Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Susitikimas su gyvatėdžiu

2009-12-23 (6) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (4341)
    Share

Žurnalistai ar šiaip paukščių parodose sutikti žmonės manęs vis paklausia: „O koks jums pats pats mieliausias paukštis?“ „Turiu jų keletą, – atsakau: – Vienas jų – gyvatėdis.“ „O kodėl?“ – vėl klausia. „Tai labai asmeniška, – sakau, – susiję su jų paieška, radimu ir daug valandų, praleistų stebint šių paukščių elgseną ar juos fotografuojant.“

Su Vladimiru Valentinovičiumi Ivanovskiu – Baltarusijos ornitologų draugijos pirmininku, vienu garsiausių ir profesionaliausių plėšriųjų paukščių specialistų ne tik Baltarusijoje, bet ir Europoje – pirmą kartą susitikau prieš kelerius metus: paspaudėm vienas kitam ranką, sėdom į mano žalią džipą ir pasileidom į trijų valandų kelionę – į Bešenkovičiaus apylinkėse esančią, tarsi gerai pasislėpusią, raistų ir pievų salų apsuptą kadaise eksploatuoto milžiniško durpyno aukštapelkę. Automobilį palikom durpyno pakraštyje, mantą, fotoamuniciją užsimetėm ant pečių ir pradėjom gerų 5 kilometrų žygį aukšta žole apaugusiu, vos įžiūrimu keliuku, vedančiu aukštapelkės link.

Aukštapelkės „svetingumas“

Tvankuma, oras, prisotintas drėgmės, temperatūra, saulėje stipriai viršijanti +30 °C. Dar būtų nieko, pakenčiama, turint užtektinai vandens, bet uodų, bimbalų ir gylių gausa, jų įkyrumas ir skausmingi gėlimai net visko mačiusiam Vladimirui darosi nebe į sveikatą. Tik įlindę į aukštapelkę galime kiek atsigauti – vabzdžių spiečius gerokai sumažėja, nors ir toliau gaunam geras porcijas jų „svetingumo“.

Netoli aukštapelkės pakraščio Vladimiras rodo pernykštį gyvatėdžio lizdą, aiškina, į ką atkreipti dėmesį, ieškant naujo užimto lizdo. Aukštapelkės pušelės skurdžios, 5–8 metrų aukščio. Pelkės plotas iš pirmo žvilgsnio lyg ir nedidelis, bet naujoje vietoje orientuotis nėra lengva, o jau „pasiklysti Baltarusijos miškuose tikrai nesudėtinga“ – taip mane „guodžia“ Ivanovskis, prisipažinęs, kad ir jam ne kartą teko kelias paras paklajoti...

Pernykštis gyvatėdžio lizdas jau už 10 metrų paskęsta tankioje, žalioje pušų viršūnių lajoje. Ieškoti lizdo – man atrodo, kaip ieškoti adatos šieno kupetoj. „Tu eik dešinėn, o aš eisiu čia“, – sako Ivanovskis ir tik jam vienam būdingu spėriu žingsniu nušuoliuoja į pelkės gilumą. Dar minutę prieš tai spėja parodyti aukštai mėlyname danguje lėtai ratus sukančius gyvatėdžius. „Tai reiškia – jų yra, – trumpai nukerta ir priduria: – Jie čia, kažkur netoli.“ „Ei ei, neskubėk, leisk įsižiūrėti – pirmą kartą matau gyvus zmejadus“, – sakau, o jis jau dingęs tarp viržių, gailių ir pušų kamienų...

Gyvatėdžiai – gražūs, didingi paukščiai. Kūno apačia šviesi, tik galva, pagurklis tamsiai rudi, sparnai iš apačios šviesūs, ilgi, ereliški. Nuostabu. Tikrai didinga...

Kaip rast tą lizdą – vos už varnos didesnį?

Kėblinu, murkdausi iki kelių įmirkusioj pelkėj, visiškai šlapias nuo prakaito, beveik apkurtęs nuo nuolatinio kraujasiurbių zyzimo ir bala žino kur esu... Apdujęs nuo gailių, sustoju ir imu dairytis aplinkui į medžių viršūnes. Viskas čia atrodo vienodai – žalia, gražu... Ir kaip rast tą lizdą – vos už varnos didesnį?

Po trijų valandų susitinku Vladimirą – man jau džiaugsmas, kad susitikom. „Bala nematė to lizdo, kur čia jį berasi... – pamaniau, – pamatėm paukštį ir gerai.“

„Neradau“, – tepasakė Vladimiras. Išgėrė arbatos, atsigavo mažumėlę ir vėl komanduoja: „Tu eisi čia, o aš dar kitą plotą prašukuosiu, turi jis kažkur čia būti, po paraliais.“ (Žinoma, rusiškai skamba stipriau.)

