Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Nuo mokslo iki romantikos – kuo ypatinga vasaros saulėgrįža ir ją lydinčios šventės? Įdomiausi Lietuvos bei pasaulio faktai ir tradicijos

2021-06-22 (0) Rekomenduoja   (4) Perskaitymai (55)
    Share

Ilgiausia metų diena Šiaurės pusrutulyje žymi ne tik ilgiausią šviesos metą, bet ir netrukus nutiksiantį gamtos posūkį rudens kryptimi – taigi, ir derliaus laukimą. Tad nenuostabu, kad saulėgrįža visame pasaulyje siejama su derlingumu ir vaisingumu – tiek augalų, tiek žmonių.

„CNN Travel“ apžvelgia kai kurias ilgametes vasaros saulėgrįžos tradicijas – bet pirmiausia siūlo pažvelgti į mokslinę įvykio pusę.

Kada tiksliai nutinka saulėgrįža?

Saulėgrįža – tai ne visa diena ar para, bet tikslus momentas, kai Žemės ašis būna pasisukusi labiausiai į Saulę – tai yra vienas konkretus laiko taškas. Šiemet tas momentas nutiko birželio 21 d., pirmadienį, 6 val. 32 minutę Lietuvos laiku.

Viena įdomybė – kiekvienais metais vasaros saulėgrįža (kaip ir žiemos saulėgrįža bei abu lygiadieniai) įvyksta šešiomis valandomis vėliau, nei praėjusiais metais – nes iš tiesų Žemės metų trukmė yra 365 ir 1/4 paros. Per keliamuosius metus šis skirtumas ištaisomas.

Beje, daug kam pasirodys keista ir neįprasta, bet per vasaros saulėgrįžą Žemė yra ne arčiausiai, bet kaip tik toliausiai nuo Saulės.

Saulėgrįžos para pasižymi ilgiausia diena metuose. Ar taip yra visame pasaulyje?

Ne. Ilgiausia diena būna tik šiauriniame pusrutulyje pusrutulyje. Tuo tarpu į pietus nuo pusiaujo tai yra trumpiausia metų diena. Pietų pusrutulio gyventojai Argentinoje, Pietų Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje ir panašiose pasaulio vietose netrukus pasitiks tris žiemos mėnesius.

Skirtumai, kiek trunka diena, itin išryškėja artėjant prie ašigalių ir tolstant nuo pusiaujo. Pavyzdžiui, šiaurėje esančio Sankt Peterburgo (Rusija) gyventojai Saulę šį pirmadienį pasitiko 3 val. 35 min., ir šviesa ten vyraus beveik 19 valandų – ir net naktį bus šviesu.

Tuo tarpu taip pat Šiaurės pusrutulyje esančiame, tačiau netoli pusiaujo įsikūrusiame Singapūre žmonės vos pastebės skirtumą: jie gaus tik 11 papildomų minučių dienos šviesos.

 

Na o kalbant apie vargšus pingvinus Antarktidoje – jei jie galėtų kalbėti, galėtų mums daug papasakoti apie gyvenimą 24 valandas trunkančioje tamsoje.

Kodėl Saulė nešviečia 12 valandų per parą ištisus metus?

Žmonės visoje planetoje per pavasario lygiadienį iš tikrųjų patiria po beveik vienodai dienos ir nakties. Tačiau Saulės spindulių kiekis, kurį gauname Šiaurės pusrutulyje, kasdien didėja (o vėliau – mažėja). Kodėl?

Taip yra todėl, kad Žemės sukimosi ašis yra ne statmena, bet palinkusi 23,5 laipsnio.

Kaip rašo NASA, Žemei skriejant aplink Saulę, mūsų planetos pakreipta ašis išlieka visada nukreipta ta pačia kryptimi. Taigi, ištisus metus įvairios Žemės dalys gauna tiesioginių Saulės spindulių. Kai Saulė Šiaurės pusrutulyje pasiekia aukščiausią tašką, tada nutinka vasaros saulėgrįža.

Tradicijos: švedų vasarvidis

O dabar pažvelkime į tai, kas turbūt rūpi daugumai: romantiškąją saulėgrįžos pusę. Pradėkime nuo Švedijos.

