Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Harco nacionalinis parkas: tarp Afrikos ir Islandijos

2010-11-03 (1) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (220)
    Share

Užima 24 759 ha, arba apie 10 proc. visos Harco teritorijos. Įkurtas 1990, 1994 ir 2006 metais. Tai didžiausias Vokietijos šiaurinių aukštumų nacionalinis ir geologinis parkas, nusidriekęs per dvi federalines žemes: Žemutinę Saksoniją ir Saksoniją-Anhaltą. Priklauso „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklui, UNESCO Tarptautinės gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjungos pripažintas II grupės nacionaliniu parku. 95 proc. parko ploto dengia spygliuočių (vyrauja eglės) ir bukų miškai. Parke dirba 188 darbuotojai.

Harco kalnuos, šiltos jūros dugne

Nors vokiečiai ginasi juokų nemėgstantys, giliame Harco kalnų urve aštrialiežuvis gidas pasveikino mus nusileidusius į jūros dugną apžiūrėti koralinės kilmės urvo įžymybių – įvairiausių formų stalaktitų ir stalagmitų. Anot gido pranašysčių, po keliasdešimt milijonų metų Viduržemio jūra susitrauks, o Europą degins ne mažesnis nei Afrikos karštis, prieš milijonus metų jau svilinęs šį žemyną, kai anas dar dreifavęs kažkur netoli pusiaujo.

Ar tikėti šiuo griežtai bet ką fotografuoti uždraudusiu šmaikštuoliu, girdi, fotoaparatų blykstės trukdo čia gyvenantiems šikšnosparniams, taip ir nebežinai, kol išlindęs iš tamsaus ir drėgno urvo nepatenki į muziejų. Jame į šiandieninius skaitmeninio pasaulio garbintojus žvelgia įvairiose uolienose laiko suspausti į akmenį tikri, ne kompiuteriu sumaketuoti moliuskų, kriauklių ir šiaip visokių vandens gyvių atspaudai, įtikinantys, kad čia kažkada tikrai tyvuliavo šilta jūra su gausia gyvūnija.

Paslaptingų urvų šiuose kalnuose yra bent keletas. Vienaragio urve, sakoma, atrasta neandertaliečių gyvenimo pėdsakų. Bet ne dėl urvų ir jų lobių ši teritorija paskelbta nacionaliniu parku.

Europą dalijusi geležinė uždanga buvo perrėžusi ir Harcą. Dauguma tuometinei VDR priklausiusios teritorijos Saksonijos Anhalte buvo kariškių žinioje, visai įslaptinta ir visuomenei neprieinama, civilizacijos beveik nepaliesta. Ant aukščiausios Brokeno viršukalnės stovėjo moderni radarų stotis, kurios bokšte dabar įkurtas muziejus. Demokratinės Vokietijos pusėje buvusi teritorija, apie 8 900 ha, nacionaliniu Aukštutinio Harco parku paskelbta likus dviem dienoms iki Berlyno sienos griuvimo, tikriausiai siekiant bent laikinai apriboti smalsuolių antplūdį.

Po ketverių metų dėl teritorijos unikalumo Žemutinė Saksonija likusią Brokeno kalnagūbrio dalį taip pat paskelbė nacionaliniu parku. Dar po gero dešimtmečio parkui buvo suteiktas Europos darnaus draustinių turizmo statusas, o 2006 m., sujungus abi saugomas teritorijas, jos tapo Harco nacionaliniu ir geologiniu parku. Toliau aplink kalnų masyvą plyti stypsančių vėjo jėgainių pamarginti intensyvios žemdirbystės suliniuoti laukai, kurių individualumo jau nebeatkursi.

Europos vėtrų stotelė

Harcas seniai garsėja ne tik savo gamta ir jos turtais, bet ir sveiku oru, natūraliais mineraliniais vandenimis – nuo seno čia įkurta keletas kurortų. Be to, vasarą tai žygeivių, baikerių, dviratininkų, visų aktyvaus sporto mėgėjų rojus, vienas iš buriuotojų ir keliautojų kemperiais pamėgtų kampelių, o žiemą čia tikra to meto sporto mėgėjų meka.

Granitinių uolų, metalo, sidabro, vario rūdos, dujų ir kitų naudingųjų iškasenų turtingas kalnynas yra ne tik turistų, bet ir Europos vėtrų stotelė. 1984 m. čia buvo užregistruotas rekordinis vėjo greitis – 263 km/h. Klimato atšiaurumu Brokeno kalnagūbris prilygsta Islandijai. Per metus į 1 kv. m čia iškrenta apie 1 814 l kritulių, arba daugiausiai visoje Vokietijoje, o santykinis oro drėgnumas būna 88 procentai. Dėl tokių rūsčių sąlygų čia žemiau nei įprasta susiformavo subalpinis – tundros plynėms būdingas gamtovaizdis. Maždaug 1 100 m aukštyje medžiai nebeauga arba vegetuoja keletas vėtrų ir laiko suraitytų eglaičių. Brokeno 1 141 m aukščio viršukalnėje sugeba išgyventi tik šiliniai viržiai.

Per metus daugiau nei 300 dienų čia krinta įvairūs krituliai. Metinis temperatūros vidurkis siekia 2,9 ºC šilumos, šalnų nebūna tik liepą ir rugpjūtį. Žiemą gali susidaryti iki 3,8 m aukščio sniego danga, išsilaikanti 176 dienas ir ilgiau.

Miškas ir jo lobiai

Harco miškuose vyrauja spygliuočiai, apie 82 proc. – eglės, taip pat ši vietovė yra viena iš būdingų seniau gausiai Vokietijoje augusių paprastojo buko augaviečių, bet bukynai tesudaro apie 12 proc. čionykščių miškų. Taip pat čia auga nemažai šermukšnių, beržų, kalnų klevų, kitų lapuočių.

