Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Kaip veikia šunų placebas? Kodėl homeopatiniai vaistai efektyviai gydo šunis ir ką apie tai turi žinoti šunų savininkai

2019-11-13 (0) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (274)
    Share

2003 metais bendra kelių JAV universitetų mokslininkų grupė atliko nedidelės apimties klinikinį tyrimą, kurio rezultatai iš pirmo žvilgsnio visai nestebina: 86 procentams pacientų, vartojančių antikonvulsinius vaistus, sumažėjo epilepsijos priepuolių dažnis. Toks pats efektas pasireiškė ir 79 procentams pacientų, kurie vartojo neveikiantį preparatą – placebą, rašo „The Atlantic“.


©Shutterstock.com

Atrodytų, kad tai yra klasikinis placebo veikimo pavyzdys. Bet šiuo atveju buvo vienas svarbus skirtumas nuo klasikos: visi pacientai buvo šunys.

„Kai atlikinėjau šiuos klinikinius tyrimus su placebo kontrole ir vertinau duomenis, pagalvojau: „o, nieko sau, placebas padeda šunims“, – sakė tyrimo bendraautorė, Šiaurės Karolinos valstijos universiteto veterinarė neurologė Karen Munana. Anot jos, ligtoliniai veterinariniai klinikiniai tyrimai tokio efekto epilepsijos gydyme dar niekada nebuvo parodę.

Tais laikais dvigubo aklumo principu organizuojami placebu kontroliuojami tyrimai – auksinis standartas, taikomas vertinant naujų medicininių gydymo būdų saugumą ir efektyvumą – veterinarinėje medicinoje buvo vykdomi ganėtinai retai. Bet jeigu K.Munana ir jos kolegos nebūtų savo tyrimo kontroliavę placebu, jų išvados apie vaisto – levetiracetamo – efektyvumą nebūtų tikslios. „Jeigu tyrime nebūtų placebo grupės, būčiau teigusi, kad vaistas yra efektyvus“, – sakė mokslininkė.

Ir nors žmonėms placebo efektas yra gerai žinomas bei gausiai aprašytas mokslinėje literatūroje, veterinarinėje medicinoje tai yra dar gana prastai įvertintas reiškinys. Todėl mažai žinoma, kaip šis efektas veikia savo gyvūnus slaugančių žmonių nesąmoningą kognityvinį šališkumą. Net tais atvejais, kai šeimininkų tikslas yra suteikti aukščiausio lygio pagalbą mylimiems gyvūnams, toks šališkumas gali tapti rimta kliūtimi.

„Tai, ką šeimininkai pasakoja apie savo gyvūnus, nebūtinai tiksliai parodo, kas vyksta gyvūnų organizmuose“, – sakė įrodymais grįstos veterinarijos temomis rašančio tinklaraščio „SkeptVet“ autorius Brennenas McKenzie.

Medikai jau ilgą laiką pastebi, kad apsimestiniai gydymo būdai – cukrinės tabletės ir druskos tirpalo injekcijos – padeda sergantiems žmonėms pasijusti geriau. Anot mokslininkų, būklės pagerėjimą iš dalies galima paaiškinti lūkesčių galia. Tikint, kad tabletė nuslopins skausmą ar pykinimą, nemaloni būklė iš tiesų gali palengvėti. Tačiau kalbant apie gyvūnų protus, dar esama daug paslapčių. Nepanašu, kad veterinarijos klinikose mūsų keturkojai turi kokių nors pagerėsiančios sveikatos lūkesčių. „Nemanau, kad mūsų pacientai ką nors suvokia apie savo ligas, kurias galėtume kaip nors palengvinti vien pasakydami „Štai vaistas, kuris tau padės“, – sakė B.McKenzien. Visgi jau yra ne vienas tyrimas, parodantis, kad netikri vaistai padeda ir šunims, ir katėms, ir arkliams.

