Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

VU profesorius: klimato kaitos procesai Vilnių gali paversti Berlynu

2020-10-29 (8) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (440)
    Share

Vykstant klimato kaitos procesui orai sparčiai keičiasi ir Lietuvoje. Žiemos be sniego, sausos ir karštos vasaros, gausios liūtys ir viesulai – vis dažnesni reiškiniai, todėl mokslininkai Lietuvoje pradėjo išsamiai tyrinėti klimato kaitą bei anomalijas.


©Peggy_Marco | pixabay.com

Daugiausia tyrimų atlieka Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkai. Vykdytų tyrimų metu buvo nustatytos svarbiausių klimato elementų pokyčių tendencijos XXI amžiuje. Apie tyrimus ir tai, kokių orų pokyčių galima tikėtis Lietuvoje artimiausio šimtmečio bėgyje pasakoja VU prof. dr. Arūnas Bukantis.

Globalūs pokyčiai vyksta nuolat

Pasak VU profesoriaus, regioniniai klimato pokyčiai dažnai nesutampa su vidutinėmis globalaus klimato kaitos tendencijomis. Pavyzdžiui, vidutinė metų globalioji oro temperatūra nuo XIX amžiaus pakilo 1 °C, tačiau kai kuriuose regionuose (Šiaurės Amerikos, Sibiro šiaurinėse dalyse, Arktyje) 2–4 °C, o tropinėse platumose vietomis tik 0,1–0,5 °C.

„Šylant klimatui, didžiausią grėsmę žmonėms ir aplinkai kelia ne pakitęs kritulių kiekis ar vidutinė oro temperatūra, bet dažnėjantys ekstremalūs orų reiškiniai, dažniau pasitaiko šilumos anomalijų, trunkančių nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, didėja karščio bangų dažnis, trukmė ir stiprumas, visuose netropinių platumų regionuose mažėja šaltų dienų, t. y. kai oro temperatūra nukrinta žemiau nulio, skaičius“, – pasakoja A.Bukantis.

Kylant temperatūrai ir stiprėjant garavimui, daugelyje pasaulio vietovių didėja sausrų pasikartojimas, miškų gaisrų tikimybė, dažniau pasitaiko trumpalaikių, bet intensyvių liūčių. Apskaičiuota, kad temperatūrai padidėjus vienu Celsijaus laipsniu, metinis paros kritulių maksimumas vidutiniškai padidėja 5 procentais.

 

„Daugelyje pasaulio regionų dažniau susidaro palankios sąlygos perkūnijoms formuotis net ir šaltuoju metų sezonu, o tropiniuose ciklonuose didėja vėjo greitis ir kritulių kiekis, todėl didėja šių reiškinių daroma žala,“ – pabrėžia profesorius.

Siekiama išvengti blogiausio galimo scenarijaus

Šiuo metu, pasak profesoriaus, Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (toliau – Konvencija) yra pagrindinis tarptautinis susitarimas klimato kaitos srityje. Ją 1992 m. gegužės 9 d. Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke pasirašė 150-ies valstybių delegatai. Konvencijos tikslas – pasiekti, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos atmosferoje stabilizuotųsi tokiame lygyje, kuriame pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdo klimato sistemos.

„Dokumentas nustato pagrindinius kovos su klimato kaita principus tarptautiniu lygmeniu, tačiau neapima visų galimų aspektų. Todėl vėliau buvo pasirašyti papildantys dokumentai: 1997 m. Kioto protokolas, o 2015 m. – Paryžiaus susitarimas. Tačiau ne visos valstybės pritarė šiems susitarimams. Pavyzdžiui, didžiosios teršėjos JAV ir Australija nepalaikė Kioto protokolo principų“, – pasakoja profesorius.

Kioto protokolas, kuris taip ir liko neįgyvendintas, baigia galioti šiemet. Paryžiaus klimato kaitos susitarimas – tai dvidešimties metų tarptautinių derybų rezultatas, jį vykdyti įsipareigojo 195 pasaulio valstybės. Susitarime nustatytas planas, kuriuo siekiama, kad globalus atšilimas būtų „gerokai mažesnis“ nei du Celsijaus laipsniai palyginti su iki industrinio laikotarpio (XVIII a.) temperatūra.

