Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Turtingųjų skanėstai, kokių nei Europoje, nei Afrikoje niekada nebuvo: iš kur atsirado apelsinai, mandarinai ir kiti citrusai ir kaip jie atkeliavo ant mūsų stalo?

2017-09-19 (0) Rekomenduoja   (13) Perskaitymai (1626)
    Share

Šiomis dienomis mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo citrusinių vaisių pasirinkimo. Pasikeitusios technologijos leidžia apskritus metus ragauti savo mėgstamus citrusus. Dažnas net gi savo namuose bent kartą mėgino auginti citrinmedį. O nuvykę į pietų Europą, galime tiesiog gatvėje pamatyti augančius mandarinus ar apelsinus. Bet ar susimąstėte kada visos šios vitamino C „bombos“ pasiekė europiečius?

Vaisių kelią į Europą pabandė atsekti archeologijos mokslų daktarė Dafna Langgut iš Tel Avivo (Izraelis) universiteto. Pagal archeologinių kasinėjimų radinius, dokumentus, piešinius ir kitus artefaktus ji sudėliojo galimą šios rūšies plitimo Viduržemio jūros pakrantėje vaizdą. Toje Europos vietoje, kuri savo šiltumu ir sąlygomis buvo tinkamiausia augti bei brandinti egzotinį derlių.

Pradžioje pradėkime aiškintis iš kur gi kilo šie vaisiai. Citrusinių šeima yra sudaryta iš kelių pagrindinių protėvių: vaisinio citrinmedžio (citrus medica), didžiojo citrinmedžio (citrus maxima) ir mandarininio citrinmedžio (citrus reticulata). Visų jų kilmė yra rytų Azija. Dabartinių Malajų salyno, Birmos, rytų Indijos, pietvakarių Kinijos šalių teritorijose. Tolimieji pietūs už tūkstančių kilometrų nuo Europos. Azijoje vyko ir šių augalų selekcija po kurios atsirado išvestinės rūšys, pavyzdžiui mandarinai. Natūralu, kad toks tolimas medžių kelias iki mūsų smarkiai siejosi su svarbiais istorijos momentais.

Citrono atgabenimas į Europą pirmiausia yra siejamas su persais. Antikos laikais jie bandė veržtis į senąjį žemyną iki kol juos sustabdė graikai. Nenuostabu, kad su atvykėliais daugiausiai susidūrę žmonės paliko ir pirmuosius apibūdinimus. Rašytinius šio vaismedžio paminėjimus randame žymaus antikinės graikijos botaniko Teofrasto iš Eroso darbe Historia plantaru. Jis jį aprašo prie Azijos floros. O garsųjį Aleksandrą Makedonietį, žygyje prieš persus, lydėjo ne tik kariai. Kartu vykę mokslininkai citrono medį aprašė kaip tipinį tų vietų augalą. Tačiau tai tik dalis istorijos.

Išsamūs senovės Mesopotamijos miesto - valstybės Nipūro kasinėjimai padėjo rasti senų sėklų pavyzdžių. Jos leido citrono vaisių datuoti 2000 metų prieš mūsų erą. Tai daug ankščiau nei atsirado ir iškilo persai. Ir tai toliau ne gimtosios augalo vietos. Tai sako, kad tarpupyje gyvenę šumerai jau skanavo citronus. Tačiau šumerai negarsėjo kaip žymūs kolonizatoriai, matyt juos senovės prekybos keliais kažkas atsigabeno.  Kas leidžia daryti prielaidas apie vykusią intensyvią prekybą prieš 4000 metų, nebijojusią keliauti tūkstančių kilometrų atstumais.

Vis tik pasiekęs Europos kraštus, citronas nebuvo itin dosnus vaisiais juos auginantiems. Apie vaisius buvo kuriamos legendos. Tarkime žymus graikas Demokritas teigė, kad jis yra unikalus ir retas vaisius, gebantis panaikinti bet kokius nuodus. Panašias savybes vėliau priskyrė ir žymūs romėnai: Vergilijus su Plinijumi jaunesniuoju. Iš pastarojo raštų žinoma, kad romėnai bandė auginti citronmedžius, bet vaisius sunokindavo tik Persijos (dabartinis Irakas) ir Medijos kraštuose (dabartinis Iranas) pasodinti augalai.

Nemažiau įdomus ir tuometę augalo vertę įrodantis faktas – monetos. 1-ajame mūsų eros amžiuje vykusio didžiojo žydo sukilimo metu, buvo kalamos monetos, naujoji vietos valiuta. Ant bronzinių pruto (mažesnės vertės) monetų atsirado vietos ir citrono medžio vaisiams.

