Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Černobylis nebuvo vienintelė katastrofa – štai kas dėjosi sovietų povandeniniame „K-19“ laive, kaip įvykus branduolinei tragedijai JK valdžiai skleidė propagandą ir kuo Brazilijoje baigėsi mėlynai švytinčio cezio barstymas ant kilimo (Foto, Video)

2020-04-11 (0) Rekomenduoja   (45) Perskaitymai (440)
    Share

Černobylis tikrai nėra vienintelė pasaulyje nutikusi branduolinė katastrofa. Yra ir dar keletas labai rimtų nelaimių, apie kurias verta žinoti.

Kyštymo branduolinė katastrofa

1957 m. įvykusios Kyštymo tragedijos metu sprogo netoli Čeliabinsko miesto SSRS buvusi radioaktyviųjų medžiagų saugykla.

Tai yra trečioji pagal mastą branduolinė avarija žmonijos istorijoje. Tarptautinėje branduolinių įvykių skalėje Kyštymo tragedija yra laikoma 6 lygio incidentu. Tik du įvykiai – Černobylis ir Fukušima – yra laikomi aukštesnio, 7 lygio incidentais.

Čeliabinsko regione po II-ojo pasaulinio karo sovietai įkūrė branduolinių medžiagų perdirbimo gamyklą „Mayak“. Tai buvo pagrindinė tokio pobūdžio gamykla SSRS ir jos konkreti vieta bei paskirtis visiems, išskyrus ten dirbusius žmones ir SSRS valdžią, buvo paslaptis.

Ši gamykla buvo labai reikšminga sovietų branduolinio ginklo programoje. Gamykla, kurioje buvo šeši branduoliniai reaktoriai, perdirbo radioaktyvias medžiagas ir gamino branduoliniams ginklams tinkamą plutonį.

Iš esmės tai buvo „uždaras miestas“ ir į jį galėjo patekti tik turintys leidimus. Žemėlapiuose miestas net nebuvo pažymėtas. Tokio slaptumo laikytasi saugantis Vakarų šnipų, siekiančių išsiaiškinti, kiek pažengusi sovietų branduolinė programa.

Gamykla buvo pastatyta skubant, nesilaikant saugumo reikalavimų, stengiantis pasivyti amerikiečius pagal branduolinių ginklų išsivystymo lygį.

Tuo metu buvo mažai žinoma apie žalingą radiacijos poveikį, o ir skuba vystant branduolinius ginklus vertė ignoruoti ir tai, kas jau buvo žinoma.

Iš pradžių skystos radioaktyvios atliekos buvo pilamos į šalia tekančią Techos upę, o kietų atliekų sąvartynai įrengiami šalia elektrinės. Aplinkui esančių ežerų vanduo buvo naudojamas vėsinimo sistemoje, tad ežerai greitai tapo užteršti.

Pirmasis incidentas įvyko jau 1953 metais, kai vienam darbininkui išsivystė radiacinė liga ir dėl radiacinių nudegimų jam teko amputuoti kojas.

Tais pačiais metais pagaliau buvo buvo įrengtos pirmosios radioaktyvių atliekų saugyklos. Tačiau tai daryta labai skubant ir nesilaikant elementarių saugumo reikalavimų.

Galiausiai, 1957 m. rugsėjo 29 d. viena iš „Mayak“ gamykloje veikusių vėsinimo sistemų sugedo. Niekas to nepastebėjo, kol buvo per vėlu.

Radioaktyvių atliekų saugykla sprogo. Manoma, kad sprogimo jėga prilygo maždaug 70–100 tonų TNT sprogimui. Pats sprogimas, kiek žinoma, žmonių aukų nesukėlė, bet į orą pateko didžiulis radioaktyvių medžiagų kiekis.

Jos pasklido maždaug 32 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje – kas prilygtų praktiškai pusei Lietuvos ploto.

Plačiai pasklidusios medžiagos nekėlė tiesioginės grėsmės gyvybei, tačiau smarkiai didino riziką sirgti vėžiu ir kitais susirgimais.

Užkrėstoje teritorijoje buvo apie 200 kaimų ir miestelių, gyveno apie 270 tūkst. žmonių, tačiau bandant išlaikyti slaptumą – evakuacijos niekas neskubėjo vykdyti. Tik po savaitės, 1957 m. spalio 6 d., iš namų buvo išvežta apie 10 000 žmonių.

