius, bet nežino, kad šias problemas sukelia sminganti žemė“, – teigė C. Faunt. Transporto departamento atstovė spaudai sakė, kad jų agentūra neseka išlaidų, susijusių su žemės smukimu, ir neturi duomenų, kad šiuo metu dėl šios priežasties būtų remontuojami tiltai.

Tačiau C. Faunt nurodė Russello aveniu tiltą, kuris Centriniame slėnyje eina per Išorinį kanalą (Outside Canal). Jis susmuko per dvi ankstesnes sausras 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir nuo 1987 iki 1992 metų. Dabar, pagal dabartinius tempus, jis yra beveik visiškai paniręs po kanalo vandeniu. Maždaug už mylios Russello aveniu kerta dar vieną irigacijos kanalą – Deltos – Mendotos kanalą. Šis tiltas taip pat smenga ir šiuo metu yra dalinai paniręs į vandenį. Jo perstatymo išlaidos buvo įvertintos 2,5 mln. dolerių, rodo Vidurio Kalifornijos irigacinės apygardos skaičiavimai.

Šis tiltas patenka į valstybinių ir privačių objektų, kuriuos dėl žemės smigimo El Nido dauboje reikia remontuoti, sąrašą. Visų šių objektų remontui reikėtų skirti 80 mln. dolerių. Pernai valstija priėmė pirmąjį įstatymą, kuriuo bus bandoma reguliuoti požeminio vandens naudojimą, bet įgyvendinti įstatyme numatytus reikalavimus iš ūkininkų nebus reikalaujama bent iki 2040 metų. Be to, informacija, kas ir kiek pumpuoja, bus privati.

„Pesimistai pasakytų, kad mes pritrūksime vandens, – teigė Angiolos vandens apygardos netoli Beikersfildo vadovas Mattas Hurley. – Nemanau, kad judame šia kryptimi. Ekologinės pusiausvyros įstatymas mums suteikia gerą progą“. Tačiau „Geological Survey“ mokslininkas Devinas Galloway mano, kad į Kaliforniją sugrįžta istorinio masto katastrofa. Jo teigimu, net jei ūkininkai nedelsiant liautųsi naudoję požeminį vandenį, iki rekordinio lygio išdžiūvusiems vandeningiems žemės sluoksniams padaryta žala toliau smukdytų žemę ir tai tęstųsi dar daugelį metų, galbūt net dešimtmečiais.

„Tai gali būti labai ilgas procesas. Net jei vandens lygis atsigautų, žemė gali smukti toliau. Tai piktnaudžiavimo požeminiu vandeniu pasekmė“, – įspėjo jis.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(41)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(38)
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(2)
36(3)
32(0)
24(0)
23(0)
20(2)
17(0)
15(0)
15(2)
12(0)
Savaitės
88(0)
75(2)
67(6)
67(9)
Mėnesio
151(27)
135(0)
111(1)
109(2)
108(0)