Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Nepraleiskite progos išvysti išskirtinius vaizdus: birželio dangų papuoš sidabriškieji debesys

2016-05-27 (2) Rekomenduoja   (22) Perskaitymai (829)
    Share

Birželis – šviesiausias metų mėnuo. Dienos trunka apie 17 valandų. Saulė po horizontu nusileidžia negiliai, todėl naktys dar vadinamos baltosiomis naktimis. Giedrame dangaus skliaute apie vidurnaktį regimų silpnesnio spindesio žvaigždžių ir Paukščių Tako kontūrų įžiūrėti sunku, tačiau šviesiomis naktimis dangaus skliaute dominuoja iš trijų ryškiausių žvaigždžių sudarytas Vasaros Trikampis. Birželio 21 dieną šiauriniame Žemės pusrutulyje prasideda astronominė vasara, kuomet mūsų žvaigždė Saulė pakyla toliausiai į šiaurę nuo pusiaujo.

Kuomet naktys trumpiausios, o dienos ilgiausios, Žemės gyventojai turi unikalią galimybę stebėti retą gamtos reiškinį – sidabriškuosius debesis. Šie debesys matomi ne visose mūsų Žemės vietovėse, o tik ten, kur geografinė platuma siekia 50-65° šiauriniame ir pietiniame Žemės pusrutuliuose.

Šie debesys formuojasi mezosferoje, maždaug 80-85 km. aukštyje virš Žemės (aukščiausieji atmosferos debesys, už kurių jau atsiveria kosminė erdvė), ir nuo įprastų debesų skiriasi tuo, kad paprastieji troposferos debesys jau būna seniai panirę į Žemės šešėlį, o sidabriškieji švyti naktiniame danguje vos tik Saulei nusileidus žemiau horizonto linijos maždaug 60° ir daugiau, taip vadinamosios navigacinės prieblandos metu.

Jie regimi milžinišku atstumu ir nuo stebėtojo gali būti nutolę nuo 600 iki 800 km. Jei šie debesys stebimi Lietuvos danguje, jie tuo metu gali plytėti kažkur virš Suomijos, Švedijos ar Estijos. Forma šie debesys primena išsidraikiusius plunksninio tipo debesis, švytinčius melsvai balta sidabriško atspalvio šviesa.

Stebėtojus šis reginys visuomet žavi ir traukia dėmesį. Dažniausiai sidabriškieji debesys pasirodo nuo gegužės 15 iki rugpjūčio 20 dienos, nors dažniausiai stebėtojai juos užfiksuoja mūsų padangėje birželio pirmąjį dešimtadienį. Dangui palaipsniui temstant ir sutemoms palietus Žemę, sidabriškieji debesys atsiranda rodos iš niekur.

Šių debesų kilmė nėra iki galo paaiškinta, nes ten, kur jie formuojasi tvyro itin žema temperatūra (nuo -100 °C iki -125 °C) ir žemas slėgis. Vandens garų koncentracija tokiame aukštyje įprastai būna labai maža, tačiau vykstanti metano dujų oksidacija yra vienintelis šaltinis leidžiantis susidaryti vandens garams.

Tokioje žemoje temperatūroje formuojasi nedideli 20-200 nm skersmens ledo gabaliukai, tad manoma, kad žemiau horizonto nusileidusios Saulės spinduliai apšviečia šiuose debesyse esančias mikroskopines dulkeles bei ledo kristalus ir šie ima švytėti.

Vyksta vadinamoji fotoliuminescencija, atsirandanti dėl Saulės ultravioletinių spindulių poveikio. Dar viena vyraujanti nuomonė apie šiuos paslaptingus debesis yra ta, kad jie gali būti sudaryti iš kosminių ar netgi vulkaninės kilmės dulkių bei ledo.

Astronominių sutemų metu, kai dangus jau būna tamsiausias, šie debesys pakliūna į Žemės šešėlį ir tampa nebematomi. Stebėtojo atžvilgiu jie išnyksta taip pat netikėtai kaip ir sužimba. Nuo navigacinių iki astronominių sutemų šių debesų vaizdas danguje stebėtojo atžvilgiu nuolat kinta.

Vykstančią kaitą lemia Žemės sukimasis apie savo ašį ir sutemų metu kintantis apšviestumas bei aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose pučiančių vėjų nulemtas pačių debesų judėjimas.

Įprastai sidabriškieji debesys yra stebimi šiaurinėje dangaus pusėje pakilę virš horizonto ne aukščiau 30°. Kiek rečiau pasirodo paryčiais, dar nepakilus Saulei rytinėje dangaus dalyje neaukštai virš horizonto.

Kartais šie debesys matomi net pačiame zenite, bet tokie atvejai stebimi retai. Tai vyksta didžiausio jų aktyvumo metu. Pastebėta, kad šių debesų aktyvumas didžiausias yra Saulės minimumo metu, o mažiausias – kai Saulė pasiekia savo aktyvumo maksimumą.

Dar viena sidabriškųjų debesų savybė – jų skaidrumas. Nakties danguje pro šiuos debesis galima stebėti žvaigždes, jos tiesiog persišviečia pro šių paslaptingų debesų sluoksnį, kuris labai plonas ir optiškai skaidrus. Labai maži ledo kristalėliai neuždengia netoliese esančio šviesulio, tad jis puikiai regimas.

Šių debesų forma dažniausiai primena plunksninius debesis, bet gana dažnai pasitaiko banguojančių bei primenančių jūros dugno reljefinę struktūrą ar raibuliuojantį vandenį. Pagal savo formą ir struktūrą šie debesys skirstomi į šiuos tipus: šydo, juostinius, bangų ir sūkurinius ir registruojami fotografiniu būdu.

Kasmet sidabriškųjų debesų sezono metu vykdomi modernūs fotografiniai stebėjimai, kurie atveria naujas galimybes dar geriau pažinti šį gamtos reiškinį, ir suvienijus astronomijos mėgėjų ir profesionalių astronomų pastangas, yra įsteigtas antžeminis sidabriškųjų debesų stebėjimo ir fotografavimo tinklas.

Diana Lakickienė

Verta skaityti! Verta skaityti!
(22)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(22)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(0)
51(0)
32(7)
30(9)
27(1)
23(2)
20(0)
18(1)
Savaitės
138(13)
132(12)
125(21)
86(7)
84(6)
Mėnesio
139(3)
139(0)
138(13)
134(2)
132(10)