Tik prieš tai arčiausiai gamyklos gyvenusiems žmonėms dar buvo liepta išvalyti teritoriją: papjauti užkrėstus gyvulius bei sunaikinti javus. Kaip ir galima įtarti, šie darbai buvo daromi be jokių apsaugos priemonių.

Skaičiuojama, kad vėliau dėl šios nelaimės mirė nuo 200 iki daugiau kaip 8 000 žmonių.

Nors dabar sunku tuo patikėti, bet ši katastrofa buvo labai sėkmingai nuslėpta ir net SSRS viduje apie jos mastus mažai kas ir težinojo.

Tik po 18 metų, 1976-aisiais, Zhoresas Medvedevas „New Scientist“ leidinyje paskelbė išsamų straipsnį apie šią nelaimę. O SSRS valdžia šią vietą 1968 m. pavertė rezervatu ir į ją tegalėjo patekti leidimus turintys darbuotojai. Oficialūs dokumentai, kuriuose aprašoma ši nelaimė, buvo paviešinti tik 1989-aisiais – po 32 metų nuo katastrofos.

Gaisras „Windscale“ branduolinėje jėgainėje

Dar ir nepraėjus dviem savaitėms po Kyštymo avarijos, „Windscale“ branduolinėje jėgainėje, Jungtinėje Karalystėje, kilo gaisras.

Elektrinėje buvo dviejų reaktorių blokas ir tokį techninį sprendimą Britanija buvo priėmus dėl branduolinio ginklo gamybos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Britanija nusprendė, kad jai reikia branduolinio ginklo.

Ir nustačius, kad urano sodrinimo gamykloje pagaminti tokį patį kiekį branduolinių bombų kainuotų dešimt kartų brangiau, nei branduolinėje jėgainėje – buvo nuspręsta statyti branduolinį reaktorių, kuris ir gamins plutonį.

Reaktorių šerdį sudarė didelis grafito blokas, per kurį buvo išgręžti horizontalūs kanalai, skirti kuro kasetėms.

Kiekvieną kasetę sudarė 30,5 cm ilgio urano strypas, įdėtas į aliuminio dėklą.

Reaktorius buvo aušinamas oru ir karštis pašalinamas per 120 metrų aukščio dūmtraukį.

Kai Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pareiškė, kad JK sukurs vandenilinę bombą, „Windscale“ jėgainė buvo modifikuota taip, kad galėtų gaminti tritį, kas reiškė, kad reaktorių šerdis tapo karštesnė.

1957 m. spalio 10 d. rytą šerdis pradėjo nekontroliuojamai kaisti ir galiausiai pasiekė 400 laipsnių temperatūrą.

Aušinimo oru įrenginiai padidino srautą, bet tai tik pablogino situaciją. Jėgainės operatoriai suprato – šerdis užsidegė.

Iš pradžių darbuotojai bandė šerdį gesinti anglies dioksidu, o paskui ir vandeniu, bet abu dalykai pasirodė neveiksmingi. Galiausiai darbuotojams pavyko į pastatą, kuriame buvo reaktorius, užblokuoti oro patekimą ir taip užgesinti gaisrą.

Šis gaisras sukėlė radioaktyvių radionuklidų išmetimą ir šios medžiagos pasiekė visą JK bei dalį Europos. Radioaktyvus debesis pasiekė net Daniją, o Londone, esančiame už pusės tūkstančio kilometrų nuo avarijos vietos, radiacijos fonas kurį laiką 20 kartų viršijo įprastinį gamtinį.

Kai kurios dujos kaip jodo izotopas I-131 susikaupė augmenijoje, kuria mito vietiniai galvijai ir dėl to karvių pienas tapo stipriai užterštas radioaktyviomis medžiagomis. Vyriausybė pusantro mėnesio gretimų apylinkių gyventojams draudė vartoti pieną maistui. Per tą laikotarpį fermeriai į upes ir jūrą buvo priversti išpilti apie 2 mln. litrų vartoti netinkamo užteršto pieno.

Apylinkės nebuvo evakuotos ir tik 1983 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė pripažino, kad ši avarija sukėlė 33 žmonių mirtį ir 260 skydliaukės vėžio atvejų.

