Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Paukščių žiedavimas. Pirma dalis: kur žiemą "pranyksta" dauguma paukščių?

2009-03-20 (3) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (12399)
    Share

2009 metais sukanka 110 metų, kai pasaulyje pradėtas mokslinis paukščių žiedavimas, ir 80 metų, kai sistemingai paukščius žieduoti imta Lietuvoje. Paukščių žiedavimas - unikalus sparnuočių tyrimo metodas, labai plačiai paplitęs visoje planetoje bei savo reikšmės neprarandantis ir XXI a. Visame žemės rutulyje kasmet sužieduojama apie 6 mln. paukščių. Kalbant apie žiedavimą, dažniausiai užduodami klausimai, kodėl paukščiai žieduojami, kaip žieduojami, kas žieduoja, kokie naudojami žiedai ir kiti ženklai, ar tai naudinga, ar tai tikrai nekenkia sparnuočiams.

Atsakyti į šiuos klausimus svarbu, ypač kai pastaruoju metu tai viename, tai kitame spaudos leidinyje pasigirsta nuomonė - neva paukščių žiedavimas jau yra pasenęs metodas ar netgi jiems žalingas. Panašias mintis straipsnyje „Tyla paukščių giesmės Lietuvos giriose ir laukuose" yra išsakęs ir Antanas Aleknonis „Žurnale apie gamtą" (2008, Nr. 6).

Kiekvieno teisė ne tik turėti savo nuomonę, bet ir ją pareikšti viešai. Gerai, kai nuomonė yra paremiama konkrečiais ir objektyviais faktais, sistemingais, o ne atsitiktiniais pavieniais pastebėjimais, išsamia analize ir apibendrinimu. Deja, teiginiai, kad paukščių žiedavimas - atgyvenęs metodas, paprastai būna grįsti vien pavieniais pastebėjimais, kurie dažniausiai yra traktuojami taip, kaip norima, ir kuriuose įžvelgiama tas, kas norima. Na, ir žinoma, neapsieinama be didelių emocijų. Skaitytojas, perskaitęs tik vieną nuomonę, ją priima kaip vienintelę teisingą. Dėl to pats laikas išklausyti ir kitą, sąžiningų specialistų, kuriems tikrai ne mažiau nei paukščių žiedavimo priešininkams rūpi sparnuočių gerovė ir jų likimas.

Supratimas apie paukščių dingimą rudenį ir pasirodymą pavasarį senovėje

Į klausimą, kur paukščiai dingsta rudenį ir iš kur jie atsiranda pavasarį, dabar daugiau mažiau teisingai atsakytų bene kiekvienas pradinių klasių moksleivis, bet daugybę amžių tai buvo sunkiai įmenama mįslė net tų laikų mokslininkams. Aiškinimų būta įvairių - ir beveik visiškai teisingų, ir tokių, kurie dabar tik šypseną ir nuostabą kelia. Kasmet besikartojančio ir į akis taip krintančio reiškinio - paukščių išskridimo ir jų parskridimo - žmogus tiesiog negalėjo nepastebėti, ir tai jį stebino nuo neatmenamų laikų. Graikų filosofas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) buvo pirmasis mokslininkas, kuris detaliau domėjosi paukščių migracijomis. Savo veikale „Gyvūnų istorija" paukščius jis skirsto į tris grupes: 1) migruojantys į kitas platumas; 2) migruojantys vertikalia kryptimi (iš kalnų migruojantys į slėnius ir atgal); 3) atšalus orams užmiegantys ten, kur gyvena, t. y. nemigruojantys. Dėl pirmųjų dviejų grupių jis buvo daugiau ar mažiau teisus, o štai trečioji dabar kelia tik šypseną.

Aristotelis teigė, kad trečiajai grupei, t. y. žiemą neva užmiegantiems paukščiams, priskiriama dauguma sparnuočių, pavyzdžiui, pesliai, gandrai, purpleliai, kregždės, vieversiai, strazdai. Aristotelis manė, kad kregždės miega po vandeniu, o kiti paukščiai - pasislėpę urvuose, išpuvusiuose kelmuose, medžių drevėse ir kitose panašiose vietose. Tik XV a. pabaigoje pirmą kartą buvo paneigta Aristotelio nuomonė, kad gandrai žiemą užmiega, o 1517 m. buvo paskelbta publikacija, kurioje įrodinėjama, jog pesliai, purpleliai, putpelės ir kregždės priklauso migruojantiems paukščiams. Matyt, suklaidintas ilgai vyravusios nuomonės, kad kregždės žiemoja sulindusios po vandeniu, savo veikale „Gamtos sistema" (1735 m.) taip teigė ir žymus švedų gamtininkas Karlis Linėjus (Linnė, Linnaeus) (1707-1778).

