Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Neatskiriami vasaros palydovai - uodai. Žvilgsnis iš arčiau (video)

2007-07-10 (4) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (10385)
    Share

Neatskiriama lietuviškų vasaros miškų dalis - įkyriai zyziantys ir negana to - besikandžiojantys uodai. Daugelis pasakytų - parazitas, ką dar čia apie jį ir kalbėti, tačiau tuo pačiu tai yra gan įdomus sutvėrimas. Ką mes apie jį žinome? Kodėl uodai siurbia kraują? Kaip suranda savo auką? Pasigilinus paaiškėja, jog jie ne vien "blogiečiai" - galbūt vienas kitas nelabai malonus įkandimas žmogų gali išgelbėti nuo maliarijos...

Uodai iš arčiau

Uodai priklauso dvisparnių būrio vabzdžių šeimai, jų žinoma apie 3 000 rūšių. Šie vabzdžiai paplitę beveik visame pasaulyje: tiek karštuose, tiek šaltuose kraštuose. Uodą sudaro 3 dalys: galva, krūtinė ir pilvelis; taip kaip ir žiogą ar musę. Kalbant apie uodus, reikia skirti, jog ne visi yra kraugeriai. Kraują mėgsta tikrieji uodai (lot. Culicidae), o kiti, kaip pavyzdžiui ilgakojai uodai yra taikūs vabzdžiai.

Uodų paplitimo žemėlapis

Uodų paplitimo žemėlapis - šviesiai geltona spalva žymima jų gyvenamos teritorijos

Galvoje yra dvi didelės sudėtinės akys, sudarytos iš daugybės lęšiukų, nukreiptų į skirtingas puses. Kiekvienas jų mato skirtingą vaizdą, todėl bendras regimas vaizdas yra tarsi mozaika. Jie mato ne taip ryškiai, kaip gali pasirodyti kraujo šeimininkui, o labiau pasikliauja kitais pojūčiais: uosle ir antenomis. Ir kuo arčiau jie priskrenda, tuo labiau regimas vaizdas praranda aiškumą ir matomas tik aukos siluetas. Kai uodas nutūpia ant jūsų kūno, jis gali matyti kas vyksta aplinkui, tačiau savo kojas ant jūsų odos mato labai neryškiai. Uodų akys pritaikytos pastebėti aplinkoje tykančius pavojus (karvės uodegą ar jūsų ranką, ketinančią sutraiškyti uodą).

Galvoje yra dvi antenos – jutimo ir krypties nustatymo organas. Antenos apaugusios tankiais ilgais (patinų) arba retais trumpais (patelių) plaukeliais, susideda iš 15 narelių. Burna panaši į mažytį vamzdelio formos piltuvėlį (siurbtuką), nulinkusį žemyn. Galvą ir krūtinę jungia labai plonas ir trumpas kaklas. Krūtinės forma trikampė, padengta mažais žvyneliais. Joje yra palyginti stiprūs raumenys ir 6 kojos. Kiekviena koja turi porą labai mažų kabliukų, kurie padeda uodui išsilaikyti lipant, ar kabant žemyn galva ant lubų. Pilvelyje yra 8 poros kvėpuojamųjų angų, o krūtinėje tik 2. Oras įeina per tas angas ir pasiskirsto po visą kūną.

Uodo galva 

Dažniausiai uodai būna nuo 3 mm iki 6 mm ilgio. Sparnai siauri, su žvynais išilgai gyslų. Nejudančių uodų sparnai būna suglausti virš pilvelio. Skrendančio uodo sparnai juda apie 500-1000 kartų per sekundę. Uodai gali skristi iki 2,5 km/h greičiu ir sveria iki 2,5 miligramų.
Uodui sunku atskirti žmogų nuo karvės ar medžio žievės. Uodas neturi tokių smegenų, kad galėtų atskirti gyvą daiktą nuo negyvo ir aukas suranda pagal drėgmę, skleidžiamą šilumą ir išskiriamą anglies dioksidą, pakaito kvapą bei kitas chemines medžiagas. Auką gali užuosti per 60 -70 metrų.

