Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Archeologai Vokietijoje aptiko stulbinančią fosiliją: juros periodo kalmaras žuvo nuo ryklio, kol pats dorojo savo auką

2021-05-17 (0) Rekomenduoja   (5) Perskaitymai (385)
    Share

Ankstyvuoju juros periodu gyvenęs į kalmarą panašus sutvėrimas dorojo vėžiagyvį, bet jo pietus nutraukė kitas jūrų padaras, galbūt, ryklys, mirtinai krimstelėjęs galvakojui į šoną, atskleidė naujo tyrimo rezultatai.

Ryklys nuplaukė šalin, bet vėžiagyvis ir į kalmarą panašus gyvūnas – 10 čiuptuvų ir du pelekus turintis belemnitas – nugrimzdo į jūros dugną, kur drauge virto fosilija, o tuometinė jūra atsidūrė dabartinės Vokietijos teritorijoje, informuoja livescience.com.

180 mln. metų amžiaus suakmenėjusi liekana yra „unikali, viena iš maždaug 10 pasaulyje rastų belemnitų fosilijų, pasižyminčių gerai išlikusiais minkštaisiais audiniais“, „LiveScience“ skirtame el. laiške nurodė tyrimui vadovavęs mokslininkas Christianas Klugas, dirbantis Ciuricho universiteto paleontologijos muziejaus kuratoriumi ir dėstantis šio universiteto Paleontologijos institute.

Radinys taip pat parodo, kaip grobuonys kartais patys tampa grobiu. „Ėdantys grobuonys neretai užmiršta viską pasaulyje, įskaitant savisaugos instinktą, – sakė C. Klugas. – Šis faktas gali paaiškinti, kodėl belemnitas nepastebėjo pavojaus, bet, žinoma, tai tik spėjimas. Konkrečių įrodymų neturime.“

Fosilija paskatino sukurti ir naują terminą – pabulitas (iš lotynų kalbos žodžių „pabulum“ ir „lithos, reiškiančių „maistas“ ir „akmuo“). Šis terminas vartojamas įvardyti maisto „likučius“, kurie nepateko į grobuonies virškinimo traktą ir vėliau virto fosilijomis. Šiuo atveju likutis būtų belemnitas, savo darbe paaiškino tyrėjai.

 

Pabulitas taip pat gali būti „neužbaigto maitinimosi“ įrodymas. Greičiausiai taip nutiko ir rykliui užpuolus belemnitą. Tiesą sakant, visai įmanoma, kad ryklys tyčia taikėsi į minkštąsias belemnito kūno dalis, užuot puolęs aštrų ir kietą snapą. Stuburiniai grobuonys tikriausiai išmoko vengti šios sunkiai virškinamos dalies ir mieliau rinkdavosi „minkštesnius audinius“, pažymi mokslininkai.

„Nuostabus“ egzempliorius

Fosilijų kolekcionierius-mėgėjas Dieteris Weberis šią fosiliją rado 1970 m. nedideliame karjere šalia Holzmadeno – kaimelio netoli Štutgarto pietvakarinėje Vokietijos dalyje.

Tyrimo bendraautoris Gunteris Schweigertas, Štutgarte esančio Valstybinio gamtos muziejaus juros ir kreidos periodų bestuburių ekspozicijų kuratorius, šį radinį pamatė 2019 m., apžiūrinėdamas D. Weberio kolekciją. Netrukus egzempliorių įsigijo Valstybinis gamtos muziejus.

Mokslininkai nedelsdami puolė jį tyrinėti. Paaiškėjo, kad tai gerai žinomos belemnitų rūšies Passaloteuthis laevigata atstovas. Šių belemnitų fosilijų, kurių amžius siekia 174–183 mln. metų, randama Europoje ir Maroke.

Passaloteuthis laevigata buvo nedidelis gyvūnas. Jo kulkos formos snapo ilgis siekė beveik 9,3 cm, o kiekvienas iš 10 čiuptuvų buvo iki 9 cm ilgio ir turėjo dvi dantukų eiles. C. Klugo teigimu, šie dantukai (iš viso jų buvo net 400) padėdavo Passaloteuthis laevigata sučiupti slidų grobį.

 

„Du šio gyvūno čiuptuvai yra kiek kitokios formos ir primena didelius kablius, – pažymėjo C. Klugas. – Spėjame, kad jie buvo naudojami poruojantis ir galbūt tokius du čiuptuvus turėjo tik patinai, bet kol kas negalime tiksliai pasakyti.“

Belemnitai seniai išnyko, tačiau jų fosilijos atskleidė, kad šie gyviai turėjo vidinį kiaukutą, apsuptą raumenų ir odos, paaiškino C. Klugas. Horizontaliai plaukiojantys padarai aktyviai medžiodavo kitus jūros gyvūnus, įskaitant žuvis ir vėžiagyvius, o patys tapdavo ryklių ir delfinus primenančių grobuonių ichtiozaurų pietumis.

Taigi, visai nenuostabu, kad šis belemnitas užkandžiavo Proeryon genčiai priskiriamu vėžiagyviu, turėjusiu platų ir plokščią kūną, panašų į omaro, bei ilgas ir plonas žnyples, nurodė C. Klugas. Deja vėžiagyvis prastai išsilaikė, todėl „manome, kad tai yra seno kiauto likučiai“, el laiške rašė mokslininkas. „Vėžiagyviai iš seno kiauto pašalina didžiąją dalį kalcio, kad galėtų jį panaudoti naujajam kiautui sutvirtinti.“

Galvakojai (gyvūnų klasė, kuriai priklauso aštuonkojai, kalmarai ir moliuskai) „mėgsta ėsti senus kiautus“, pridūrė C. Klugas. „Didžioji jo dalis guli praktiškai belemnito čiuptuvuose, netoli burnos ertmės, todėl labai tikėtina, kad senovinis kalmaras būtent juo ir smaguriavo.“ Nors kai kurios belemnito dalys gerai išsilaikė, įskaitant snapą ir čiuptuvus, didžioji jo kūno dalis neišliko. Todėl, C. Klugo teigimu, „turime padaryti išvadą, kad trūkstama belemnito dalis atsidūrė kito grobuonies skrandyje“.

Kas suėdė belemnitą?

 

Pagrindinis kandidatas – ankstyvojo juros periodo ryklys Hybodus hauffianus. Anksčiau rastoje Hybodus hauffianus fosilijoje buvo aptikta gausybė belemnitų likučių, įskaitant dešimtis snapų.

Tikriausiai tas ryklys susidūrė su ištisu belemnitų būriu ir pamiršo saiko jausmą – surijo maždaug 200 senovinių kalmarų, tačiau pamiršo nukąsti snapus, kurie užkišo jo skrandį ir tapo mirties priežastimi.

Tarp kitų įtariamųjų yra didelės plėšriosios žuvys, tokios kaip Pachycormus ir Saurorhynchus, jūrinis krokodilas Steneosaurus ir ichtiozauras Stenopterygius, kurių skrandžio fosilijose rasta kablius primenančių belemnitų čiuptuvų, savo darbe dėstė tyrėjai.

Balandžio 29 d. tyrimas buvo paskelbtas žurnalo „Swiss Journal of Palaeontology“ elektroninėje versijoje.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(5)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(0)
37(0)
31(0)
26(0)
24(0)
21(0)
20(0)
19(0)
15(9)
13(4)
Savaitės
93(1)
80(0)
70(5)
Mėnesio
93(0)
83(5)
78(6)