Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Įrodyk, kad esi kupranugaris. Apie tai, ko verta pasimokinti iš gyvūnų

2015-09-05 (4) Rekomenduoja   (19) Perskaitymai (1930)
    Share

Populiari videoblogerė Evgenija Timonova pasakoja, kaip gyvūnų pasaulyje įprasta palaikyti vietinę gamybą, užsiimti vidiniu turizmu ir išvis, egzistuoti autonomiškai nuo aplinkinio didelio pasaulio

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka skatino baltarusius pirkti vietines prekes ir nevažiuoti atostogauti užsienin: „Pagyvenkime iš savo, pirkime, kas mūsų parduotuvėse, ir pailsėkime šiuos metus pas save, Baltarusijoje. Taip neišvešime valiutos“.

Pagyventi iš atsargų – nuostabi idėja. Daug garbingų gyvūnų rūšių sėkmės sulaukė, būtent dėl mokėjimo gyventi iš savo atsargų. Tarkime, kupranugaris. Jis taip prisitaikęs verstis iš vidinių resursų, kad gali dvi savaites negerti ir du mėnesius neėsti. Ir visai tai dėl riebalų, iš kurių jis gauna energiją ir vandenį.

Tačiau dykumoje kamuoja ne tik troškulys ir badas, ten ir labai karšta. O riebalai trukdo organizmui vėsintis, tad bet kuris riebus gyvūnas karštyje jaučiasi itin prastai. Kupranugariai išsprendė šią prieštarą su gazelės elegancija: riebalus jis kaupia ne kūne, o kuprose, pridengiančiose jo nugarą nuo svilinančios kaitros. O pats kupranugaris lieka lieknas ir prakaulus. Vaizdą gal kiek gadina išsipūtęs pilvas, bet jis irgi ne šiaip sau – skrandžio klostėse kupranugariai kaupia vandenį ir netgi labai nemažai. Nusigavęs iki vandens šaltinio, vienkupris gali išgerti šimtą litrų. Pusę vonios! Tad, kažkur tokį turtą saugoti reikia.

Auksas, ne paukštis: į svečias šalis neskrenda, gyvena iš atsargų, užsiima miškų sodinimu

Arba, štai, paukštis riešutinė. Gyvena taigoje ir daugiausiai maitinasi kedrų riešutais. Beje, kai kedrų riešutai sunoksta, maitintis jais ima visi, kas tik pasiekia. Taigi, riešutinei tenka kaupti atsargas. Ir ji kaupia: prisirenka riešutų ir užkasa žemėje išraustose slaptavietėse. Tokiose slaptose, kad didžiosios dalies jų pati rasti negali. Bet riešutinė yra varninių šeimos paukštis, tai reiškia, protinga ir įžvalgi, tad riešutų paslepia daug daugiau, nei reikia išgyvenimui iki pavasario iš atsargų. Ir tų slaptaviečių, kurias ji visgi randa, užtenka per akis. O iš pamirštų riešutų išauga nauji kedrai.

Auksas, ne paukštis. Į svečias šalis neskrenda, gyvena iš atsargų, užsiima miškų sodinimu. Tokiems reikia paminklus statyti! Ir pastatė – 2013 metais Sibiro mieste Tomske, kur studijavau universitete. Savaime suprantama, miškotyros skyriuje.

Švilpikas ištobulino miego mokslą ir aktyviai gyvena vos du tris mėnesius per metus

Ne tokiems veikliems, kaip riešutinė, yra kita strategija.

Jei atsargų maža, o iš jų pragyventi norisi, miegokite.Būtent taip elgiasi išmintingasis žvėris švilpikas. Švilpikas ištobulino miego mokslą ir aktyviai gyvena vos du tris mėnesius per metus. Be to, visa jo veikla skirta idealių miego sąlygų kūrimui: iškasti penkių metrų gylio urvą ir sukaupti kilogramą, pusantro švilpiko taukų. Na, dar vaikus pagimdyti, kad būtų kas šonus pašildo.

Lig rugsėjo sutvarkęs visus reikalus, švilpikas užantspauduoja urvelio įėjimą ir įminga iki gegužės. O ir taip kietai, kad kūno temperatūra nukrenta iki penkių laipsnių, o širdies plakimo dažnis suretėja iki šešių dūžių per minutę. Tai netgi ne miegas, o tikra hibernacija, kai švilpiko metabolizmas taip susilpnėja, kad netgi pavasarį iš urvelio jis išlenda dar visai neblogai įmitęs. O kadangi žiemos miego metu dėl viso pikto dar ir imunitetas sustiprėja – įmitęs ir sveikas.