Tą patį jis rašė ir savo „Paukščių migracijoje" (Migrationes avium) 1757 m. Jei tuo tikėjo toks autoritetingas mokslininkas kaip K. Linėjus, tai nenuostabu, kad tuo neabejojo ne tik didžioji dalis to meto visuomenės, bet ir dauguma kitų gamtininkų. Tačiau buvo ir priešingai. Ne vienas to meto gamtininkas tokią nuomonę jau neigė ir įrodinėjo, kad kregždės bei čiurliai yra migruojantys paukščiai, t. y. prieš žiemą išskrendantys į kitas platumas. K. Linėjus su tokiu aiškinimu vis dėlto nesutiko ir įsitikinęs tvirtino, kad šelmeninės kregždės žiemoja po vandeniu.

Šių dviejų nuomonių kova tęsėsi ilgai. Pavyzdžiui, žymus prancūzų gamtininkas Žoržas Kinvje (Cūvier) (1769-1832), kad kregždės žiemoja po vandenin, teigė ir gerokai vėliau - 1817 m., o nemažiau gar-sūs jo tėvynainis gamtininkas Žoržas de Biūfonas (de Buffon) (1707-1788) 1770 m. dar tūrėjo įrodinėti, kad kregždės yra tipiški migruojantys paukščiai. Švedijos mokslų akademija 1849 m. nutarė paskirti premiją asmeniui, kuris ras gyvą kregždę vandenyje ar po vandeniu. Tokių, žinoma, neatsirado.

Kodėl teigiant, kad paukščiai žiemoja po vandeniu, dažniausiai minimos kregždės? Matyt, tai bus susiję su jų elgesiu prieš išskrendant į žiemovietes. Prieš išskrisdami šie paukščiai neretai būriuojasi į gausius būrius. Tada dažniausiai jie nakvoja vandens telkinių karklynuose ir nendrynuose. Ne visos kregždės nakčiai atsitupia ant pakankamai tvirtų šakų. Daug jų įsitaiso ir ant liaunų šakelių, ir ant nendrių lapų. Kartais jų pritupia tiek, kad šakelė ar nendrės lapas vos išlaiko jų svorį. Kartais nutūpus dar bent vienam paukšteliui liauna šakelė ar nendrės lapas nulinksta tiek, kad visos tupėjusios kregždės turi pakilti į orą ir vėl ieškoti vietos, kur galėtų prisiglausti nakčiai. Tokiu metu paukščių klegesys sklinda iš pakrančių karklynų ir nendrynų iki visiškos sutemos, kol galiausiai visos kregždės sutupia. Išaušus rytui iš vakaro klegėjusių paukščių jau nebūna. Šiais laikais kiekvienas atsakytų, kad jie išskrido. O tada vienintelis paaiškinimas, kur dingo iš vakaro čiauškėjusios kregždės, atrodė įtikinamiausias tik tas, kad jos pasislėpė po vandeniu. Dabar sunku spėti, kas suteikė pagrindo manyti, kad kai kurie paukščiai žiemą užmiega, kaip kokie barsukai, sulindę į urvus, dreves (uoksus), išpuvusius kelmus ar po jais.

Dėl paukščių dingimo rudenį būta ir kitų nuomonių. Pagal vieną iš jų paukščiai žiemą išskrenda... į mėnulį. Gali būti, jog tokia mintis kilo todėl, kad nemažai paukščių migruoja ne tik dieną, bet ir naktį, o kai kurie - tik naktį. Nakties tamsa, migruojančių paukščių balsai kažkur dangaus tamsybėje ir ryškiai šviečiantis mėnulis, ko gero, vertė manyti, jog paukščiai naktį gali skristi tik į mėnulį, nes tamsoje nieko daugiau nematyti. Dar vienas tų laikų mitas, kad smulkiuosius paukščius ant savo nugaros parneša parskrisdami stambieji. Dar ir šiais laikais gyva graži pasaka, kad baltąją kielę ant savo nugaros parskraidina baltasis gandras. Tokia mintis galėjo kilti dėl to, kad baltieji gandrai ir baltosios kielės pavasarį parskrenda panašiu laiku, o neretai pasirodo net tą pačią dieną. Kadaise buvo aiškinama, kad gegutės rudenį virsta vanagais, o pavasarį- vėl gegutėmis. Šios teorijos skleidėjų nuomone, gegutės, žiemą virtusios vanagais, šaltuoju metu maitinasi sugautais smulkiais paukšteliais, kurių, nors yra mažiau nei vasarą, bet pakanka pasigauti ir prasimaitinti. Atėjus vasarai ir atsiradus vikšrams, kurie yra svarbiausias gegučių lesalas, vanagais virtusios gegutės vėl tampa gegutėmis. Pagrindo tokioms kalboms galėjo suteikti gegutės ir vanago panašumas. Gegutės ir dydžiu, ir spalvomis, ir kūno proporcijomis, ir skrydžiu primena paukštvanagius, net smulkieji paukšteliai, išvydę gegutę, sunerimsta tarsi būtų pasirodęs paukštvanagis, kitas plėšrusis paukštis ar pelėda. Keista, bet dar ir šiandien kai kas klausia, ar tikrai gegutė rudenį virsta vanagu.

