Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Kuri gyvūnų rūšis dėl žmonių veiklos išnyko pirmoji? Drontas toli gražu nebuvo pirmasis

2020-11-30 (1) Rekomenduoja   (6) Perskaitymai (385)
    Share

XVII amžiuje tankiuose Mauricijaus miškuose paskutinį kvapą iškvėpė drontas (paukštis). Šimtmečius nerūpestingai tropiniuose miškuose gyvenęs paukštis sulaukė savo galo per mažiau nei 100 metų po žmonių atsikėlimo į Mauricijaus salą. Atsikraustę žmonės ėmė medžioti, naikinti gyvūnų gyvenamąsias vietas ir užveisė invazines rūšis, tokiu būdu sunaikindami milijonų metų evoliucijos darbą ir pašalindami šį paukštį nuo Žemės paviršiaus amžiams.

Nuo to laiko drontas mūsų mintyse išliko kaip pirmas sutvėrimas, išnykęs dėl žmogaus kaltės. Tiesa, savo poelgį žmonės mėgino pateisinti – sakydami, kad drontas buvo storas, tingus ir kvailas paukštis ir neva dėl šių savo bruožų paukštis nesugebėjo išgyventi.

Tačiau paleontologas bei Didžiosios Britanijos Nacionalinio istorijos muziejaus partneris Julianas Hume‘as sako, kad taip manydami klystame. Mokslininkas tyrinėja išnykusių rūšių fosilijas ir nemažą dalį savo karjeros paskyrė dronto reputacijai taisyti. Skaitmeniniu būdu atkūrus dronto skeletą, paaiškėjo, kad iš tiesų jis buvo greitesnis, atletiškesnis ir protingesnis, nei populiariai įsivaizduojama. J. Hume‘as pasakoja, kad paukštis buvo ne didelis, storas ir išsipūtęs, o kaip tik labai prisitaikęs prie Mauricijaus aplinkos. Būtent nesibaigiantis išteklių naudojimas žmonių poreikiams tenkinti buvo tikroji priežastis, dėl ko išnyko šie paukščiai.

Tačiau, pasirodo, klydome ne tik dėl to. Drontas nebuvo pirmasis gyvūnas, kuris išnyko dėl žmonių kaltės. Pasirodo, žmonės išnaikino ne vieną rūšį dar prieš tūkstančius metų. Tad kam atitenka šis liūdnas titulas?

Įpratome manyti, kad žmonių veikla ėmė naikinti gyvūnų rūšis gana neseniai. Tačiau mokslininkai rado paleontologinių įrodymų, kurie paneigia šią idėją.

J. Hume‘as pasakoja, kad viskas prasidėjo tada, kai žmonės ėmė migruoti. Dėl pradinio atskaitos taško vis dar nėra sutariama, tačiau naujausi skaičiavimai rodo, kad tikroji hominidų (neandartaliečių, Homo sapiens ir kitų) migracija, kai būdavo apsistojama ilgam laikui, prasidėjo prieš maždaug 125 000 metų. Žmonėms palikus namus Afrikoje ir pietryčių Azijoje, per ateinančius tūkstančius metų jie kolonizavo Euraziją, Okeaniją, Šiaurės ir Pietų Ameriką – ir visuose šiuose žemynuose ėmė nykti didžiųjų gyvūnų rūšys, vadinamoji megafauna.

 

Ekologijos ir evoliucinės biologijos profesorė Felisa Smith iš Naujosios Meksikos universiteto, kuri tyrinėja tai, kaip per daugybę metų pasikeitė gyvūnų dydis, sako, kad kai tik hominidai ėmė migruoti iš Afrikos, pastebėtas dėsningas gyvūnų rūšių nykimas. Kaip ji ir jos kolegos aiškina savo 2018 metais atliktame tyrime, kuris buvo publikuojamas žurnale „Science“, kaskart mūsų protėviams įžengus į naujas teritorijas, kaip rodo fosilijų pėdsakai, dideli gyvūnai – tokie kaip drambliai, meškos, antelopės ir kiti – išnykdavo per ateinančius kelis šimtus ar tūkstantį metų. Taip greitai rūšys niekada neišnykdavo (išskyrus atvejį, kai prieš 65 milijonus metų asteroidas išnaikino dinozaurus). Anot F.Smith, tokie išnykimai fiksuojami tik tada, kai įsikišdavo žmogus – ir tokie atradimai yra stulbinantys.