Švedų tradicijos apima šokius aplink vasarvidžio medį (angl. maypole, šved. midsommarstång) – simbolį, kurį kai kas sulygina su falu. „CNN Travel“ rašo, kad per šią šventę švedai gausiai vaišinasi silke ir degtine (ar tai romantiška, ar ne, turbūt jau yra skonio reikalas).

„Švedijoje praėjus devyniems mėnesiams po vasarvidžio gimsta daug vaikų, – prieš mirtį 2016 metais CNN sakė švedų etnologas, kelių knygų šia tema autorius Jan-Öjvindas Swahnas. – Gėrimas yra tipiškiausia vidurvasario tradicija. Yra istorinių nuotraukų, kuriuose užfiksuota, kad žmonės geria tiek, kad nebegali paeiti“.

 

Ir nors alkoholio vartojimas yra neatsiejamas nuo vėlesnio kūdikių bumo, J.O. Swahnas pabrėžė, kad ir be girtuokliavimo vasarvidis yra pilnas romantikos.

„Tarp neištekėjusių merginų vyravo tikėjimas, kai, jei per vasarvidį suvalgysi ką nors labai sūraus arba surinksi kelių rūšių gėles ir eidama miegoti pasidėsi jas po pagalve, susapnuosi savo būsimą vyrą“, – pasakojo etnologas.

Pagoniški graikų papročiai

Panašūs mitai apie vyro susapnavimą egzistuoja ir kai kuriose Graikijos dalyse. Ten, kaip ir daugelyje Europos šalių, pagoniškos saulėgrįžos šventimą krikščionybė asimiliavo paversdama šventę Joninėmis. Vis dėlto daugelyje Graikijos šiaurėje esančių kaimų vis dar švenčiamos senovinės apeigos.

Vienas iš seniausių ritualų vadinamas Klidona, o jame dalyvauja nekaltos merginos, semiančios vandenį iš jūros (ar šulinio).

Netekėjusi mergina į puodą su tokiu vandeniu deda kokį asmeninį daiktą ir palieka jį nakčiai po figmedžiu – kur, pasak mitų, magiška šios dienos energija įkrauna daiktus pranašiškomis galiomis ir mergina susapnuoja savo būsimą vyrą.

Kitą dieną visos kaimo moterys susirenka ir paeiliui traukia daiktus, deklamuodamos rimuotus kupletus, pranašaujančius daikto savininkės romantinį likimą. Tačiau šiais laikais ši šventė moterims jau yra labiau kaip pretekstas apsikeisti juokeliais, rašo „CNN Travel“.

 

„Mano kaime, sakyčiau, vyresnės moterys visada sugalvoja nešvankiausius rimus“, – sako Eleni Fanariotou. Vėliau dieną vyrai ir moterys šokinėja per laužą.

Visiems, kuriems pavyksta tris kartus peršokti liepsną, gali tikėtis noro išsipildymo. E.Fanariotou teigia, kad šventės rezultatu dažnai tampa naujai susikūrusios poros.

„Tai palankus metas susipažinti su kuo nors, nes susirenka visi kaimo jaunuoliai, ir tai yra gera proga pabendrauti. Be to, visi vyrai mėgsta pasirodyti ir sukuria didžiausią laužą, kokį tik dar įmanoma peršokti“ – sako ji.

Slavų Kupidonas

Rytų Europoje vasaros saulėgrįža siejama su Ivana-Kupala – švente, daugeliui slavų turinčia ryškų romantinį atspalvį („kupala“ yra kilusi iš to paties žodžio kaip ir „kupidonas“). Tai dar vadinama Kupalos naktimi (meilė, matyt, nesilaiko griežto tvarkaraščio).

„Kažkada buvo tikima, kad Kupalos naktis geriausias laikas įsimylėti, o ją švenčiantys žmonės turėtų būti laimingi ir klestintys ištisus metus“, – prisimena Agnieszka Bigaj iš Lenkijos turizmo tarybos.