1989 m. pirmą kartą viešai paskelbus iki tol įslaptintą avarijos ir jos pasekmių tyrimo ataskaitą, paaiškėjo, kad tuometinė Haroldo Makmilano konservatorių vyriausybė po incidento skyrė dideles pinigų sumas finansuoti bei koordinuotai probranduolinei kampanijai, kurios metu mokslininkai skersai išilgai važinėjo po visą Jungtinę Karalystę ir įtikinėjo šalies gyventojus, kad „Windscale” avarija buvo nereikšminga.

Iki šiol „Windscale“ branduolinės jėgainės reaktoriuje yra apie 15 tonų urano kuro ir vis dar vyksta branduolinės reakcijos – šerdis dar šiek tiek šilta. Bent iki 2037-ųjų „Windscale“ jėgainės eksploatacija nebus galutinai nutraukta.

Tarptautinėje branduolinių įvykių skalėje „Windscale“ tragedija yra laikoma 5 lygio incidentu.

Sovietinio povandeninio branduolinio laivo „K-19“ nelaimė

„K-19“ laivas buvo vienas iš sovietų „658 projekto“ klasės povandeninių laivų. Šie laivai buvo pirmos kartos branduoliniai povandeniniai laivai, aprūpinti branduolinėmis balistinėmis raketomis.

1961 m. balandžio 30 d. „K-19“ pradėjo savo tarnybą, bet jau nuo pat pradžių prasidėjo problemos.

Per 1961 m. liepos 4 d. šalia Grenlandijos krantų vykusiais pratybas staiga „K-19“ įvyko nuotėkis ir slėgis reaktoriaus aušinimo sistemoje nukrito iki nulio.

Avarinė SCRAM sistema iškart sureagavo, tačiau reaktoriaus temperatūra vis tiek pakilo iki 800 laipsnių. Avarijos metu per visame laive esančią ventiliacijos sistemą buvo išmetami skilimo produktai.

Laivo kapitonas iškart inžinierių komandai įsakė ataušinti reaktorių, tačiau norint tą padaryti – reikėjo dirbti radioaktyvioje zonoje. Vietoje sukonstruota aušinimo vandeniu sistema neleido visiškai išsilydyti reaktoriaus šerdžiai.

Netoli „K-19“ povandeninio laivo plaukė karinis amerikiečių laivas ir jo kapitonas pasiūlė pagalbą, tačiau bijodamas atskleisti sovietų karines paslaptis – „K19“ laivo kapitonas atsisakė siūlomos pagalvos.

Vietoje amerikiečių pagalbos, „K-19“ nutarė plaukti iki dyzelinu varomo sovietų povandeninio laivo.

Šios nelaimės metu buvo apšvitinta visa „K-19“ įgula, pats povandeninis laivas ir keletas jos balistinių raketų.

Praėjus mėnesiui nuo nelaimės, visi aštuoni „K-19“ laivo inžinieriai mirė dėl radiacijos padarytos žalos. Per dvejus metus nuo nelaimės, dėl radiacijos sukeltų ligų mirė dar 15 jūreivių.

Kai avariją išgyvenęs „K-19“ pasiekė uostą, jis užteršė 700 metrų plotą ir darbuotojus, kurie dirbo prie šio laivo.

Galiausiai sovietai šį sugadintą branduolinį reaktorių paskandino Karos jūroje.

2002-aisiais pagal šią nelaimę buvo sukurtas filmas „K-19“, kuriame vaidino puikiai žinoma aktoriai, kaip Harrisonas Fordas bei Liamas Neesonas.

Gajanos branduolinė nelaimė

1980-aisiais Brazilijoje buvo „Instituto Goiano de Radioterapia (IGR)“ – privati radioterapijos ligoninė.

Kai ji 1985-aisiais persikėlė į naujas patalpas, cezio-137 pagrindu veikiantis terapijos skyrius buvo apleistas. Cezis-137 buvo tiesiog įdėtas į specialią kapsulę, pagamintą iš švino ir plieno.

Dėl teisinių ginčų šios kapsulės nebuvo galima pašalinti iš šio skyriaus ir teismas skyrė darbuotoją, kuris saugotų visą skyrių ir jame esančią kapsulę su ceziu-137.

