Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Du kartus savo akimis matė kamuolinį žaibą: ką tokiais atvejais reikia daryti ir kodėl kai kurie žmonės kaip magnetas traukia žaibus

2017-08-19 (5) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (2474)
    Share

Viena moteris vis negalėjo laimingai ištekėti – visus keturis jos vyrus nutrenkė žaibas. Kai nusprendė nebetekėti – nutrenkė ir ją pačią, o po laidotuvių vis pliekdavo į kapą.

„Žmonės svarstė, kuo ta moteris taip nusikaltus buvo, o ji paprasčiausiai kažkur kūne turėjo skeveldrą, kuri pritraukdavo elektros išlydį.

Kadangi vyrai už ją buvo aukštesni, stovėdami šalia suveikdavo kaip perkūnsargiai. Todėl visada vyrus reikia perspėti, kad per perkūniją nestovėtų šalia moterų, nes nežinia, ką jos ten savo kūne turi“, – anekdotinę, bet tikrų tikriausią istoriją pasakoja garsi mokslininkė, klimatologė dr. Audronė Galvonaitė.

Ir čia pat priduria: dėl kūne esančių metalinių medicininių įtaisų baimintis nereikia – jie žaibo netraukia.

Kadaise viename interviu prisižadėjusi, kad neišeis į pensiją, kol neįmins kamuolinio žaibo paslapties, šiandien dr. A. Galvonaitė vis tik mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Tiesa, kamuolinio žaibo kilmė taip ir liko paslaptimi. „Pernelyg jau sudėtingas šis gamtos reiškinys“, – prisipažįsta.

„Turiu pasakyti, kodėl man nepavyko: mokslininkai nesukuria kamuolinio žaibo laboratorinėmis sąlygomis.

Kiekvieną reiškinį reikia sukurti laboratorijoje, kad galėtum paaiškinti jo esmę. Pavyzdžiui, paprastą žaibą labai gerai sukuria kad ir Kauno technologijų universiteto (KTU) mokslininkai. O kamuolinio žaibo – niekaip nepavyksta.

Jeigu sukuria kamuoliuką, jis neturi kitų savybių. Jeigu sukuria kitas kamuoliniam žaibui būdingas savybes, pavyzdžiui, spragsėjimą, – neišeina kamuoliukas“, – sukauptomis žiniomis dalijasi mokslininkė.

Kaip portalui DELFI patikslino KTU Aukštųjų įtampų laboratorijos vadovas prof. Alfonsas Morkvėnas, kauniečiai mokslininkai „daro“ tik akiai įprastus linijinius žaibus.

Tokių eksperimentų tikslas – labai paprastas: universitete ruošiami elektros inžinerijos specialistai turi išmokti saugoti pramonės įrangą nuo dangaus išdaigų.

Laboratorijoje modeliuojamas objektas, žaibolaidis, tikimybiškai parenkami atstumai, o žaibo impulsą sugeneruoja impulsinis generatorius.

Būdų, kaip pajungti žaibų energiją žmogaus naudai, pasak prof. A. Morkvėno, neieškoma – per menkas biznis.

„Pavertus žaibo energiją elektra, jos kaina, palyginti su ta, kurią mokame dabar, skirtųsi labai menkai“, – tvirtina pašnekovas.

Netyrinėja kauniečiai ir kamuolinio žaibo – reiškinys retas ir ne iki galo aiškus, sukurtos hipotezės neatlaiko kritikos. Profesoriaus nuomone, paslaptingasis žaibas veikiausiai yra erdvinis elektros krūvis, kurio susidarymą lemia daug atsitiktinių veiksnių.

Mokslininkas specialioje literatūroje sako skaitęs, kad smulkius kamuolinius žaibus laboratorijose sukuria nebent japonai.

Pati matė du kartus

Pasak dr. A. Galvonaitės, teorijų apie kamuolinį žaibą prikurta pačių įvairiausių: esą tai galinti būti plazma, dujų mišinys, o gal juodoji medžiaga – žinoma apie 50 hipotezių, dalis jų tarpusavyje persipynusios.

Paskutinė mokslininkės girdėta prielaida, kad šis reiškinys – visai ne žaibas, nes pasireiškia baigiant žaibuoti: kai kada žaibo kamuoliukas prisikabina prie linijinio žaibo, kai kada ore kabo pats vienas, kai kada – keliese, o kartais nežinia iš kur atsiranda ir, kaip atsiradęs, taip ir dingsta.

„Aš pati kamuolinį žaibą esu mačiusi du kartus – skirtingų spalvų ir skirtingo dydžio, bet toje pačioje vietoje, pas senelius kieme“, – teigia pašnekovė.

Tada sako dar nesidomėjusi šiuo reiškiniu, mat buvo ką tik baigusi mokyklą ir ruošėsi studijoms universitete. Tik vėliau sužinojo, kad kamuolinio žaibo spalva reiškia jo stiprumą: pats galingiausias būna sunkiai nusakomos žydros, beveik baltos spalvos, o ne toks galingas – gelsvas.