Žmonių ir šiltakraujų gyvūnų kraują čiulpia tik patelės. Patinėliai minta augalų sultimis ir nektaru. Poravimosi metu jie pateles suranda pagal sparnelių dūzgimą. Kad patelė galėtų subrandinti kiaušinėlius, jai reikia maisto - kraujo. Maitinimasis dažniausiai vyksta tamsiu paros metu (vakare, naktį ar ryte), tačiau pasitaiko ir dieną. Uodo patelė įkandimui ir kraujo siurbimui naudoja pailgą vamzdelį – siurbtuką, sudarytą iš 6 dalių. Dvi pirmosios prie galvos yra dantytos formos kaip pjūklelis, kurį judinant pirmyn – atgal, prapjaunama oda. Straublelis labai jautrus kraujo molekulėms, todėl uodas iškart žino ar bandymas sėkmingas.

Niežėjimas ir raudonos odos dėmės, atsiradusios įkandus uodui – tai yra odos alerginė reakcija į proteinus, esančius uodo seilėse. Seilės atlieka antikoagulianto vaidmenį (mažina krešėjimą). Uodo patelė jas leidžia pastoviai siurbdama kraują. Užkrečiamos ligos (maliarija, japoniškas encefalitas, tuliaremija, juodligė ir kitos) plinta per uodų patelių seiles. Uodė gali prisisiurbti 4 kartus didesnį kraujo kiekį nei pati sveria.

Po pasimaitinimo ir maisto virškinimo (po 2-3 dienų tropiniuose kraštuose, vėsesniuose šiek tiek ilgiau) patelės į stovintį arba lėtai tekantį vandenį padeda kiaušinius. Sausi kiaušinėliai gali gulėti keletą metų, o sušlapę - išsiperėti. Uodų vystymasis vyksta keliomis stadijomis. Iš kiaušinių vystosi lervos, po to lėliukės ir galiausiai uodai suaugėliai. Vystymosi ciklas: kiaušinis, I-IV ūgio lerva, lėliukė ir suaugęs uodas (imago). Visos ikiimaginės stadijos vystosi vandenyje, suaugėliai gyvena sausumoje. Kiekvienos uodų rūšies lervos turi skirtingus reikalavimus vandens telkiniui. Pagrindiniai: apšvietimas, vandens temperatūra, druskingumas, kietumas, drumstumas, prisotinimas deguonimi, augmenijos įvairovė, vandens judėjimas. Kai poreikiai sutampa, tada viename vandens telkinyje aptinkamos kelios uodų rūšys.

Keletas pagreitintų video kadrų iš uodų gyvenimo:

Lerva iš kiaušinėlio:

Lervos prie vandens paviršiaus:

Uodo gimimas iš lėliukės:

Uodas suaugėlio pavidalu gyvena 2-4 savaites.

Įkandimai stiprina imunitetą

Pasirodo, geliančių vabzdžių seilės gali apsaugoti nuo vėliau įgelsiančių vabzdžių pernešamų infekcijų. Jei galės būti išskirtos apsauginius mechanizmus aktyvuojančios seilių medžiagos, jomis ateityje galima būtų padidinti vakcinų nuo maliarijos ir kitų mirtinų ligų efektyvumą.

Jau anksčiau buvo nustatytas ir aprašytas nuo leišmaniozės apsaugantis seilių poveikis. Šia odos liga užkrečia smėlinės muselės. Dabar atlikus tyrimą su pelėmis nustatyta, kad uodų seilės gali apsaugoti nuo maliarijos.

Žmonės, gyvenantys tuose regionuose, kur dažnos vabzdžių platinamos ligos (pavyzdžiui, Afrikoje ar Vidurio Rytuose) neretai būna gerokai atsparesni infekcijoms už žmones iš kitų pasaulio šalių. Buvo manoma, kad atsparumo priežastis yra dažnas asmens kontaktas su sukėlėju, bet dabar atrodo, kad ir kontaktas su vabzdžio seilėmis, kuriose nėra ligų sukėlėjo, taip pat atlieka svarbų vaidmenį stiprinant imunitetą.