Taip, protėjai gali neėsti dešimt metų

Nenorintiems nei tiek plušėti kaip riešutinė, nei storėti, kaip švilpikas, yra trečia strategija. Protėjo strategija. Protėjas arba urvinė salamandra, yra keistas padaras, panašus į storą ilgasnukį beakį aksolotlį. Visą gyvenimą jis praleidžia požeminėse Kroatijos ir Slovėnijos teritorijose esančių Dalmatijos Alpių požeminėse upėse. Dėl šviesiai rožinės odos ir bendro šiurpumo vietiniai protėją vadina žmogiška žuvele. Nors jis visai ne žuvelė, o amfibija, o ir žmogiškumo jame nedaug.

Protėjai turi daug nuostabių savybių ir viena iš jų – gebėjimas labai retai ėsti. Tas labai praverčia, nes čia ėsti paprastai nėra ko. Švariame šaltame karstinių urvų vandenyje itin mažai organinių medžiagų, tad maistas – kirminai ir vėžiagyviai – protėjams pakliūna nedažnai. Bet jeigu taip nutinka, protėjai stengiasi sušlamšti viską, kas tik į jį telpa. Nežinia gi, kada kitas susitikimas su maistu. Gal po savaitės, o gal ir po mėnesio. Arba po metų. Ar, žiū, po dešimties metų. Taip, protėjai gali neėsti dešimt metų. Be to, jie nepereina į anabiozę ir lieka sveiko proto ir blaivios sąmonės. Tarp stuburinių jis – absoliutus badavimo rekordininkas.

Beje, tai viena iš jos ilgaamžiškumo priežasčių – protėjai gyvena iki septyniasdešimties metų, kas trisdešimties centimetrų ilgio padarui visiškai neįtikėtina. Tačiau, kaip žinoma iš bandymų su žiurkėmis, raciono kaloringumo sumažinimas dvigubai, gyvenimą prailgina maždaug ketvirčiu. O čia – dešimt metų vien iš atsargų, iš paodžio.

Bet netgi protėjų stulbinamas ekonomiškumas – gryni niekai, palyginus su giliavandenio kirmino Olavius algarvensis pasiekimais. Šis šaunus mažašerių kirmėlių klasės atstovas – tikras, visiškai autonomiškas povandeninis laivas. Jis neturi nei burnos, nei išeinamosios angos, nei žarnyno, nei kepenų – nieko, kas bent iš tolo primintų virškinimo ir šalinimo sistemą, kurią turi kiti kirminai.

Tokios fenomenalios autarkijos priežastis – sėkminga simbiozė. Viską, ko jam reikia, kirminas gauna iš gyvenančių jo audiniuose keturių rūšių bakterijų. O bakterijos maitinasi vandenyje ištirpusiu ir per ploną kirmino odą prasiskverbusiu vandenilio sulfidu (H₂S) ir anglies monoksidu (CO). Bakterijos taip pat utilizuoja jos gyvybinės veiklos atliekas, paversdamos šlapalą maistinėmis medžiagomis. Taip kirminas maitina bakterijas, bakterijos maitina kirminą; ir visam šiam organizmui visai nereikia nei importo, nei eksporto. Ir klesti jis sąlygose, kur nei viena iš penkių sudedamųjų dalių atskirai neišgyventų.

Bet absoliutūs daugialąsčių organizmų išgyvenamumo rekordininkai – lėtūnai. Šie mažučiai nariuotakojai geba tenkintis mažu, o kai ir to nelieka, jie įtraukia galūnes, pasidengia vaškingu apvalkalu ir tampa išorės aplinkybių neveikiama statinaite. Tokio pavidalo lėtūnai gali ištverti kaitinimą iki 100°С, atšaldymą iki -271°С, 570 000 rentgenų apšvitą, 6000 atmosferų spaudimą ir netgi pusantros savaitės atvirame kosmose, kur juos pasiuntė negailestingi švedų mokslininkai.

 
Evgenija Timonova

pro­jek­to „Vis­kas kaip pas žvė­ris“ au­to­rė

Šiaip jau, žmonėms yra ko pasimokyti iš gyvūnų. Ypač šalyse, kur piliečiai skatinami gyventi uždarame cikle, arba laiko autonomiškumą gero tono ženklu, arba veržiasi į išorės pasaulį, bet neturi tam pinigų. Tačiau čia svarbu neperlenkti lazdos. O tai išmoksi gyventi vien savomis jėgomis, kad niekada nereiktų palikti gimtosios žemės lopinėlio, o pabusi šaltyje ir tuštumoje. Veriamas kietų kosminių spindulių ir smalsių tavo fenomenalaus gebėjimo išgyventi tyrinėtojų žvilgsnių.

 

 

 

Евгения Тимонова
slon.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(20)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(19)
Komentarai (4)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
41(2)
34(1)
32(0)
31(1)
28(0)
25(5)
22(1)
20(0)
13(0)
Savaitės
85(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)