Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

6 gyvūnai, kurie pasuko keisčiausiu evoliucijos keliu: permatomos varlės, nemirtingos medūzos ir besilaukiantys jūrų arkliukų patinėliai (Video)

2021-07-27 (1) Rekomenduoja   (10) Perskaitymai (385)
    Share

Evoliucija yra gyvų organizmų tiek išvaizdos, tiek elgesio pokyčiai, kurie susiformuoja per ne vieną kartą. Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti, kaip neįprastai evoliucionavo 6 gyvūnų rūšys – ir įgijo neįprastą išvaizdą, sugebėjimus ar įpročius.

1. Nematoma varlė

Dauguma gyvūnų savo vidaus organus slepia po keliais odos, audinių ar kaulų sluoksniais. Tačiau kas būtų, jei galėtume matyti kiaurai šiuos sluoksnius?

Žvelgiant į nuotraukoje matomą permatomą varlę, galima ir nepastebėti nieko neįprasto. Tačiau jeigu ją apverstume, pamatytume mažytę, greitai plakančią širdį, ilgą raudoną veną ir judantį bei maistą skaidantį žarnyną. Šios amfibijos evoliucionavo ir įgijo itin ploną, permatomą odą.

Tad kodėl šios varlės evoliucionavo, kad taptų permatomomis? Anot tyrimo, kuris publikuojamas leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“, nors šių varlių plona oda leidžia pamatyti visus vidaus organus, saulei šviečiant iš viršaus jų siluetas plėšrūnams tampa neaiškiai matomas.

Šios varlės gyvena Pietų ir Centrinės Amerikos atogrąžų miškuose ir daug laiko praleidžia tupėdamos ant lapų. Kadangi didžiąją laiko dalį šios varlės praleidžia apsuptos vešlios augmenijos, žalsva oda idealiai jas užmaskuoja aplinkoje.

2. Vapsvų ir figų santykiai

Laukinėje gamtoje neretai susiformuoja netikėti santykiai. Pavyzdžiui, tam tikra vapsvų rūšis savo namais laiko figų vaisius. Figos vaisius iš tiesų yra mažyčių gėlių puokštė, vadinama žiedynu, kuris yra priklausomas nuo figų vapsvų apdulkinimo. Savo ruožtu žiedynas suteikia patogius ir saugius namus vapsvoms, jų trumpo gyvenimo metu.

Anot Nyderlandų Entomologijos bendruomenės, kai figų vapsvų patelės išsirita, jos yra „užprogramuotos“ užuosti figų medžius, kurių žiedai yra pasiruošę apdulkinimui. JAV Miškų tarnybos teigimu, instinktyviai vapsvos ieško tam tikro aromato, kurį skleidžia moteriškos giminės figų žiedai. Radusios ieškomą figą, vapsvos minkštame ir saldžiame vaisiakūnyje ima kastis gylyn. Iškasama skylutė būna tokia maža, kad lįsdamos per ją vapsvos praranda savo sparnus ir antenas. Patekusios į figos vidų, vapsvos yra saugios ir kitiems nematomos, todėl gali pradėti dėti kiaušinėlius.

Anot leidinio „Journal of Nematology“, vapsvos daugiau niekada nebepamato išorinio pasaulio. Patelės miršta per 24 valandas nuo kiaušinėlių padėjimo.

Kai figų vapsvos išsirita, išsiritę patinėliai susiporuoja su patelėmis ir tik tuomet iškasa kelią patelėms iš figos. Patinėliai praleidžia visą savo gyvenimą figoje ir miršta netrukus po tunelio iškasimo.

Anot 2005 metais leidinyje „Proceedings of the Royal Society B“ paskelbto straipsnio, šis keistas elgesys leido šioms vapsvoms išgyventi daugiau nei 60 milijonų metų. Figos gali dėkoti šiems vabzdžiams už savo egzistavimą – kadangi jų judėjimas iš vienos figos į kitą paskleidžia žiedadulkes.

 

3. „Vaikštanti žuvis“

Meksikietiška „vaikštanti žuvis“ (Ambystoma mexicanum), dar kitaip žinoma aksolotlio pavadinimu, yra keistas sutvėrimas: šie sutvėrimai ne tik turi keistus „spyglius“ ant galvos, bet jie taip pat gali „eiti“. Kai priartėja prie vandens telkinio dugno, išskleidžia keturias savo kojas, ir ima vaikštinėti po Meksikos klampynių dugnus.

Nors jos atrodo kaip peraugusios žuvys, iš tiesų aksalotliai yra amfibijos. Amfibijos savo gyvenimus dažniausiai pradeda su žiaunomis, kad galėtų kvėpuoti po vandeniu – bet vėliau subręsta ir netenka žiaunų, tokiu būdu tapdamos pasirengusiomis gyvenimui ant žemės. Tačiau, anot straipsnio leidinyje „Nature“, aksolotliai nepraranda savo žiaunų ir lieka gyventi vandenyje, o šis reiškinys vadinamas neotenija.

Aksolotliai yra randami Xochimilco ežeruose netoli Meksiko miesto. Jie užauga iki 30 cm ilgio ir minta mažais vabzdžiais, kirminais, moliuskais ir vėžiagyviais. Istoriškai šie „besišypsantys“ sutvėrimai visuomet buvo maisto grandinės viršūnėje, tačiau invazinės žuvų rūšys – tokios kaip tilapijos ar karpiai, kurios minta aksolotlių jaunikliais – bei užterštumas tapo grėsme šių sutvėrimų išlikimui.