Anksčiau jaunos, netekėjusios moterys upėje plukdydavo gėlių vainikus, o uolūs pretendentai į jaunikius bandydavo juos gaudyti, priduria ji.

Laužai taip pat yra ryškus šventės bruožas – ir tikima, kad jei porai pavyks kartu peršokti per liepsnas susikibus už rankų, jų meilė truks ilgai.

Tuo tarpu Ukraina Kupalos naktį švenčia liepos 7. Turbūt pastebėjote, kad tai šiek tiek nutolę nuo birželio 21-osios saulėgrįžos – bet taip yra dėl šiuolaikinio Grigaliaus kalendoriaus, kurį dabar naudoja didžioji pasaulio dalis, ir senovinio Julijaus kalendoriaus neatitikimų.

 

Kai kurios stačiatikių šventės vis dar švenčiamos pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį sukūrė ne kas kitas, o pats Julijus Cezaris. Pagal Julijaus kalendorių Kupala yra birželio 24 d., tačiau konvertavus datą į grigališkąjį kalendorių, ji tampa liepos 7.

Šventės metu žmonės dažnai dainuoja apie meilę ir romantinius santykius. Kai kurios moterys dėvi tradicinius siuvinėtus drabužius ir gėlių vainikus.

Kiniškos tradicijos

Saulėgrįžą ištisus šimtmečius švenčia ne vien europiečiai. Songų dinastijos (960–1279) dokumentai rodo, kad valstybės pareigūnai vasaros saulėgrįžos metu galėdavo turėti tris laisvas dienas.

Tai vadinosi „chaojie“, o „moterys dovanodavo viena kitai spalvotas vėduokles ir kvapų maišelius“. Vėduoklės padėdavo atsivėsinti, o kvapų maišeliai buvo skirti netik uodų atbaidymui, bet ir saldžiai kvepėdavo, rašo ChinaCulture.org.

Žmonės Mohe – šiauriausiame Kinijos mieste, esančiame Heilongjiango provincijoje – gali mėgautis beveik 17 valandų dienos šviesos. Saulė čia patekėjo 3 val. 23 min.

Saulėgrįža Stounhendže

Viena žymiausių saulėgrįžos švenčių pasaulyje tradiciškai vyksta Stounhendže, Anglijoje, kur paprastai kasmet susirinkdavo tūkstančiai žmonių – tačiau, žinoma, koronavirusas jau antrus metus iš eilės koreguoja tradicijas, todėl kaip ir pernai, Anglijos Paveldo draugija vietoje vykimo į Stounhendžą siūlo stebėti transliaciją internetu.

Stounhendžas nuo seno vilioja paslaptimis, keldamas fantazijas apie druidus ir pagoniškuosius laikus.

 

„Visi druidų ritualai turėdavo vaisingumo elementą, o saulėgrįža nėra išimtis“, – CNN sakė vyriausias šių laikų archruidas Karalius Arthuras Pendragonas (tikrasis vardas – Johnas Timothy Rothwellas). – Ilgiausią metų dieną mes švenčiame vyriškosios ir moteriškosios dievybės – Saulės ir Žemės – sąjungą“.

Saulėgrįža

Lietuvoje Lietuvoje tradicinė baltų vidurvasario šventė yra Rasos, kurios vėliau buvo sutapatintos su švento Jono diena ir pavadintos Joninėmis.

Manoma, kad vasaros saulėgrįža švenčiama nuo labai senų laikų: pasak etnologės Pranės Dundulienės, šios šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m. Teigiama, kad senieji lietuvių papročiai pasirodė esą gajūs ir išsilaikė iki XIX a.

Autentiškas baltiškas saulėgrįžos šventės pavadinimas nėra žinomas – Rasos šventės, Kupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas.

Pirmasis šią šventę Rasa 1835 metais pavadino Teodoras Narbutas. Jonas Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrįža vadinama Saulėmis.

Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(4)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
54(0)
41(0)
41(0)
33(0)
31(0)
28(0)
26(0)
24(2)
23(0)
Savaitės
75(3)
70(0)
67(5)
62(1)
Mėnesio
231(8)
110(3)
107(12)
104(26)
102(0)