Tokių visiškai neįtikėtinų teorijų ir jų autorių buvo nemažai. Atsakyti į klausimą, kur paukščiai išskrenda žiemoti, ir sužinoti kitas jų migracijos paslaptis, buvo galima tik juos pradėjus ženklinti.

Pirmieji bandymai ženklinti paukščius

Kada vienaip ar kitaip buvo paženklintas pirmasis paukštis, nežinia, tačiau tikrai žinoma, kad vienais ar kitais tikslais, vienaip ar kitaip pavieniai paukščiai buvo ženklinami dar senovės Romoje. Tais laikais paukščiai buvo ženklinami ne siekiant išsiaiškinti jų migracijos paslaptis, o visiškai kitais tikslais. Įvairiuose šaltiniuose yra minima, kad per Antrąjį Pūnų karą (senovės Graikija, 218— 201 m. pr. Kr.) vienam karvedžiui buvo perduota kregždė, sugauta prie lizdo priešo apsuptoje tvirtovėje.

Karvedys, norėdamas apsuptiesiems pranešti apie puolimo, kuriuo norima juos išlaisvinti, laiką, prie kregždės kojos pririšo siūlą su mazgeliais ir paukštį paleido. Mazgelių skaičius reiškė, po kiek dienų bus puolimas. Matyt, karvedys žinojo ar bent numanė, kad kregždė sugrįš į savo lizdą ir taip perduos apsuptiesiems svarbią žinią. Po dviejų šimtų metų kitas romėnas panaudojo šiuos paukščius norėdamas pranešti sporto varžybų rezultatus iš Romos į savo gimtąjį Volteros miestą, tarp kurių buvo apie 200 km atstumas. Volteros mieste sugautos kregždės ir nudažytos varžybų nugalėtojų drabužių spalva buvo paleistos Romoje. Yra duomenų, kad norint sporto varžybų rezultatus pranešti namiškiams buvo naudojami ir balandžiai. Jiems prie kojų buvo rišami atitinkami sutartiniai ženklai, iš kurių namiškiai labai greitai sužinodavo apie atletų pergales ar pralaimėjimus kituose miestuose.

Siekiant patvirtinti ar paneigti nuomonę, kad kregždės žiemoja vandenyje, bandyta jas ženklinti ant kojų rišamais dažytais siūlais. Manyta, kad jei šie paukščiai žiemoja vandenyje, tai per žiemą siūlas vandenyje turi išblukti.

Yra duomenų, kad Romos imperijos laikais paukščiai buvo ženklinami ir metaliniais žiedais, bet tai daryta tikrai ne moksliniais tikslais. Seniausias žinomas metalinis paukščiui žieduoti skirtas žiedas yra sparnuočio, paženklinto prieš maždaug 2 tūkst. metų romėnų užkariautoje Britanijoje. Atrodo, kad tuo žiedu paženklintas paukštis buvo prijaukinta patarška. Viduramžiais labai išpopuliarėjo medžioklė su sakalais. Nuo XIII a. jų savininkai, norėdami atskirti savus paukščius, pradėjo ženklinti medžioklei prijaukintus sakalus. Ant jų kojų dažniausiai būdavo dedami žiedai su įrėžtais sakalų savininkų vardais. Kaip „unikaliai paženklintus" paukščius galima paminėti Europoje aptiktus baltuosius gandrus su įvairiose jų kūnų vietose įstrigusiomis strėlėmis ar tik strėlių antgaliais. Pirmasis žinomas toks faktas Europoje užfiksuotas 1785 m. Neabejotina, kad tokių atvejų būta ir anksčiau, tik apie tai nėra žinių.

1922 m. gegužės 21 d. Šiaurės Vokietijoje, netoli Vismaro, buvo pastebėtas ir sumedžiotas baltasis gandras, kuriam 80 cm ilgio strėlė buvo įstrigusi kakle. Šio paukščio iškamša su kakle likusia strėle saugoma Rostoko universiteto zoologijos institute. Tokios strėlės buvo naudojamos Afrikoje, tad neliko jokių abejonių, kur tas paukštis buvo „paženklintas". Iš viso žinoma apie ne mažiau kaip 20 baltųjų gandrų, kurie į Europą iš Afrikos parskraidino savo kūnuose įstrigusias strėles ar jų antgalius. Tokie atvejai galimi, kai strėlės sunkiai nepažeidžia kaulų, stambiųjų kraujagyslių ir nervų, o tik įstringa po oda ar tarp raumenų.