 

4. Besilaukiantys patinėliai

Patelės ne visuomet turi prisiimti nėštumo naštą. Anot leidinio „Scientific American“, jūrų arkliukai, singnatinai (angl. pipefish) ir jūrų drakonai, kurie visi priklauso adatžuvinių šeimai, jauniklius išnešioja patinėliai. Jūrų arkliukai ir singnatinai jauniklius išnešioja specialiuose maišeliuose, kuriuose jaunikliai gauna maistines medžiagas (energijos prisotintus riebalus) iš maišelio audinio, o tuo tarpu jūrų drakonų kiaušinėliai lieka prisikabinę prie išorinės patinėlių uodegų dalies.

Ar iš to yra kokios nors naudos? Anot „National Geographic“, kadangi patelės gali susikoncentruoti tik į kiaušinėlių gamybą (palikdamos kitas jauniklių priežiūros funkcijas patinėliams), jūrų arkliukai gali išperėti jauniklius ryte ir vėl lauktis jauniklių vakare. Tai padeda padidinti šios rūšies populiaciją – kadangi padidėja išgyvenimo tikimybė.

 

Kadangi jauniklius išnešioja patinėliai, patelėms lieka daugiau energijos. Anot „Oxford Academic“, įprastai patelėms reikia daugiau energijos kiaušinėliams pagaminti, nei patinėliams – spermai Kadangi kiaušinėlių išnešiojimo užduotis perduodama patinėliams, energijos sąnaudos pasiskirsto tolygiau.

5. Parazitinis poravimasis

Velniažuvės patelė ir patinėlis savo išvaizda taip stipriai skiriasi, kad iš pirmo žvilgsnio galima būtų pamanyti, jog tai yra visiškai skirtingos rūšys.c Anot straipsnio, publikuoto žurnale „American Society of Ichthyologists and Herpetologists“, kai mokslininkai pirmą kartą pamatė pateles su patinėliais, jie pamanė, kad tai yra motina su jaunikliu.

Dažniausiai nuotraukose vaizduomamos velniažuvių patelės. Jos dažniausiai randamos tamiausiose Atlanto ir Arkties vandenynų gilumose bei atrodo tarsi ištrūkusios iš baisiausio košmaro: iš jų snukio styro šviesi lazdelė, o iš burnų kyšo didžiulės iltys.

 

Tačiau su patinėliais viskas yra įdomiau. „New Scientist“ teigimu, poruojantis velniažuvės patinėlis elgiasi kaip parazitas. Išsirinkęs patelę jis įsisiurbia į jos šoną, tada tarsi sujungia savo kūną su patelės, kad galėtų pasisavinti maistingąsias medžiagas gerdamas jos kraują. Kadangi patinėliui nekyla poreikio nei plaukti, nei matyti, jo akys, pelekai ir kai kurie pagrindiniai organai ima nykti. Jis gauna visko, ko nori, su minimaliu pastangų kiekiu – o vienintelės jo pareigos yra suteikti reprodukcines ląsteles, kai ateina tinkamas metas.

6. Nemirtingos medūzos

Ar kada nors susimąstote, kad norėtumėte grįžti į jaunystę ir viską pradėti iš naujo? Laikui bėgant mūsų organizmai yra sutverti augti, senti ir galiausiai mirti. Tačiau ne visos rūšys yra paklūsta tokiam ciklui. Susipažinkite su nemirtingomis medūzomis Turritopsis dohrnii.

Kai ši medūza tampa sužeista ar badauja, anot Amerikos gamtos istorijos muziejaus, ji gali paspausti „atnaujinimo mygtuką“. Kitaip tariant, medūza grįžta į ankstesnę vystymosi stadiją – šiuo atveju į polipo stadiją. Naujas polipas tuomet tęsia savo gyvenimo ciklą ir išperi daug genetiškai identiškų medūzų. Mokslininkai mano, kad nemirtinga medūza naudoja procesą, pavadinimu transdiferenciacija, kad galėtų sugrįžti į savo jaunystę. Minėto Amerikos gamtos istorijos muziejaus teigimu, šio proceso metu suaugusios medūzos ląstelė, kuri prisitaikė prie tam tikro audinio, gali pasikeisti ir prisitaikyti prie kito audinio.

 

Suaugusi ši medūza vis tiek būna vos 5 milimetrų ilgio. Šios medūzos pirmą kartą buvo aptiktos 1883 metais Viduržemio jūroje, tačiau nemirtingosios medūzos pravardę įgavo tik XX amžiaus pabaigoje. Vokietijos studentas tyrinėdamas jas laboratorijoje pastebėjo keistą reiškinį. Anot straipsnio leidinyje „The Biologist“, kurį paskelbė Karališkoji biologijos bendruomenė, kai medūza patirdavo stresą, ji nugrimzdavo į stiklinės talpos dugną ir pavirsdavo polipu, praleisdama apvaisinimo ar lervines stadijas. Mokslininkai šį procesą sulygino su „drugelio pavirtimu į vikšrą“.

Vėliau mokslininkai sieks išsiaiškinti, kaip šios medūzos sugeba pasiekti tokį nemirtingumą. Anot „The Biologist“, Turritopsis dohrnii genomas yra tyrinėjamas ir dekoduojamas – o tai bus pirmas žingsnis siekiant nustatyti „nemirtingumo jungiklį“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(10)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(10)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
54(0)
41(0)
41(0)
33(0)
31(0)
28(0)
26(0)
24(2)
23(0)
Savaitės
75(3)
70(0)
67(5)
62(1)
Mėnesio
231(8)
110(3)
107(12)
104(26)
102(0)