„Kai kuriuose regionuose uodai žmogui gali įgelti iki tūkstančio kartų per dieną. O tai jau daug uodų seilių“, - sako Notre Dame universiteto (JAV) imunoparazitologė Mary Ann McDowell.

Atlikus tyrimą su gyvūnais nustatyta, kad ankstesnis kontaktas su smėlinių muselių musėmis padidina atsparumą leišmaniozei. M.A.McDowell nusprendė patikrinti ar tas pats poveikis būdingas ir maliarijos atveju. Bendradarbiaujant su JAV Nacionalinio alergijų ir infekcinių ligų instituto mokslininkais, M.A.McDowell leido uodams, pernešantiems maliarijos parazitą, sugelti peles, iš kurių dalis anksčiau buvo sugeltos uodų, kurių organizmuose maliarijos sukėlėjo nebuvo.

Pelių, kurios iki tol buvo veikiamos švariomis vabzdžių seilėmis, kepenyse ir kraujyje parazitų buvo mažiau. Seilės paskatino jų imuninę sistemą gaminti daugiau su infekcija kovojančių cheminių junginių, vadinamų citokinais, kurie paprastai yra siejami su imuninėmis ląstelėmis, vadinamomis T-helperiais 1 (TH1). Pasak M.A.McDowell, reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų išskirti ir vakcinose žmonėms panaudoti aktyvūs vabzdžių seilių komponentai. Dabar mokslininkė su kolegomis ieško specifinio seilių baltymo, dėl kurio poveikio padidėja TH1 aktyvumas. Tuomet bus tikrinama ar šis baltymas taip pat veiks ir žmonių organizmuose.

Leišmaniozės vakcinų srityje jau pasiekta šiokia tokia pažanga. Išskirti baltymai, skatinantys TH1 aktyvumą, sakė Nacionalinio alergijų ir infekcinių ligų instituto biochemikas Jesus Valenzuela. Dabar apsauginės baltymų savybės tiriamos su beždžionėmis ir šunimis. „Bandome pakartoti tai, kas natūraliai vyksta gamtoje – stimuliuoti tokį patį imuniteto tipą“, -tikina biochemikas.

Buvo atlikta keletas tyrimų su žmonėmis, kurie įrodė koreliaciją tarp kontakto su smėlinių muselių seilėmis ir atsparumu leišmaniozei. Venesuelos mokslininkai nustatė, kad Brazilijoje gyvenantys vaikai, kurių imuninis atsakas į smėlinių muselių seiles buvo stipresnis, buvo atsparesni leišmaniozei. Vaikų, kurie leišmanioze susirgo, imuninė sistema į muselių seiles nereagavo – tai reiškia, kad ankstesnio kontakto su jomis nebuvo. M.A.McDowell tyrimo, atlikto su JAV kariais, grįžusiais iš Irako, pirminiai rezultatai rodo, kad karių, kuriuos sukando smėlinės muselės ir kurie nesirgo leišmanioze, organizmuose buvo daugiau apsauginių TH1 citokinų nei tų karių, kurie leišmanioze susirgo.

Reikės atlikti panašius tyrimus, kad būtų nustatyta, ar uodų seilės pasižymi panašiu veikimu, sakė bendrovės „Sanaria“, dabar bandančios vakciną nuo maliarijos, atstovas Peteris Billingsley. Šios vakcinos pagrindas yra apšvitinta parazito forma. „Būtų labai puiku, jei tai veiktų“, - pasakoja P.Billingsley.

Tad galbūt verta važiuojant į egzotiškus kraštus ne tik skiepytis nuo įvairiausių ligų, bet ir atvažiavus į mišką kokią savaite "pamaitinti" vietinius uodus.

Na ir pabaigai - linksmas klipukas apie šiuos zirzalius.

 

 

Parengta pagal:


Verta skaityti! Verta skaityti!
(1)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(1)
Komentarai (4)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

59(1)
40(0)
28(3)
27(3)
26(0)
24(0)
21(0)