Kai kurie iš pirmųjų išnykusių rūšių šiandien mums pasirodytų kaip gyvūnai iš fantastikos srities. Pavyzdžiui, egzistavo į šarvuočius panašus gyvūnas glyptodonas, kuris dydžiu prilygo „Volkswagen“ autobusiukui. Glyptodonai, kurie pasižymėjo dygliuotomis uodegomis, išnyko Amerikose paskutinio ledynmečio metu, maždaug prieš 12 000 metų – o tai galimai yra susiję su ankstesniu žmonių atsikraustymu į vietovę. Eurazijos urviniai lokiai, kurie buvo gerokai didesni už grizlius, ėmė sparčiai nykti prieš 40 000 metų – panašiu metu, kai gyvenvietėje ėmė didėti žmonių populiacija. Pietų Amerikoje kadaise gyveno didžiuliai požeminiai tinginiai, o žmonės taip pat greičiausiai prisidėjo prie jų išnykimo prieš 11 000 metų.

 

Kodėl didieji gyvūnai buvo tokie jautrūs žmonių plitimui? Megafauna žmonėms greičiausiai reiškė maistą arba grėsmę. Be to, šie gyvūnai greičiausiai iki tol nebuvo matę žmonių, todėl jų pernelyg nesisaugojo ir dėl to buvo pažeidžiami. Priešingai nei mažesni gyvūnai, kurie linkę greitai daugintis, megafaunos atstovai lėčiau dauginasi, todėl jų populiacijos yra mažesnės nei mažesnių gyvūnų. J.Hume‘as aiškina, kad eliminavus didžiąją dalį didelių gyvūnų rūšies, jie negali taip greitai daugintis, kad jų populiacija atsistatytų.

Tačiau grėsmę kėlė ne tik medžioklė, tačiau ir žmonių platinama ugnis, kuri naikino gyvūnų gyvenamąsias vietas ir didino konkurenciją dėl maisto. Manoma, kad aktyvi žolėdžių medžioklė lėmė trumpasnukio lokio išnykimą prieš 11 000 metų, o šie lokiai buvo išties dideli – jų ūgis siekė net 3 metrus. Megafaunai mirtinas buvo tiek žmonių poveikis – kaip antai medžioklė – tiek klimato kaita, o ši kombinacija pražudė ne vieną gyvūnų rūšį: pavyzdžiui mamutus, kurie išnyko prieš 10 500 metų. Anot J.Hume‘o, klimato kaitos ir žmonių poveikio kombinacija buvo katastrofa.

 

Taigi, galima daryti išvadą, kad žmonės naikino aplink gyvenančių gyvūnų rūšis nuo pat pradžių. J.Hume‘as sako, kad mūsų migracija sukėlė katastrofą visame pasaulyje, tad mes nebuvome patys maloniausi sutvėrimai. Deja, bet mes ir toliau tęsėme savo protėvių darbus – prieš 1000 metų išnaikindami Madagaskaro begemotus, prieš 600 metų – Naujosios Zelandijos moa paukščius , o prieš 106 metus – karvelius keleivius. Mes taip pat esame atsakingi ir už šiandien vykstantį gyvūnų rūšių nykimą.

Tačiau visa tai neatsako į klausimą, kuri rūšis dėl žmonių kaltės išnyko pirmoji. Turimi duomenys gali mums padėti atsekti gyvūnų išnykimus per pastaruosius 125 000 metų – tačiau tai nereiškia, kad žmonės neprivedė gyvūnų rūšių prie išnykimo tebegyvenant Afrikoje. Priešingai, yra duomenų, kad prieš žmonėms pradėjus migruoti, jie jau medžiojo kitas rūšis.