„Na ir iš kur pas tą diedą, gerokai įkopusį į šeštą dešimtį, tiek sveikatos“, – pagalvoju sau. Užsigeidžiau pamatyt, tai dabar iš kailio neriasi Ivanovskis – turi surasti tą lizdą, nors trūks plyš. Matyt, profesionalumas kitaip neleidžia.

Saulė jau vakarop, aš toli ir bijau nuklysti nuo sutartos vietos, o Vladimiras nesirodo. „Pasiklys, visai bus šakės“, – vos spėja šmėstelėti mintis ir jau matau jį sunkiai pareinantį, barzdą panarinusį, kepurę iki akių užsimaukšlinusį. Visai galutinai išvargęs sustoja nuo manęs per 3 metrus ir tyliai sušnibžda: „Radau...“

Čia tai bent naujiena – tikrai iškart nepatikėjau! Pasirodo, lizdo ne taip toli nuo senojo būta, gal tik už 200 metrų. Nedidukas, iš apačios beveik nematomas, 8 metrų aukščio pušaitės viršūnėje. Tik iš menkų baltų jauniklio ekskrementų žymių aplink pušaitę įgudęs ornitologas galėtų įtarti esant lizdą medžio viršūnėje. Nutariam iki sutemų (o vasarą beveik visą parą šviesu) pastatyti maskuojamąją palapinę, išvalyti taką iki jos ir tuomet pasitraukti iki ankstyvo ryto.

Rytinio pasimatymo belaukiant

Liepos mėnesio pradžioje nakties sutemų veik nematyti: netrukus po saulėlydžio diena vėl bunda ryto žara. Skardžiabalsės nakties triukšmadarės lakštingalos apie pusę ketvirtos ryto išverčia mane į ryto vėsumą. Laikas keltis. Nerangiai išlendu iš miegmaišio, gurkšnis vakarykštės arbatos – ir ant pečių užsimetęs fotokuprinę atsisveikinu iki vakaro su Vladimiru: jis šiandien eis kitu maršrutu tikrinti erelių rėksnių, vapsvaėdžio lizdų, tad jau vienas pradingstu rytiniame rūke.

Trumpa valanda kelio iki gyvatėdžio lizdo. Staiga iš po kojų strykteli šerniokai ir kvyksėdami sušoka į melioracijos griovį, brenda, kapanojasi, bando plaukti – neblogai išgąsdina ir atgaivina apsimiegojusį fotografą.

Išeinu į gražią, daug metų dalgio neregėjusią kūpolinę pievą. Už jos turi būti aukštapelkės pakraštys su didžiagalviu geltonakiu gyvatėdžio jaunikliu, tupinčiu lizde. Rūkas po truputį sklaidosi, rasa tokia didelė, kad tik mano kepurė lieka apysausė brendant beveik 2 metrus siekiančia vidurvasario žole.

Priekyje regiu tirštą garą, stulpu kylantį į bevėjį dangų, lyg iš kamino tiršti dūmai rūktų. Tyliai sėlinu paslaptingo „dūmininko“ link – nieko nematyti, tik garo stulpas vis tirštėja. Dar žingsnis – ir jau pro žolės tankmę išvystu didžiulio seno beragio briedžio šnopuojančias, aukštyn iškeltas šnerves, ausų galiukus ir pagaliau akis. Prikeltas iš šilto drėgno guolio jis ilgai karpydamas ausimis uostinėja orą, bando suprasti, kas tas atvykėlis. Ramiai, labai nenoriai briedis palieka ramią miego oazę ir oriai nužingsniuoja į miško tankmę. Mūsų keliai sutapo, tad ir aš kėblinu ta pačia bryde paskui nupėdinusį briedį. Iki palapinės reikia nusigauti, kol dar visai neprašvito, įsikurti ir laukti susitikimo su gyvatėdžiais.

Matyti, kad diena bus graži, tyli, saulėta. Tokią lietingą vasarą šis skaidrus rytas – tikra Dievo dovana, nuo Panevėžio nusigavus beveik 500 kilometrų.

Įsitaisau kuo patogiausiai ant minkštų drėgnų samanų, susitvarkau optiką ir su viltimi laukiu rytinio pasimatymo. Paukštis, kurio pagrindinis maistas yra ropliai, dažniausiai žalčiai ir gyvatės, lauks, kol saulė pakils aukščiau, įšildys žemę ir išvilios pasikaitinti šaltakraujus roplius.

Pusryčiams – gyvatė marguolė ar žaltys

Kol tėvai ieško palaukėse užsižiopsojusio žalčio ar driežo, įsidrąsinęs jauniklis gyvai dairosi aplinkui, vis tyliai sukvaksėdamas, neproporcingai dideliu snapu valosi dar tik iš pūkų patalų pradėjusias lįsti plunksnas.