Abu kartus būsimosios klimatologės matytas kamuolinis žaibas riedėjo beveik tuo pačiu keliu, paskui save pievoje išdegindamas brydę.

„Kamuolinis žaibas nuo linijinio tuo ir skiriasi, kad nėra greitas, juda bėgančio žmogaus greičiu. Mano matytasis riedėdamas į visas puses spragsėjo. Pririedėjęs prie akmeninio šulinio sienelių, ties kampu sprogo ir dingo.

Garsas, sakyčiau buvo labai galingas“, – pirmąją akistatą ir po jos pasklidusį sieros tvaiką prisimena dr. A. Galvonaitė.

Kitą kartą sutiktas kamuolinis žaibas buvo didesnis, sulig gerais dviem kumščiais, geltonas ir irgi spragsėjo į visas puses kaip lemputė. Pririedėjo iki namo, tuo mirtinai išgąsdindamas jį mačiusius, tačiau pikto nepadarė – tiesiog susigėrė į žemę be jokio garso, palikdamas tik nenusakomą kvapą.

„Dabar aš jau žinau, kad niekada nejudėk, rankomis nesiskeryčiok ir nešūkauk prie bet kokio žaibo, o prie kamuolinio – ypač. Kiekvienas oro judesys gali pritraukti kamuolinio žaibo norą susipažinti. O šiaip jis pavaikšto, pavaikšto ir išeina, kaip atėjęs. Jis vaikšto vienas ir kur nori“, – neišaiškintą gamtos reiškinį kaip gyvą protaujantį padarą piešia mokslininkė.

Klimatologė atkreipia dėmesį, kad kamuolinį žaibą žmogus ne visada pastebi, nes šis pasirodo labai vietiškai: kartais įkrenta į namą per kaminą, kartais apvaikšto visą kambarį ir išeina, kaip atėjęs, kartais palaksto kieme ar pakaba ore net nenusileidęs ant žemės, o kai kada – sprogsta.

Anot dr. A. Galvonaitės, įdomu, kad kamuolinis žaibas geba įgauti įvairiausių formų ir, pavyzdžiui, įeiti per rakto skylutę, plyšį, kaminą.

Deformavęsis ir praėjęs pro kiaurymę, jis vėl įgauna kamuoliuko pavidalą. Jeigu žmogus nejuda, kamuolinis žaibas esą gali jį apžiūrėti, o paskui ramiai išeiti.

Gali trenkti į tą pačią vietą

„Ir štai jums klausimas: kokį žaibą žmogaus akis mato – grįžtantį ar trenkiantį?“ – netikėtu klausimu prigauna pašnekovė, ir aš turiu prisipažinti nežinanti.

„Mūsų akis nespėja užfiksuoti 30 000 km per sekundę greičiu lekiančio žaibo, ir mes matome jį grįžtantį, – paaiškina. – Pirmiausiai eina lyderis, kurio mes nesugebame pamatyti. Jis trenkia ir grįžta atgal tuo pačiu kanalu.

Juo grįždamas, susitinka kitą pirmyn lekiantį žaibą, ir susidūrę jie išsišakoja. Šakojasi ten, kur yra elektrai laidus sluoksnis. Todėl į klausimą, ar gali žaibas kelis kartus trenkti į tą pačią vietą, atsakau: tikrai taip, nes ta vieta gali būti pats elektrai laidžiausias sluoksnis.“

Kaip teigia dr. A. Galvonaitė, jeigu kurioje nors pasaulio šalyje žaibas užmuša bent vieną žmogų, ta šalis patenka į akylo mokslininkų domėjimosi tenykščiu perkūnijos reiškiniu akiratį, o visuomenę stengiamasi edukuoti, kaip elgtis perkūnijos metu.

Pasak mokslininkės, turi susidaryti grandinė: tėvai – darželis – parkų darbuotojai – visuomeninės tarnybos – medikai, ir visos šios grandys turi žinoti, ką daryti, žaibui nutrenkus žmogų.

„Pas mus šitos grandinės nėra, nes ką daryti tokiais atvejais, nežino nei tėvai, o kas graudžiausia – kartais net ir medikai“, – tvirtina pašnekovė ir pasakoja dar vieną anekdotinę situaciją, nutikusią bevažiuojant į tėviškę autobusu.

„Skambina man iš draudimo kompanijos ir klausia, ar gali žaibas trenkti į važiuojančią mašiną –bando išsiaiškinti, ar įvykis draudiminis, ar ne.

Išaiškinu, kad gali: mašinai važiuojant dėl greičio susidaro trauka, žaibą traukia ir mašinos antena, ir veikiantis mobilusis telefonas, ir pakelėje esantys tokie rizikos veiksniai kaip aukštos įtampos laidai ar aukšti medžiai.