F.Smith tyrimas parodė, kad vidutinis gyvūnų dydis Afrikoje prieš 125 000 metų buvo perpus mažesnis, nei kituose žemynuose esančių gyvūnų. Ji aiškina, kad Afrika yra vienas didžiausių žemynų, todėl joje gyvenančių gyvūnų vidutinis dydis turėjo būti panašus į Amerikose ir Eurazijoje gyvenusių gyvūnų vidutinį dydį, kuris siekia apie 100 kilogramų. Tačiau taip nebuvo – o tai rodo, kad žmonės jau darė įtaką megafaunai anksčiau nei prieš 125 000 metų.

 

Kadangi istorija mums atkleidžia, kad žmonėms puikiai sekėsi atsikratyti didelių gyvūnų rūšių, galime drąsiai teigti, jog žmonės Afrikoje prisidėjo prie gyvūnų rūšių išnykimo dar gerokai anksčiau.

F.Smith sako, kad praktiškai neįmanoma atsekti, kuri rūšis dėl žmonių veiklos išnyko pirmoji, todėl galima tik spėti – ir ji mano, kad tai tikriausiai buvo kuri nors drambliams priklausanti rūšis. Tačiau kuri tai buvo rūšis – ar paleomastodonas, ar stegodonas (pastarasis buvo gigantas su 3 m ilgio iltimis) – ji negali pasakyti.

Taigi, tikslaus atsakymo į pirminį klausimą negausime – tačiau svarbesnis klausimas yra tai, ko toks mūsų palikimas gali išmokyti apie rūšių išsaugojimą ateityje.

Praeitis parodė, kad kai išnyksta gyvūnų rūšys – ypač didelės – atsiranda didelės ekologinės pasekmės. Pasikeičia ištisi kraštovaizdžiai, augmenija ir rūšių įvairovė. F.Smith net paskelbė tyrimą, rodantį, kad megafaunos nykimas per pastarąjį tūkstantmetį lėmė jų išskiriamo metano kiekio sumažėjimą – o tai galėjo turėti įtakos klimato kaitai. Dar daugiau, kai išnyksta viena rūšis, ji su savimi pasiglemžia ir dar kelias, kurios būna priklausomos nuo pirmosios. Kai išnyko jau minėtasis drontas, kartu su juo išnyko iš Mauricijaus mėšlavabalis, kuris buvo priklausomas nuo dronto išmatų.

 

F.Smith aiškina, kad supratus praeityje dėl žmonių kaltės įvykusius gyvūnų išnykimus, galime išsiaiškinti, kokią tai turėjo įtaką gamtai – ir kaip nuo to galime apsisaugoti ateityje išsaugant likusias rūšis. Net ir dronto išnykimas suteikia naudingos informacijos, kuri padeda išsaugoti ekosistemas šiandien. J.Hume‘as dirba su projektu, kuriame kataloguojamos žiedadulkių sporos, randamos nuosėdose aplink dronto fosilijas – kad būtų atkurti tankūs, palmių kupini miškai, kuriuose jie kadaise gyveno. Tai padėtų atkurti kadaise saloje egzistavusią augmeniją. J.Hume‘as aiškina, kad mokslininkai mėgina atkurti augalų ir medžių rūšis, kurios egzistavo saloje gyvenant drontams, kol dar nebuvo atvykę žmonės.

Mat išnykus drontams, mes praradome dalelę rojaus – jau nekalbant apie tūkstančius rūšių, kurios išnyko dar prieš tai.

Pasinaudojus įžvalgomis ir pasimokius iš klaidų, dalį šio rojaus mes galime atkurti.

Parengta pagal „Live science“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(6)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
39(4)
31(0)
29(0)
28(0)
24(0)
24(0)
23(0)
20(0)
20(0)
Savaitės
86(0)
61(2)
60(0)
59(0)
Mėnesio
109(14)
109(9)
83(0)
75(0)