Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

1110 metais danguje nebeliko Mėnulio: kaip tai galėjo nutikti?

2020-05-25 (0) Rekomenduoja   (18) Perskaitymai (440)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Beveik prieš tūkstantį metų Žemės atmosferoje įvyko keistas reiškinys: milžiniškas daug sieros turinčių dalelių debesis praslinko stratosfera, keliems mėnesiams ar net metams užtemdydamas dangų, kol galiausiai nukrito ant Žemės. Žinome, kad tai nutiko, nes mokslininkai ištyrė ledo kernus, gautus iš gilių gręžinių ledynuose arba ledo sluoksniuose, ir juose aptiko įkalintų sieros aerozolių, susidariusių išsiveržus ugnikalniams. Išsiveržimų metu sieros aerozoliai pakildavo iki stratosferos ir vėliau nukrisdavo ant mūsų planetos paviršiaus.

Ledynai gali išsaugoti vulkaninio aktyvumo pėdsakus labai ilgai, tačiau vis tiek sunku nurodyti tikslų konkretaus įvykio laiką, rašoma sciencealert.com. Šiuo atveju mokslininkai padarė prielaidą, kad sieros nuosėdas paliko galingas Islandijos ugnikalnio Hekla išsiveržimas 1104 m. Hekla kartais dar vadinamas „vartais į pragarą“.

Ši teorija skamba įtikinamai, nes minėtojo laikotarpio sulfatų nuosėdos yra vienos gausiausių praėjusiame tūkstantmetyje.

Kita vertus, visuotinai priimti laikotarpių nustatymo metodai naudojant ledo kernus gali būti netikslūs. Prieš kelerius metus atlikus tyrimą, buvo padaryta išvada, kad laikotarpis, vadinamas „Grenlandijos ledo kernų chronologija 2005“ (GICC05), pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje atsilieka iki septynerių metų ir iki ketverių metų kito tūkstantmečio pradžioje.

Remiantis šiais duomenimis ir naujo tyrimo, kuriam vadovavo paleoklimatologas Sebastienas Guillet iš Šveicarijos Ženevos universiteto, rezultatais, Hekla ugnikalnio visgi negalima laikyti atsakingo už milžiniškas sulfatų nuosėdas.

„Iš naujo peržiūrėjus ledo kernų datavimo metodologiją, susiduriame su galingu ir nežinomu vulkaninio aktyvumo reiškiniu. Jo metu į atmosferą išmestų sulfatų nuosėdos pradėjo kristi ant planetos paviršiaus 1108 m. pabaigoje arba 1109 m. pradžioje, ir šis procesas Grenlandijoje truko iki 1113 m.“, – savo darbe aiškino S. Guillet ir bendradarbiai. Tyrėjai pridūrė, kad to paties reiškinio įrodymų galima rasti ir Antarkties ledo kernų chronologijoje, kurios skaičiavimo metodologija taip pat buvo peržiūrėta.

Bandydama išsiaiškinti, kas gi paliko šiuos senovinius pėdsakus abiejuose pasaulio ašigaliuose, mokslininkų komanda peržiūrėjo nemažai istorinių dokumentų, ieškodama viduramžių įrašų apie keistus tamsius Mėnulio užtemimus, kurie galėtų sutapti su didelių ugnikalnių išsiveržimų sukelta migla stratosferoje.

„Įspūdingasis optinis atmosferos reiškinys, susijęs su dideliame aukštyje atsidūrusiais vulkaninės kilmės aerozoliais, patraukė metraštininkų dėmesį dar senovėje, – savo darbe tvirtino tyrėjų komanda. – Turimus duomenis apie Mėnulio užtemimų ryškumą galima panaudoti vulkaninės kilmės aerozoliams stratosferoje aptikti ir stratosferos optiniam gyliui po galingų išsiveržimų apskaičiuoti.

Vadovaujantis NASA įrašais, paremtais astronominiais retroskaičiavimais, pirmaisiais 20-ia paskutinio tūkstantmečio metų, nuo 1100-ųjų iki 1120-ųjų, Europos gyventojai galėjo stebėti iš viso septynis Mėnulio užtemimus.

1110 m. gegužės mėnesį įvykusio Mėnulio užtemimo liudininkas rašė apie neįprastai tamsų Mėnulį.

