Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Kartą viduramžiais kažkur pradingo Mėnulis - mokslininkai mano žinantys, kas jį buvo prariję

2020-06-08 (0) Rekomenduoja   (4) Perskaitymai (220)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Anot vieno viduramžių Anglijos raštininko, 1110-ieji mūsų eros metai buvo „pražūtingi laikai“. Milžiniškos liūtys pakenkė pasėliams, badas užklupo šalį – ir lyg to dar būtų buvę maža, vieną lemtingą gegužės naktį Mėnulis tiesiog dingo iš dangaus.

„Penktąją mėnesio naktį gegužės pasirodė Mėnulis, vakare švietęs ryškiai, bet vėliau po truputį jo šviesa ėmė blankti, – anglosaksų rankraštyje, žinomu Peterboro kronikos pavadinimu, rašo neįvardytas raštininkas. – O kai tik atėjo naktis, jis visiškai užgeso. Nebuvo matyti nei jo skleidžiamos šviesos, nei paties Mėnulio, nieko. Ir tai tęsėsi beveik iki aušros – o tada jis pasirodė vėl pilnai šviečiantis ir ryškus“.

Panašu kad debesys nebuvo problema – jei jie būtų buvę, raštininkas nebūtų apsiėmęs aprašinėti, kaip ryškiai danguje mirgėjo žvaigždės, o Mėnulis išblėso. Mėnulis taip pat nebuvo užtemdytas Žemės šešėlio – jei jis būtų, dangaus stebėtojas būtų matęs, kaip mūsų planetos palydovas būtų tapęs variniu „kraujo mėnuliu“ – o ne bauginančiai tuščia dangaus vieta.

Taigi, kas lėmė, kad mėnulis taip ėmė ir išnyko ir taip jau niūriais bei nelaimingais laikais? Remiantis tyrimu, prieš mėnesį paskelbtu žurnale „Nature“, tiek paslaptingas mėnulio išnykimas, tiek lietaus nuniokota vasara gali turėti tą patį paaiškinimą – ugnikalnius.

„Įspūdingi optiniai atmosferos reiškiniai, susiję su vulkaniniais aerozoliais dideliuose aukščiuose, nuo senų laikų traukė metraštininkų dėmesį“, – rašo tyrimo autoriai. Kruopštus ledo šerdžių įvertinimas rodo, kad Europoje ar Azijoje tarp 1108 ir 1110 mūsų eros metų galėjo įvykti keli artimai išsidėsčiusių ugnikalnių išsiveržimai.

Tie ugnikalnių išsiveržimai, kuriuos tyrėjai vadina „užmirštu išsiveržimų klasteriu“ – nes tų laikų istoriniuose šaltiniuose jie minimi retai – galimai išleido didelius pelenų debesis, kurie ilgus metus keliavo per visą pasaulį. Taip ir vulkaninių aerozolių šydas galimai uždengė Mėnulį – bet paliko matomus žibančius žvaigždžių plotus, kuriuos aprašė Peterboro raštininkas.

O daugybė didelių išsiveržimų galėjo sutrikdyti ir globalų klimatą, rašo tyrėjai – sukeldami ar paaštrindami šaltį bei drėgną orą, dėl kurio gyvenimas 1110-aisiais metais tapo tokiu problematišku.

Ir dėl to galbūt galima kaltinti net vieną konkretų milžinišką išsiveržimą, 1108-aisiais nutikusį Japonijoje.

Ieškant to, kas pamišta

Siekdami įrodyti šiuos „pamirštus“ išsiveržimus, mokslininkai ištyrinėjo Grenlandijos ir Antarktidos ledo mėginių branduolius – ilgus cilindrinius senovinio ledo mėginius, kurie gali atskleisti, koks tuo metu buvo globalus klimatas – o taip pat, kokios dalelės plūduriavo atmosferoje. Mokslininkų komanda pastebėjo, kad abiejuose branduoliuose tarp 1108 ir 1110 metų padaugėjo sulfatinių aerozolių (vulkaninių pelenų komponento) – tai rodo, kad stratosferoje buvo dūmų iš pastarojo išsiveržimo.

To paties laikotarpio medžių rievėse mokslininkai rado papildomų įrodymų apie vulkaninį aktyvumą. Rievės, kurios dėl klimato pokyčių keičia storį, atskleidė, kad 1109 metai Vakarų Europoje buvo neįprastai šalti ir drėgni – klimato anomalija, panaši į kelių kitų istorijoje vykusių didžiųjų ugnikalnių išsiveržimų padarinius, teigia tyrėjai.

Mokslininkų komanda taip pat atsekė 13 pasakojimų apie nepalankų orą, pasėlių skurdumą ir badą tuo laikotarpiu – kas papildomai paremia teoriją, kad išsiveržimai pakeitė Europos klimatą.

„Šių išsiveržimų šaltiniai lieka nežinomi, – rašo mokslininkai, – tačiau dar vienas išsiveržimas, ir dar su aiškiai pažymėta istorine data, nutiko Japonijoje. Tai – Asamos ugnikalnis“.

Remiantis istoriniu Japonijos valdininko dienoraščiu, kurį jis rašė 1062–1141 m., Asamos išsiveržimas centrinėje Japonijos dalyje prasidėjo 1108 m. rugpjūčio pabaigoje ir tęsėsi iki tų metų spalio mėnesio.

Šis išsiveržimas, kurį valdininkas apibūdino kaip „ugnies mėtymą į dangų ir netoliese esančių laukų pavertimą netinkamais žemdirbystei“, galėjo nulemti sulfato piką Grenlandijos ledo šerdyje ir užteršti dangų pakankamu kiekiu aerozolių, kad po dvejų metų sukeltų mėnulio užtemimą, rašo mokslininkai.

Kitas nežinomas išsiveržimas, nutikęs kažkur pietiniame pusrutulyje ir taip pat datuojamas 1108 m., greičiausiai prisidėjo prie sulfatų atsiradimo Antarkties ledo šerdyje, priduria jie.

Nors, mokslininkų teigimu, šis paaiškinimas remiasi tik daugybe „netiesioginių“ įrodymų, jis vis dar yra geriausias sprendimas, kodėl vieną 1110 metų gegužės naktį buvo pradingęs Mėnulis.

Parengta pagal „Live Science“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(4)
Visi šio ciklo įrašai:
2020-06-08 ->
Kartą viduramžiais kažkur pradingo Mėnulis - mokslininkai mano žinantys, kas jį buvo prariję
4
2020-05-25 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
35(0)
23(0)
22(5)
19(0)
13(0)
12(0)
12(2)
Savaitės
172(1)
106(1)
101(20)
71(0)
70(2)
Mėnesio
128(0)
124(0)
114(32)
106(1)
102(17)