1887 m. rugsėjo 18 d. netoli prie Vakarų Australijos pakrančių aptiktas negyvas albatrosas. Jam ant kaklo buvo užmautas iš metalinės konservų dėžutės padarytas žiedas su išrėžtu tokiu tragišku pranešimu prancūzų kalba: „13 žmonių iš sudužusio laivo yra Krozės saloje, 1887 m. rugpjūčio 4 d." Ši žinia telegrafu buvo perduota Prancūzijos valdžiai, kuri iš Madagaskaro pasiuntė fregatą. Deja, kai gelbėtojų laivas pasiekė salą, esančią Indijos vandenyno pietinėje dalyje, žmonės jau buvo žuvę.

1892 m. gyvūnų žinovas F. Falz-Feinas gervei gražuolėlei (Anthropoides virgo) ant kaklo pritvirtino metalinę kapsulę (dėžutę), kurioje prancūzų, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis buvo parašyta, kad ta gervė yra išsiritusi ir išauginta jo dvare Ascania Nova, Rusijos pietuose, Tauridos gubernijoje, ir prašoma pranešti, kur tas paukštis bus pagautas arba nukautas. Gervė tų pačių metų gruodžio mėnesį buvo nušauta Afrikoje.

Vokietis Johanas Andreas Naumanas (Johann Andreas Naumann, 1744-1826), mokslinės ornitologijos pradininku Europoje tituluojamo Johano Fridricho Naumano (Johann Friedrich Naumann, 1780-1857) tėvas, paprastuosius suopius ženklino variniais žiedais, kuriuose buvo išgraviruotas jo adresas, data ir žiedavimo vieta. Tai jis darė norėdamas išsiaiškinti, ar šių paukščių spalva keičiasi priklausomai nuo amžiaus, ar tai yra tik spalvų variacijos. Manoma, kad suopius ženklino ir jo sūnus.

1891 m. Nortamberlendo (Anglija) grafystėje metaliniais žiedais, kuriuose buvo įrašyta raidė „N" (grafystės pavadinimo pirmoji raidė) ir metai, pradėtos ženklintos slankos. Yra žinių, kad 1891-1908 m. tokiais žiedais iš viso buvo paženklintos 375 slankos.

Būta ir daugiau pačių įvairiausių paukščių ženklinimo atvejų. Kai kuriais jų jau siekta tirti paukščių gyvenimo paslaptis, bet visa tai buvo labai primityvu ir mokslinės reikšmės neturėjo. (Tęsinį skaitykite kito žurnalo numerio straipsnyje)

Romualdo Barausko, Kęstučio Čepėno, Renato Jakaičio, Linos Marmaitės-Snitkienės nuotr.

Šiame numeryje:

  • Daumantas LIEKIS. Kas slypi tamsiuose Vilniaus tuneliuose ir rūsiuose
  • Antanas ALEKNONIS. Nemuno ir Neries girių palaukėmis bildena margieji geniai
  • Arūnas ČERKAUSKAS. Rytų Afrikos safaris (1)
  • Jonas Rimantas STONIS. Kosta Rikos biologinė įvairovė: mitai ar tikrovė (4)
  • Egidijus BACEVIČIUS. Jūrų sąvašynų pelekuotieji žirgeliai
  • Rimgaudas TREINYS. Juodųjų gandų populiacijos dydis ir būklė
  • Inesa ORANSKYTĖ. Kauno dančiasnapiams miestiečiai ištiesė pagalbos ranką
  • LOD. Paukščių diena – pavasarinio sparnuočių sutikimo šventė
  • Bernd GLIWA. Dieninių drugių monitoringas
  • Neringa ALIŠAUSKAITĖ. Fotografija ir kinas – kaip gamtosauginės priemonės
  • Kęstutis OBELEVIČIUS. Gamtos namai
  • Vytautas JUSYS, Liutauras RAUDONIKIS. Ar įsikurs egzotiniai paukščiai Lietuvoje?
  • Ričardas PATAPAVIČIUS. Paukščių žiedavimas (1)
Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Ričardas Patapavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
40(0)
38(4)
32(5)
27(2)
23(1)
20(0)
20(0)
16(0)
16(0)
16(5)
Savaitės
124(2)
69(4)
66(0)
62(4)
61(2)
Mėnesio
154(33)
122(6)
112(2)
110(0)
97(4)