Atskaitau paskaitą, visas autobusas paklauso, draudikai padėkoja. Važiuoju toliau. Po penkių minučių tuo pačiu klausimu skambina policija – paaiškinu ir jiems. Bet kai trečią kartą man paskambino medikė ir paklausė, ar žaibo išlydžio metu sėdėjusiems mašinoje žmonėms reikia patikrinti sveikatą – neišlaikiau“, – neslepia dr. A. Galvonaitė.

Tąkart klimatologė gydytojai išrėžė, kad kiekvienas žaibo išlydis žmogui visų pirma sukelia emocinį šoką, net jei tiesioginės žalos sveikatai ir nepadaro. O jei žaibas pataiko – kreiptis į medikus dėl patirto elektros šoko tiesiog būtina.

Sako, autobusui atvažiavus į vietą, išlipdami keleiviai sutartinai dėkojo dr. A. Galvonaitei už naudingą informaciją ir tvirtino ją įsidėmėję visam gyvenimui.

Pirmiausia – atstatyti liežuvio padėtį

„Nežinau, kodėl mūsų seneliai žinojo, kaip elgtis perkūnijos metu? Lietuvoje praktiškai kasmet žaibas nutrenkia po vieną žmogų, ką nors uždega arba pridaro nuostolių, pataikęs netiesiogiai“, – žmonių neatsargumu stebisi dr. A. Galvonaitė.

Skirtingai nei patardavo seneliai, žaibo nutrenkto žmogaus, pasak jos, nereikia skubėti kasti į žemę. „Spėsit dar pakasti – pirmiausia skubėkite atstatyti jo liežuvio padėtį, o tada jau teikite būtinąją pagalbą“, – sako pašnekovė.

Ji aiškina, kad nuo žaibo išlydžio į žmogaus kūną liežuvis sustandėja ir atsistoja burnoje skersas, uždaro kvėpavimo takus – tada dirbtinio kvėpavimo darymas neturi jokios prasmės.

Dr. A. Galvonaitė primena, kad perkūnijos metu negalima šukuotis, glostyti kailį turinčių naminių gyvūnų, kalbėti mobiliaisiais prietaisais, naudotis kompiuteriu, televizoriumi ir kitais elektros įrenginiais.

Šių patarimų privalu laikytis nepriklausomai nuo to, kuriame namo aukšte gyvenama. Žaibuojant tiek lauke, tiek viduje geriau nevilkėti sintetinio audinio drabužių.

„Jeigu žaibui bus sudarytos elektrai laidaus sluoksnio sąlygos, jis pas jus ateis bet kokiu taku, – pabrėžia mokslininkė. – Orlaides uždaryti – šventas reikalas. Geriau uždaryti ir ventiliacijos groteles, užgesinti kūrenamą krosnį ar židinį – dūmas, kylantis į viršų, pritraukia žaibą. Dėl to nuo seno užstumiamos visos krosnies sklendės.“

Dar ir dabar kaimuose prieš perkūniją laistomi žaibolaidžiai – drėgmė nutraukia elektros išlydį, ir šis nuteka ne į namą, o tiesiog į žemę.

Būnant lauke, per perkūniją negalima bėgioti, maudytis, būti šlapiam – jei kūnas drėgnas, patariama jį apsitrinti arba išvis nusivilkti drėgnus drabužius.

Lauke atviroje vietoje žaibuojant būtinai reikia atsitūpti – geriausia dauboje ir ne išsižergus, o suglaudus kojas, kad nesusidarytų elektros srovei tinkama tekėti elektros grandinė.

Plaukiant valtimi, jei negalima sustoti ir išlipti į krantą, patariama paplaukti po tiltu ar kitu plokščiu paviršiumi, jei tokios vietos nėra – išmesti inkarą, kuris bus kaip įžeminimas.

„Niekada nesistoti po jokiu medžiu! – perspėja dr. A. Galvonaitė. – Yra medžių, į kuriuos žaibas rečiau pataiko, bet geriau nerizikuoti, nes kol išsiaiškinsi, koks ten jo šaknynas, greičiau patį nutrenks. Jokių staigių judesių, bėgimo, skėčių laikymo virš savęs, karvės vedimo, ant arklio jojimo.

Apsidairyti, ar arti nėra aukštos įtampos laidų, metalo konstrukcijų, traukiančių žaibą. Smarkios liūties atveju geriau palįsti po krūmais ar atsigulti. Guminiai ratai ir guminiai batai – irgi puikus įžeminimas.“

Svarbiausia perkūnijos metu, anot kalbintų mokslininkų, nesiblaškyti, nepanikuoti ir protauti, ką darai. „Žaibo galima ir nebijoti, – sako kaunietis prof. A. Morkvėnas, – tik niekas nežino, kada ir į kurią vietą jis trenks. Šimtaprocentinės apsaugos nuo žaibo nėra – ji tokia tiesiog neegzistuoja. Todėl su žaibu reikia elgtis atsargiai.“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(33)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(28)
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(0)
24(9)
21(2)
19(1)
18(0)
15(2)
12(0)
Savaitės
89(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
145(3)
143(12)
140(22)