Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Liko tik du laipsniai vilties?

2015-12-08 (3) Rekomenduoja   (14) Perskaitymai (1233)
    Share

Dviejų Celsijaus laipsnių skirtumą mes dažniausiai pastebime tik vienu atveju – kai imame karščiuoti. Tada tie du laipsniai svarbiausi gyvenime – norisi tik ilsėtis, kibirais gurkti medų su citrina, prisiekinėti keisti savo gyvenimo būdą, sveikai maitintis, daug sportuoti, o svarbiausia – niekuomet nesitrainioti virusų kaimynystėje.

Dviem laipsniais pakilusi vidutinė planetos paviršiaus temperatūra yra daug sunkiau suvokiamas skaičius. Du laipsniai atrodo tokie menki, o mūsų gimtoji žemė tokia didelė, kad sunku atsilaikyti pagundai numoti ranka ir pastaraisiais dešimtmečiais vis garsėjančius aliarmus dėl klimato kaitos nurašyti ekofundamentalistų isterijai. Juoba, kad atsirado tarsi ir visai rimtų globalinio atšilimo skeptikų studijų, ir mūsų istorijoje netrūko natūralių temperatūrų kaitos ciklų, todėl kam laužyti ietis ir kam skambinti varpais, jeigu čia viskas taip miglota.

Deja, dar prieš prasidedant šiuo metu Paryžiuje vykstančiai JT Klimato Kaitos Konferencijai, jau buvo galima konstatuoti, kad mokslas šiuo klausimu priėjo konsensusą. Taip, temperatūra karštėja. Taip, žmogaus veikla tam daro neabejotiną įtaką. Taip, du laipsniai, na, gal dar pusė, yra paskutinė riba, kurią mūsų planeta gali toleruoti be milijonams žmonių įvairiais kataklizmais gręsiančių pasekmių.

Klimato kaitos mokslas, kaip ir bet kuri kita mokslo šaka, nesidrabsto nepagrįstais pažadais. Jis pripažįsta, kad galutinių atsakymų kol kas nėra. O kai kurie tyrimų rezultatai yra visiškai paradoksalūs. Sakykime, oro tarša Kinijoje yra, be abejonės, blogas dalykas. Tačiau atmosferoje plaukiojantys suodžiai atspindi saulės spindulius ir tuo lėtina kaitimą.

Arba žemės ūkio naudmenoms iškertami miškai. Tarsi ir mažėja anglies dioksidą sugeriančių ir deguonį spinduliuojančių planetos žaliųjų plaučių. Bet tuo pačiu vis didesnė Žemės dalis tampa šviesesne, reiškia, jos atspindžio koeficientas didesnis, ir taip temperatūra kyla lėčiau. Antra vertus, jeigu atsakymų nėra šiandien, tai nereiškia, kad jų nebus rytoj. Kaip ir tai, kad jeigu šiandien mes dar labai miglotai įsivaizduojame tokių geoinžinerijos projektų, kaip sieros purškimo į debesis, pagrindinius ir šalutinius efektus, tai visiškai nereiškia, kad rytoj mes vis dar stumdysimės toje pačioje nežinioje.

Bet kuriuo atveju, tikėjimo, kad mokslas kažkada suteiks atsakymus ir sprendimus yra daug daugiau, nei kad pavyks įtikinti diametraliai priešingas radikalų stovyklas. Vienoje – minėtieji ekofundamentalistai, kurie naiviai tiki, kad reikia tik labai pasistengti, ir planeta grįš į ikipramoninę pastoralę. Kitoje – ne mažiau aršūs ekoskeptikai, kuriems visas klimato kontrolės vajus yra dar vienas kairiųjų sąmokslas prieš verslo laisvę ir noras įsisavinti mokesčių mokėtojų pinigus.

Ir vienai, ir kitai pusei belieka pasakyti – nieko nebus. Negrįš Žemė į ikipramoninę idilę. Netgi jeigu mes visi rytoj susimestumėm daiktus ir kosminiu Nojaus laiku išskristumėm naujų namų ieškotis. Visa žmonijos istorija yra nesustojamas savo aplinkos keitimas, o per pastaruosius šimtą metų jis tiek suintensyvėjo, kad netgi mūsų masinės evakuacijos atveju praeis ne vienas šimtas metų, kol civilizacijos pėdsakai išnyks.

Lygiai taip pat, neigti aplinkui vykstančius pokyčius gali tik arba aklas, arba tas, kuriam rūpi tik jo menama teisybė. Nematyti sausrų ten, kur vykdavo potvyniai, ir potvynių ten, kur vykdavo sausros, yra tiesiog neįmanoma. Ir tam netgi nereikia statistinių kreivių. Taip, galbūt mes papuolėm į naują temperatūros kaitos ciklą, kokių buvo ne vienas. Tačiau faktas, kad šis ciklas yra kitoks nei vykę anksčiau, bakūžių ir balanų gadynėmis.

Norisi tikėti, kad Paryžiuje pamažu ryškėjantis sutarimas, jog dviejų laipsnių orientyras yra paskutinė riba, nustums pačias radikaliausias pozicijas į paraštes. O dominuoti ims investicijos į mokslą ir išradimus, kurie ne tik skatins atsinaujinančių energijos šaltinių efektyvumą bei juos pigins, o ir atneš naujų fundamentalių perversmų, aktualių ne tik geoinžinerijai ar kitoms, klimato kaitai aktualioms sritims.

Na, o mes tiek dabar, tiek dar kelis dešimtmečius tikrai galėsime džiaugtis gyveną tikroje klimato oazėje. Kurioje kol kas nėra nei potvynių, nei uraganų, nei cunamių, nei žemės drebėjimų. Ir labai nesinorėtų, kad šitą ramybę pradėsime vertinti, tik ją praradę.

Aidas Puklevičius

 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(20)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(14)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Aidas Puklevičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
81(1)
31(6)
28(7)
28(0)
26(1)
25(8)
15(5)
14(0)
14(0)
11(0)
Savaitės
102(0)
69(2)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
142(12)
138(22)