Staiga paukštelis smarkiai pradeda vartyti pakeltą galvą, vis garsiau ir garsiau gailiu pratęstu balsu klyktelėdamas. Suprantu, kad virš lizdo jis mato tėvus ir savo balseliu praneša apie alkaną pilvą bei kur esąs.

Pirmą kartą suaugęs paukštis nusileido 6:58 val., snape nešdamas žalios pušaitės šakelę, už valandos kito iš tėvų snape dar vienas paklotas lizdui, tik šįkart – sausa pušies šakelė. Su pirmuoju gardžiu kąsneliu – gyvate marguole ar žalčiu – vienas iš suaugusių paukščių atskrido 10:05 val., po to 12:24 val. 15:08 val. pasirodė vėl su žalia šakele, o paskutinį kartą tą dieną nešinas žalčiu atplasnojo 15:10 val. Gerai ta „skaitmena“ – fotografuodamas laiką gali minutėmis fiksuoti.

Lizde tėvai niekada neužsibūdavo ilgiau kaip 2 minutes. Nors kitais metais esu matęs, kai pamaitinę jauniklį suaugusieji paukščiai kartais atsitupia ant greta lizdo esančios šakos trumpam pailsėti.

Tąkart iki vakaro daugiau jų nemačiau. Vakarop oras pradėjo bjurti. Susimečiau savo kuprinę ir palikau tuos mažus stebuklus bei didžias paslaptis kartu su baltarusiškų pelkių įnamiais.

Ar gyvatėdžiai gali perėti Lietuvoje?

Kupinas nenusakomai gerų emocijų netrunku atsirasti prie automobilio, kur jau lūkuriuoja nenuilstantis Vladimiras Valentinovičius. Retsykiais pakrapštydamas barzdą, įdėmiai užsirašo mano pasakojimus. Jis tądien surado ir dviejuose lizduose sužiedavo mažuosius erelius rėksnius bei vapsvaėdžio jauniklius.

Diena ėjo į pabaigą, bet ne mūsų kalbos apie gyvatėdžius ir kitus plėšriuosius sparnuočius. Man tik viena mintis iš galvos niekaip neišeina – ar gali perėti gyvatėdžiai Lietuvoje? Pavienių paukščių pastebime beveik kasmet. Daug kas tiki, kad gali, bet per daugybę metų tvirtų įrodymų nėra.

Pas mūsų kaimynus Baltarusijoje gyvatėdžių peri apie 180 porų, Latvijoje, Lenkijoje po 5–15 porų. Vadinasi, jeigu kas šių perinčių paukščių ieškotų Lietuvoje, yra didelė tikimybė jų rasti. Juk Rytų Lietuvos miškuose gali būti toks gamtos stebuklas... Aš juo tikiu.

Straipsnio autoriaus nuotraukos

Parengta pagal žurnalą "Apie gamtą":

Turinys

  • Kelionės
    Jonas Rimantas STONIS. Meksikos istorijos (2)
  • Pažink gamtą
    Ričardas KAZLAUSKAS. Gėlių karalienės
    Lina MARMAITĖ-SNITKIENĖ. Briedmusės
  • Baltasis gandras
    Violeta DULINSKAITĖ. Skrydis paukščių ir žmonių keliais
    Violeta DULINSKAITĖ. Paukščių palydos Lietuvoje ir Europoje
    Liutauras RAUDONIKIS. Pradėtas nykstančių pievų paukščių apsaugos projektas
  • Po paukščio sparnu
    Kęstutis ČEPĖNAS. Susitikimas su gyvatėdžiu
    Liutauras RAUDONIKIS. Atgaivinkime žiemojančių vandens paukščių apskaitas
    Raudonieji puslapiai
    Algirdas VILKAS, Rimvydas KINDURIS. Trikampiatinklis laidūnas
    Lietuvoje pirmą kartą užregistruotas alpinis čiurlys
    Antanas ALEKNONIS. Sirinis genys Lekėčių šile
  • Problemos ir aktualijos
    Andrėjus GAIDAMAVIČIUS. Būti ar nebūti vilkams Lietuvoje
    Julius MORKŪNAS. Visas gyvenimas rašomojo stalo dydžio narve
  • Saugomose teritorijose
    Arūnas ČERKAUSKAS. Neatskleistos Gražutės paslaptys
  • Gamtos paslaptys
    Netikėtas radinys
  • Nuomonės
    Antanas ALEKNONIS. Dingstanti Tėviškės Girios didybė
Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (6)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Kęstutis Čepėnas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
70(5)
31(0)
26(0)
21(0)
20(1)
20(7)
19(1)
14(6)
14(2)
11(0)
Savaitės
162(1)
104(1)
101(7)
76(5)
66(0)
Mėnesio
115(21)
112(15)
110(9)
110(8)