 

„Susitarimas svarbus klimato kaitai sustabdyti, oro kokybei gerinti ir su tuo susijusiai žmonių sveikatai apsaugoti, svarbus ir dėl skurdo mažinimo, apsirūpinimo maistu ir geriamojo vandens ištekliais ir kitų veiksnių. Nė viena šalis neišspręs klimato kaitos problemos viena. Norint išlaikyti vidutinės globaliosios oro temperatūros pakilimą ne daugiau nei dviem laipsniais, šiltnamio dujų emisijos kas metus turėtų mažėti 6 procentais“, – teigia A.Bukantis.

Net jeigu nuo kitų metų šiltnamio dujų emisijos imtų mažėti vidutinei pasaulio temperatūrai stabilizuotis prireiktų laiko. Vandenynų šilimas, žemyninių ir kalnų ledynų tirpimas vyktų toliau. Apskaičiuota, kad klimato sistemoje egzistuoja vadinamasis „negrįžtamas taškas“ – jeigu vidutinė CO₂ koncentracija atmosferoje išaugs iki 450 ppm (dabar yra 410 ppm), planetoje gali stipriai padidėti gamtinių katastrofų pavojingumas.

„Remiantis NASA apskaičiavimais, „negrįžtamo taško“ ribą, išliekant dabartinei ekonominei plėtrai, pasaulis gali pasiekti jau 2042 metais. Taigi, efektyvių priemonių įgyvendinimui turime ne daugiau kaip du dešimtmečius“, – pasakoja VU profesorius.

Žmogaus veikla – pagrindinis klimato kaitos skatintojas nuo XVIII a.

Profesorius pabrėžia, kad kol žmogaus veikla buvo nereikšminga ir pasireiškė tik nedideliuose sausumos regionuose, tol klimatas funkcionavo pagal gamtos dėsnius, jo kaita buvo natūralus procesas. Tačiau Nuo XVIII a. vidurio žmonių veiklos įtaka ėmė didėti – pirmiausia žmogus pakeitė tik sausumos paviršių – kirto miškus, sausino pelkes, jų vietą užėmė žemės ūkio pasėliai ir urbanizuotos teritorijos. Visa tai pakeitė saulės spinduliuotės sugertį ir paviršiaus temperatūrą, garavimo ir kitus drėgmės apykaitos procesus.

 

„Negana to, XVIII a.ėmė sparčiai plėtotis pramonė, vis daugiau sudeginta iškastinio kuro, todėl ėmė keistis atmosferos cheminė sudėtis. 2015 m. CO₂ koncentracija atmosferoje perkopė 400 ppm. Tokios sparčios CO2 koncentracijos augimo nebuvo per pastaruosius 800 000 metų. XX a. pradžioje CO₂ koncentracija dar buvo 290 ppm, todėl simboliškai visą 4,5 mlrd. metų Žemės istoriją galima suskirstyti į dvi epochas: iki 1750 metų ir industrinę“, – sako A.Bukantis.

Pavojus gresia ir Lietuvai

„Vandenyno lygis kilo ir krito per visą Žemės istoriją. Tačiau beveik niekada pokyčiai nevyko taip intensyviai, kaip dabar“, – teigia mokslininkas. Nuo XX a. pradžios Pasaulinio vandenyno lygis pakilo apie 20 cm, t. y. kilo greičiau nei bet kada per pastaruosius tris tūkstančius metų.

Svarbiausios vandenyno lygio kilimo priežastys yra terminis vandens plėtimasis ir sausumos ledynų tirpsmas. Tačiau vandenyno lygio pokyčiai įvairiose pasaulio vietose skiriasi. Tam didelę įtaką daro oro tėkmių pokyčiai, srovės, bangavimas, potvynių ir atoslūgių režimas, vertikalūs tektoniniai sausumos paviršiaus judesiai ir kt. Pavyzdžiui, šiaurinėje Baltijos dalyje jūros lygis krinta po paskutinio ledynmečio atsikuriant litosferos izostazinei pusiausvyrai – kai kyla sausumos paviršius, kurio nebespaudžia ledynas.