Citrina yra labiau sukultūrintas citronas, todėl nenuostabu, kad žmonės juos maišydavo. Patikimesni paminėjimai Vakarų pasaulyje atsiranda tik nuo 10 amžiaus. Prasidėjus susidūrimams su į Europą besiveržiančiais arabais, jie atsinešė iš šiuos vaisius. Bet archeologai vykdydami ugnikalnio sunaikinto Pompėjos miesto kasinėjimus rado ženklų, kad romėnai turėjo juos. Sėklos, žiedadulkių tyrinėjimai. Galima manyti, jog pirmame mūsų eros amžiuje turtingų romėnų kiemuose buvo auginami citrinmedžiai. Bet menka rašytinių duomenų bazė ir faktas, kad žlugus Romos imperijai jos liko užmirštos, leidžia manyti apie daugiau dekoratyvinę nei ekonominę augalo paskirtį.

Kaip jau straipsnio pradžioje kalbėta pristatant pirmuosius citrusinius augalus, apelsinmedžio protėvio gamtoje niekada nebuvo. Jį reikėjo sukurti selekcijos būdu maišant panašius augalus. Išskyrus mandarinus vedantį medį, visi kiti citrininiai ne iš saldžiųjų. Tam reikėjo daug laiko.

Pirmąjį paminėjimą galima rasti garsaus arabų istoriko ir geografo Al Masudi darbuose. Viename jų, Aukso pievos (The Meadows of Gold) išleistame 947 metais jis pamini ne tik kartųjį apelsiną, bet ir kaip jis atkeliavo. Iš Indijos į Omaną, iš ten į dabartinio Irako, vėliau Sirijos ir Egipto kraštus. Išskirtinumas – vaisiaus apvalumas. Forma visiškai kitokia nei citrono ar citrinos.

15 amžiuje įsigalėjus portugalams, prasidėjo europiečių didieji geografiniai atradimai. Portugalų keliautojai rašė aptikę daugybę šių vaismedžių rytų Afrikos pakrantėse. Bet jie augo tik gerai prižiūrimuose soduose.

Laimo ir didžiojo greipfruto (pamelo) citrusai europiečius pasiekė per arabus 11-12 amžiuje. Šie tropiniai vaismedžiai noriai augo tik itin šiltuose kraštuose. Tikslus jų kelias nėra nustatytas, bet laimus arabai mėgino auginti Egipto dykumų oazėse, o pamelo paminėti Ispanijoje, netoli Sevilijos miesto. 13-ame amžiuje europiečių kryžiaus žygių metu didžiųjų greipfrutų buvo rasta Palestinoje. Juos prancūzų kardinolas Jacque de Vitry pavadino „Adomo obuoliais“ (lot. Poma Adam). Matyt taip pirmasis suteikdamas augalui mums atpažįstamą pavadinimą.

Penkioliktame amžiuje, didžioji Europos prekybos galia buvo sutelkta dabartinės Italijos pakrančių miestų rankose. Vienas iš jų leido turtingiems europiečiams pradėti ragauti saldžiuosius apelsinus. Senųjų raštų tyrinėjojai neabejoja dėl Savonos indėlio. Ankščiausiai 1471 metais datuojamame dokumente būtent šis miestas paminėtas kaip importuotojas. Bet dauguma istorikų vis tik šį titulą priskiria Genujos uostamiesčiui. Nors žymusis renesanso rašytojas Bartolomeo Platina šį teiginį išleido tik po keturių metų, yra žinoma, kad tuos raštus jis parengė kur kas ankščiau nei jie buvo publikuoti.

Vis tik ir čia neapsieita be portugalų indelio. Keliautojui Vasko de Gama ieškant kelio į Indiją, iš tolimojo užjūrio atvyko ir kur kas geresnės kokybės apelsinai. Pačio žymiojo keliautojo žodžiais: „labai geri apelsinai, daug geresni nei tie iš Portugalijos“. Taip jis esą pasakęs 1498 metais paragavęs vietinių apelsinų Mombasa mieste (dabartinė Kenija).

Ilgiausiai teko laukti mandarinų. Tik 1805 metais, Anglijai pradėjus skverbtis į šią didelę šalį buvo gauti pirmieji mandarinų sodinukai. Po beveik penkiasdešimties metų jie iš britų pasiekė italus ir masiškai išplito Viduržemio jūros pakrantėje. Taip užbaigdami visų žinomų citrusų ilgą kelionę iki europiečių stalo.

Parengė Arnas Mulokas

Verta skaityti! Verta skaityti!
(13)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(13)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Arnas Mulokas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
47(0)
36(6)
31(0)
22(1)
22(0)
20(0)
16(0)
12(0)
11(0)
10(2)
Savaitės
133(0)
108(0)
105(5)
Mėnesio
151(27)
133(0)
110(1)
108(0)
106(2)