Deja, bet 1987 m. rugsėjo 13 d. apsaugos darbuotojo niekur nebuvo, kai į patalpas įėjo du vyrai – Roberto dos Santosas Alvesas ir Wagneris Pereira. Jie susirinko įrangą, ją sudėjo į arkliais traukiamą vežimą ir viską nuvežė į Alveso namus.

Vyrai tikriausiai nežinojo ar nesuvokė su kuo turi reikalą, tad netrukus pradėjo demontuoti įrangą. Juos iškart pradėjo pykinti ir kitą dieną Pereira pastebėjo, kad jo ranka yra nudegusi. Prireikė amputuoti kelis pirštus.

Alvesas tęsė darbus ir su atsuktuvu sugebėjo išardyti kapsulę. Ją atidaręs išvydo tai, kas vadinama Čerenkovo spinduliavimu.

Alveso ranka buvo taip pažeista, kad ją teko amputuoti, bet prieš tai vyras dar spėjo viską parduoti metalo laužyno savininkui Devairui Alvesui Ferreirai.

Sužavėtas mėlyno švytėjimo, Ferreira šiuos radioaktyvius daiktus nusinešė į savo namus ir per sekančias tris dienas jis kvietėsi šeimos narius bei draugus pasižiūrėti į šį mėlyną švytėjimą.

Negana to, Ferreiros brolis pasiėmė dalį cezio į savo namus ir jo pribarstė ant grindų. Ant tų pačių, ant kurių atsisėdo jo šešiametė dukra Leide das Neves Ferreira ir suvalgė sumuštinį.

Galiausiai Ferreiros žmona nuvežė cezį į ligoninę ir vietinė spauda jau skelbė apie radioaktyvųjį nuotėkį. Per šį incidentą radiacija buvo užteršti 250 žmonių.

Keturi žmonės mirė nuo radiacijos sukeltų ligų, įskaitant ir šešiametę Ferreiros dukrą bei 37-erių žmoną Gabrielą. Taip pat mirė ir du Ferreiros darbuotojai: 22-ejų Israelis Baptista dos Santosas bei 18-etis Admilsonas Alvesas de Souzas.

Gajanos incidento metu radiacija pasklido net po kelis Gajanos rajonus, o didžiausia jos koncentracija buvo Alveso name bei Devairo Ferreiros metalo laužyne.

Skaičiuojama, kad šis keistas ir nelaimingas įvykis radiacija užteršė:

  • 3 autobusus;
  • 42 namus;
  • 14 automobilių;
  • 5 kiaules ir;
  • 50 000 ritinėlių tualetinio popieriaus.

Tarptautinėje branduolinių įvykių skalėje Gajanos nelaimė yra laikoma 5 lygio incidentu.

1990 m. buvo sukurtas filmas apie šią nelaimę ir tarptautiniame Brazilijos kino festivalyje pelnė keletą apdovanojimų.

Įdomu ir tai, kad šis įvykis 1994 metais rodyto TV serialo „Žvaigždžių kelias: kita karta“ komandą įkvėpė „Tavo paties aš“ epizodui.

„Chalk River“ reaktoriaus nelaimė

Pirmąja rimta branduoline avarija laikomas 1952 metų sprogimas „Chalk River“ reaktoriuje. Šis Kanadoje, Ontarijuje, veikęs eksperimentinis reaktorius vykdė kariškių užsakymus.

Gruodžio 12 d. reaktorius patyrė stiprų galios šuolį, kuris suardė šerdį ir išlydė dalį branduolinio kuro. Keli vandenilio dujų ar garų sprogimai išsviedė į viršų keturių tonų svorio dujų rezervuaro kupolą, kuris tiesiog įstrigo į reaktoriaus antstatą.

10 000 kiurių branduolinio skilimo produktų buvo išmesti į atmosferą, o vėliau apie 4 500 m3 užteršto vandens buvo išpumpuota iš jėgainės į seklius griovius netoli nuo Otavos upės.

Beje, jaunasis Džimas Karteris, vėliau tapęs JAV prezidentu, tada kaip Jungtinių Valstijų karinio laivyno branduolinės energetikos inžinierius kartu su šimtais kanadiečių ir amerikiečių kariškių buvo pasiųstas likviduoti avarijos pasekmių.