Tokį stebėjimų rezultatą gali paaiškinti nemažas mechanizmų kiekis – kai kurie iš jų sutampa ir su žmogaus reakcija į placebą. Vienas iš galimų paaiškinimų yra paprasčiausia regresija link vidurkio – gali būti, kad gyvūno būklė pagerėtų nepriklausomai nuo gydymo. Lėtinės ligos, tokios kaip epilepsija, tai paūmėja, tai aprimsta, ir gyvūnų šeimininkai gali būti linkę įtraukti savo šunis į naujausių vaistų klinikinius tyrimus tuo metu, kai gyvūnų būklė yra pati sunkiausia. Daugeliu atveju bėgant laikui priepuolių dažnis ir savaime sumažėtų – tokia yra natūrali šios ligos eiga.

Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad žmonės dažnai keičia savo elgesį, jeigu žino, kad yra stebimi. Tai yra vadinamasis Hawthorne'o efektas, galintis iš dalies paaiškinti K.Munanos tyrimo rezultatus. Visi tyrime dalyvavę šunys be levetiracetamo vartojo ir dar bent po vieną vaistą nuo epilepsijos, o tų šunų šeimininkai, žinodami, kad dalyvauja kontroliuojamame klinikiniame tyrime, galėjo atsakingiau suduoti šuniui įprastinius vaistus, geriau laikėsi jų vartojimo režimo.

„Kadangi jie dalyvauja tyrime – o šeimininkai žino, kad jų šunys yra kruopščiai stebimi ir jų medicininiai įrašai yra kontroliuojami – galbūt jie labiau linkę sugirdyti vaistus reguliaresniais tarpais“, – sakė veterinarė.

Į klinikinius tyrimus įtraukti gyvūnai taip pat gali gauti kokybiškesnę veterinarinę priežiūrą nei įprastiniu atveju. Esama įrodymų, kad kai kuriems sutvėrimams – pavyzdžiui, arkliams – švelnus kontaktas su žmonėmis jau savaime gali pasižymėti gydančiu poveikiu. O kai kuriais atvejais suveikia sąlyginiai refleksai. Pavyzdžiui, žiurkėms, kurioms reguliariais periodais būdavo sušvirkščiama insulino, vietoj insulino pradėjus leisti fiziologinį tirpalą cukraus koncentracija kraujyje vis vien keisdavosi.

Bet daugeliu atveju labiausiai įtikinamas poveikio paaiškinimas yra efektas, vadinamas „slaugytojo placebo efektu“. Veterinarinėje medicinoje pacientai apie save papasakoti negali. Jie negali gydytojui pasakyti, kur jiems skauda, ar apskritai skauda. Vietoj pokalbio su gyvūnais medikai, vertindami pacientų būklę, priversti kliautis pokalbiu su jų savininkais arba savo pačių stebėjimais ir vertinimais.

Daugelyje tyrimų – pavyzdžiui, K.Mananos šunų epilepsijos gydymo tyrime – medikai yra priversti kliautis šeimininkais, kurie turėtų stebėti savo gyvūnų priepuolius. Daugeliu atvejų būna akivaizdu, kad šunį ištiko priepuolis, tačiau kartais šeimininkai turi įvertinti ir ne tokius akivaizdžius simptomus. Kartais priepuolio metu šuo gausiai seilėjasi, o šeimininkas, ant grindų radęs seilių klaną, turi nuspręsti, ar tai yra nepastebėto priepuolio ženklas. Ir šeimininkai, manantys, kad jų gyvūnas gauna efektyvius vaistus, gali būti mažiau linkę padaryti tokią išvadą.

Todėl šunų placebas apgauna ne šunis, o jų šeimininkus. „Kai skiriame vaistus, atsiranda lūkestis, kad tie vaistai bus naudingi, atsiranda noras, kad pacientas arba augintinis jaustųsi geriau“, – sakė Minesotos universiteto (JAV) veterinarijos chirurgas Michaelas Conzemiusas.