 

„Pietinėje Baltijos regiono dalyje atvirkščiai – litosferos plokštė grimzta. Lietuvos pakrantei didelę įtaką daro vėjų režimo pokyčiai. Nuo XIX amžiaus pabaigos vidutinis vandens lygis Klaipėdos sąsiauryje pakilo apie 15 cm. Per XXI a. vandens lygis prognozuojama pakils dar bent 30–40 cm, todėl Lietuvos pakrančių užtvindymas tikrai negresia. Tačiau Klaipėdos uostui ir krantų būklei grėsmė akivaizdi. Kaip ir daugeliui pakrantės miestų, Klaipėdai didelį pavojų kelia vėjo sukeltos patvankos“, – grėsmes įžvelgia A.Bukantis.

Prognozuojama, kad ateityje ekstremalus vėjo greitis didės, todėl didės ir maksimalus vandens lygis vėjinių ir banginių patvankų metu. Jei XXI a. antroje pusėje susidarytų tokia patvanka, kaip 1967 metais (vanduo pakilo 186 cm), vandens lygis Klaipėdos sąsiauryje gali siekti 230–240 cm. Tai reiškia, kad būtų apsemta didžioji Danės upės slėnio dalis.

Keičiantis orams Vilnius gali tapti panašus į Berlyną

Lyginant su XVIII-XIX a., pastaraisiais dešimtmečiais žiemos sezonas Lietuvoje yra šiltesnis maždaug 2-2,5 °C. Pavasario vidutinė temperatūrą apie 2 °C, vasarų – 1,4 °C. Lėčiausiai šilo rudens sezonai (0,3-0,4 °C per šimtmetį). Kardinalūs klimato kaitos pokyčiai Lietuvoje vyksta pastaruosius 30 metų – jei XX a. metinė vidutinė temperatūra Vilniuje buvo apie 5,5-6 °C, tai per pastaruosius 3 dešimtmečius ji 6 kartus buvo pakilusi iki 7 °C ir perkopusi 8 °C ribą.

 

„2019 metai buvo patys šilčiausi per visą 250 metų meteorologinių matavimų istoriją – vidutinė metų oro temperatūra pasiekė 8,8 °C. Klimato modeliais apskaičiuota, kad šioms atšilimo tendencijoms išliekant, XXI a. pabaigoje vidutinė metų oro temperatūra pasieks 10 °C, t. y. taps tokia, kokia dabar yra Berlyne“, – sako mokslininkas.

Kalbant apie ateitį, egzistuoja ne vienas scenarijus, bet profesoriaus teigimu, oro temperatūra Lietuvos teritorijoje turėtų didėti visais metų laikais, tačiau labiausiai pakils šaltojo metų laikotarpiu ir iki 2100 metų ji gali padidėti net 1,5–5,1 °C.

„Daugės ir ekstremaliai karštų dienų ir šiltų naktų, karščio bangų, sausrų, ypač antroje vegetacijos periodo pusėje, stiprių liūčių. Vidutinis metinis kritulių kiekis iki 2100 metų turėtų padidėti nuo 3,7 iki 13,5 proc. (daugiausiai padidės žiemos mėnesių). Kintant šaltojo laikotarpio oro temperatūrai, kritulių kiekiui ir būviui, keisis ir sniego dangos rodikliai. Tikėtina, kad vidutinis parų su sniego danga skaičius sumažės 2–4 kartus, sniego danga bus perpus plonesnė. Sezoninis dirvožemio įšalas bus plonesnis, trumpiau laikysis ir susidarys ne kasmet,“ – pabrėžia prof. A.Bukantis.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(9)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(9)
Komentarai (8)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
26(2)
16(0)
15(0)
13(1)
12(0)
10(0)
Savaitės
78(9)
70(4)
68(4)
64(2)
Mėnesio
168(16)
135(2)
105(1)
84(3)