Tarptautinėje branduolinių įvykių skalėje „Chalk River“ nelaimė yra laikoma 5 lygio incidentu, kaip ir Gajanos bei „Three Mile Island“ (Pensilvanijoje, JAV) įvykiai.

Beje, po šešerių metų, 1958-aisiais, keli metaliniai urano kuro strypai perkaito ir sutrūkinėjo naujoje „Chalk River“ reaktoriaus šerdyje. Vienas iš suirusių strypų užsidegė, o kai robotas kranas mėgino jį ištraukti iš šerdies - perlūžo į dvi dalis.

Vėliau, kuomet kranas gabeno didesniąją dalį sulūžusio strypo, metro ilgio įnirtingai degančio urano kuro gabalas įkrito į reaktoriaus aptarnavimo duobę.

Degantis kuras gulėjo duobėje, skleisdamas mirtinus skilimo produktus ir alfa daleles po visą reaktoriaus pastatą.

Radioaktyvūs teršalai greitai pasklido po visas įmanomas pastato vietas ir užteršė maždaug 400 tūkst. m2 teritoriją aplink reaktorių.

Mokslininkų ir technikų komanda galiausiai užgesino ugnį, rizikuodama savo gyvybe. Jie, nešini šlapio smėlio maišais, pamainomis didžiausiu greičiu bėgdavo pro aptarnavimo duobę, stengdamiesi savo krovinį numesti ant degančio urano.

„Three Mile Island“ atominės elektrinės nelaimė

Saloje, esančioje už 16 km nuo Harisburgo, Pensilvanijos valstijoje, įsikūrusi „Three Mile Island“ atominė elektrinė. Joje yra du reaktorių blokai. Antrasis elektrinės blokas 1979 m. kovo 28 d. patyrė avariją dėl paprastos žmogiškos klaidos ir vienos iš reaktoriaus sklendžių gedimo.

Sugedus sklendei, kuri reguliavo aušinimo skysčio pumpavimą į reaktorių, ėmė kilti reaktoriaus šerdies temperatūra. Tuomet automatiškai įsijungė avarinė reaktoriaus aušinimo sistema.

Tuo incidentas ir būtų pasibaigęs, tačiau reaktoriaus operatorius per anksti išjungė avarinę reaktoriaus aušinimo sistemą, pamanęs, kad aušinimo skysčio pritekėjo užtektinai.

Operatoriai nepastebėjo ir to, kad užstrigo garų išleidimo sklendė reaktoriaus šerdies lubose, kadangi, kaip vėliau paaiškėjo, jos indikatorius kontrolinėje patalpoje buvo uždengtas etikete su eksploataciniais duomenimis, prisegta prie gretimo jungiklio.

Per atvirą sklendę šerdies lubose garai veržėsi laukan, o dėl to aušinimo skysčio reaktoriuje - toliau mažėjo.

Operatorius išjungė ir antrą kartą įsijungusią avarinę reaktoriaus aušinimo sistemą. Netrukus nuo intensyvaus karščio šerdies viduje ėmė irti branduolinio kuro strypai, o vėliau reaktoriuje sprogo susikaupusios vandenilio dujos.

Iš karto po avarijos iš elektrinės apylinkių buvo evakuota beveik 150 tūkst. gyventojų. Pažeistos branduolinio reaktoriaus sistemos išvalymas truko beveik 14 metų ir kainavo apie 973 mln. JAV dolerių. Praėjusių metų rudenį buvo skelbiama, kad žymioji elektrinė yra galutinai uždaroma.

Ši avarija iki pat Černobylio katastrofos buvo laikoma vienu iš rimčiausių incidentų civilinės branduolinės energetikos srityje ir padarė didelį poveikį amerikiečių požiūriui į atomines elektrines bei privertė JAV persvarstyti tuomet rengtą ambicingą branduolinės energetikos programą. Nuo to laiko Jungtinėse Valstijose nebuvo pastatyta nė viena nauja atominė elektrinė.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(48)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(45)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Darius Verbickas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
33(3)
31(7)
25(9)
23(2)
19(3)
15(0)
13(1)
Savaitės
62(9)
Mėnesio
647(32)
262(38)
149(17)
118(28)