Slaugytojo placebo efektas, pastebėtas ir tyrimuose, kuriuose dalyvavo vaikai, parodo, kaip nesąmoningi lūkesčiai ir norai gali apgauti net ir rezultatų tikslumu suinteresuotus tyrėjus. O gyvūnų prižiūrėtojams jis gali sukurti įsivaizdavimą, kad augintinio sveikata gerėja, nors su objektyvia realybe tai neturi nieko bendro.

Viename priešuždegiminių vaistų nuo artrito veteriniariniame klinikiniame tyrime mokslininkai taikė ir objektyvius, ir subjektyvius šunų galūnių veikimo vertinimo būdus. Veterinarai ne tik klausė šunų šeimininkų, kaip dažnai ir kaip stipriai jų šuo šlubavo, bet ir naudojo specialias platformas, kuriomis buvo matuojama, kiek svorio ėjimo metu šuo perkelia ant kiekvienos galūnės. Jei ant artrito pažeistos kojos perkeliama daugiau svorio, vadinasi, skausmas sumažėjo.

Kuomet M.Conzemiusas atidžiau peržiūrėjo placebo grupėje buvusių šunų duomenis, jis pastebėjo, kad šeimininkai ir veterinarai dažnai užfiksuodavo, kad būklė pagerėja, o nešališka matavimo įranga rodė, kad jokio teigiamo gydymo efekto nėra. „Net jei ir šeimininkas, ir gydytojas sutaria, kad paciento būklė pagerėjo, mes nesame pacientai. Todėl turėtume savo nuomones padėti į šalį ir vertinti kitus duomenis – geriausiu atveju objektyvius, jei tik tokių yra“, – sakė veterinaras.

Noras matyti gerėjančią augintinių sveikatą gali būti toks stiprus, kad žmonės tiesiog tampa akli savo gyvūnų kančioms. B.MsKenzie prisimena, kaip gydė vienos kojos osteosarkoma (kaulų vėžiu) sergantį rotveilerį. Veterinarui buvo akivaizdu, kad šuo kenčia labai stiprų skausmą – jis visiškai nenuleisdavo kojos ant žemės ir cypčiodavo, kai tą koją kas nors liesdavo. Tačiau kai medikas pasiūlė skirti šuniui vaistų nuo skausmo, rotveilerio šeimininkė atsisakė. Ji tvirtino, kad savo augintiniui duoda homeopatinių vaistų ir buvo įsitikinusi, kad tie vaistai padeda. „Ji buvo visiškai įsitikinusi, kad jos šuniui neskauda“, – sakė B.McKenzie, taip pat parašęs knygą apie alternatyviosios veterinarinės medicinos efektyvumą ar jo nebuvimą.

Būtent dėl šios priežasties slaugytojo placebo efektas yra toks pražūtingas. Net tada, kai vaistai yra neefektyvūs, pacientas iš tiesų pasijunta geriau dėl tradicinio placebo atsako. O štai slaugytojo placebo efektas nuramina šeimininkus, o pacientai – mūsų gyvūnai – ir toliau kenčia tiek pat, kiek kentėjo iki gydymo.

Slaugytojo placebo efektas gali būti žalingas, tačiau tai yra natūrali žmogaus psichologijos pasekmė. Ir tam tikra prasme tai yra įrodymas, kaip labai žmonėms rūpi jų gyvūnų sveikata, kaip smarkiai mes norime tikėti, kad tai, ką mes darome, jiems padeda. „Kuo labiau motyvuoti esate ką nors pamatyti, tuo labiau tikėtina, kad tai ir pamatysite“, – sakė B.McKenzie.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(2)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(1)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
58(2)
53(0)
48(6)
30(0)
28(7)
22(1)
18(0)
11(1)
11(0)
10(1)
Savaitės
133(0)
108(0)
74(2)
Mėnesio
151(27)
133(0)
111(1)
108(0)
107(2)