„Gegužės mėnesio penktosios dienos vakare patekėjo ryškus Mėnulis, bet pamažu jo šviesa blėso, ir atėjus nakčiai pasidarė taip aklinai tamsu, jog nesimatė nei Mėnulio šviesos, nei paties dangaus kūno – nieko“, – kronikoje „Peterborough Chronicle“ užfiksavo stebėtojas.

Nemažai astronomų tebediskutuoja, kas sukėlė šį paslaptingą ir neįprastai tamsų Mėnulio užtemimą. Praėjus daugeliui amžių nuo keistojo reiškinio, Jungtinės Karalystės astronomas Georgesas Frederickas Chambersas rašė: „Akivaizdu, kad šis užtemimas buvo „juodasis“, kai Mėnulio praktiškai nebesimato, nelieka net įprasto vario spalvos švytėjimo.“

Nors šis reiškinys yra gana gerai žinomas astronomijos istorijoje, anksčiau mokslininkai nė karto nesvarstė hipotezės, jog jį sukėlė stratosferoje esantys vulkaninės kilmės aerozoliai. Remiantis naujojo tyrimo rezultatais, minėtoji priežastis skamba labiausiai įtikinamai.

„Atkreipiame dėmesį, kad nagrinėdami 1108–1110 m. laikotarpį neradome jokių kitų vulkaninės kilmės dulkių debesies įrodymų, tokių kaip Saulės pritemdymas, itin raudonas dangus Saulei leidžiantis ar rausvos spalvos ratilai aplink Saulę“, – savo darbe dėstė tyrėjai.

Jeigu dėl laikotarpio neapsirinkama, kuris ugnikalnis buvo atsakingas už sieros debesį? Žinoma, tiksliai pasakyti neįmanoma, bet mokslininkų komanda mano, jog labiausiai tikėtinas „kaltininkas“ yra Japonijoje stūksantis Asamos ugnikalnis. 1108 m. įvyko smarkus jo išsiveržimas, trukęs keletą mėnesių. Jis buvo kur kas galingesnis už 1783 m. išsiveržimą, nusinešusį daugiau nei 1 400 žmonių gyvybes.

Tuo metu gyvenusio valstybės veikėjo dienoraštyje aprašytas 1108 m. kataklizmas. „Ugnikalnio viršuje degė liepsna, gubernatoriaus sodą padengė storas pelenų sluoksnis, ryžių ir kitų kultūrų laukai tapo netinkami kultivuoti. Anksčiau nieko panašaus nesame matę. Tai labai keistas ir retas įvykis.“

Tyrėjai rėmėsi ne tik išlikusiais liudininkų pasakojimais, bet ir analizavo medžių metines rieves, iš kurių galima spręsti, jog 1109-ieji buvo neįprastai šalti (maždaug 1 laipsniu Celsijaus šaltesni nei Šiaurės pusrutulyje) metai.

Kiti istoriniai dokumentai, kuriuose aprašomas, pavyzdžiui, 1109–1111 m. klimatas ir socialiniai įvykiai, paremia hipotezę, jog 1108 m. išsiveržimas (ar keli tais metais prasidėję išsiveržimai) galėjo sukelti katastrofinių padarinių netoliese gyvenusioms bendruomenėms.

Tyrėjai rado „galybę pasakojimų apie tais metais užklupusias nepalankias oro sąlygas, nederlių ir badą“. „Surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad 1109-aisiais prasidėjusios maisto problemos keliuose Vakarų Europos regionuose peraugo į badmetį“, – pabrėžė mokslininkai.

Vis dėlto šios seniai nutikusios negandos nebūtinai yra konkretaus ugnikalnio išsiveržimo įrodymas, bet tyrėjai teigia, kad visa sukaupta informacija rodo, jog „pamiršti“ ugnikalnių išsiveržimai 1108–1110 m. padarė didžiulę žalą žmonijai. Šiuos praeities faktus atrandame tik dabar.

Studijos rezultatai buvo išspausdinti žurnale „Scientific Reports“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(20)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(18)
Visi šio ciklo įrašai:
2020-06-08 ->
2020-05-25 ->
1110 metais danguje nebeliko Mėnulio: kaip tai galėjo nutikti?
18
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(1)
39(9)
38(0)
22(3)
16(0)
16(8)
15(0)
15(0)
Savaitės
78(9)
68(4)
66(4)
62(2)
Mėnesio
166(16)
134(2)
104(1)
84(3)