Didžiausia Harco miškų bėda – kenkėjai. Nuo senų laikų ypač spygliuočiams čia daug žalos padaro straubliukų šeimos vabalai – kinivarpos. Keičiantis klimatui ir siaučiant vis stipresnėms vėtroms, vis labiau nukenčia eglės, jos tampa neatsparios kenkėjams. Kai kur parko teritorijoje matosi ištisi nugraužtų medžių kvartalai – tos pilkos mirusios dėmės iš tolo atrodo labai niūriai. Didesnių kirtimų čia, žinoma, nevykdoma, medžiai kertami tik būtiniausiu atveju.

Atšiauraus klimato sąlygomis prisitaikė gyventi daugybė kitų augalų. Aukščiausioje Brokeno kalno viršūnėje 1890 m. botaniko Alberto Peterio pastangomis įsteigtas alpinis botanikos sodas, kuriame surinkta apie 1 600 įvairių rūšių augalų kolekcija. Daugelis jų auga tik Harco kalnų regione, kaip Brokeno plukė, arba yra nykstantys ir saugomi. Mokslininkas taip pat perkėlė čia ir kitas rūšis, tyrė jų prisitaikymą išgyventi atšiauriomis sąlygomis.

Tarybiniais metais neprižiūrima unikali kolekcija buvo gerokai sunykusi, bet susivienijus Vokietijai ji vėl atkurta ir dabar yra Giotingeno ir Halės universitetų žinioje.

Dar vienas Harco pasididžiavimas – aukštapelkės ir unikali jų augmenija. Aukštapelkės labai saugomos, ir apskritai parko teritorijoje dauguma ekskursijų yra leidžiamos tik lydint gidui, nors mėgstantiems individualumą čia taip pat yra pakankamai galimybių paklajoti.

Iš retų gyvūnų paminėtinos vėl įveistos lūšys, juodieji gandrai, tulžiai, didysis apuokas, vandeniniai strazdai, natūraliai gyvenančios laukinės katės, briedžiai, kai kurie smulkieji žinduoliai. Nepavyko vėl įveisti čia gyvenusių kurtinių.

Žmogus per amžius pripratino atšiaurioje teritorijoje išgyventi ir žalųjų karvių rūšį, kurių paraidžiui išverstas vardas reikštų titnaginės. Nežinodamas, kuo jos ypatingos, pagalvosi, kad pamiškio pievoje pasklido eilinio ūkininko žalmargių banda, kai iš tiesų šios karvės yra neatskiriama parko gamtovaizdžio dalis ir uolios pievų prižiūrėtojos. Kita Harco ypatybė – nuo senų laikų liejamas mažos apvalios formos lieso rūgusio pieno ar liesos varškės sūris su kmynais, vadinamas „harceriu“, o kartais „taleriu“.

Vanduo ir jo kelias

Per Harco kalnyno teritoriją teka keletas didesnių upių: Bodė, Oderis, Ilsė. Šių upių slėniuose įrengta daugiausiai užtvankų visoje Vokietijoje.

Šiemet rugpjūčio 1 d. UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą papildė nauju objektu –Aukštutinio Harco vandens keliu. Tai didžiausia pasaulyje XVI–XIX a. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma X–XI a.) žmogaus sukurta kanalų ir užtvankų sistema, saksų tobulinta šimtmečius. Iškasta daugiau nei 100 km kanalų ir griovių, kurie sudaro bendrą vandens tėkmės reguliavimo sistemą, sujungiančią į visumą mažiausius upeliukus ir didesnes upes. Surinktas perteklinis vanduo buvo kaupiamas užtvankose. Vandens galios reikėjo kalnakasybai, ypač sidabro rūdai kasti, taip pat malūnams sukti. Ši gudri sistema leido kontroliuoti slėnių vandens lygį ar apsiginti nuo sausros. Šiais laikais sistema pirmykštės svarbos neteko, liko populiari tarp turistų ir ypač žygeivių.

Užtvankų epopėją tęsė ir VDR valdžia, siekusi ne tik pasigaminti pakankamai elektros energijos ir apsirūpinti gėlu vandeniu, bet ir sureguliuoti potvynių grėsmę. Vasarą šios užtvankos pritraukia daugybę turistų, tačiau už ačiū į užtvanką, kaip ir į daugelį kitų dalykų, nepažiūrėsi – tenka krapštyti porą kitą eurų. Tas dažnai nervina „vakarų“ vokiečius, norinčius iš arčiau pamatyti socialistinio realizmo likučius. Mat „vakariečiai“ vis tebemoka vadinamą solidarumo mokestį, kuris naudojamas Rytų Vokietijai atstatyti, tad bet koks papildomas euras gali greitai perpildyti ir taip jau per porą dešimtmečių gerokai įkaitusią kantrybės taurę.

Raganų ir velnių sostinė

Niekur kitur, tik Harce net ir šiomis dienomis sutiksi tikrą raganą, o gerai paieškojęs – ir kokį susirietusį kipšą. Ir kur tau tokiose miškų glūdumose jų nebus! Nuo seniausių laikų, kiek tik žmonija atmena, jos čia tarp aštrių, lyg peiliu nupjautų kalnų tarpeklių zujo ant savo šluotų, tai lėkdamos į Brokeno kalno raganų altorių, tai į raganų šokių aikštelę, tai gegužės pradžioje švilpdamos švęsti visų raganų ir velnių šventės – Valpurgijos nakties. Kartais jos taip įsišėlsta, kad net akmenys dunda. Bet norint tą pamatyti ar išgirsti, geriausiai į kelionę leistis pačiam.

Mistinė Brokeno viršukalnė labai masino ir žymųjį vokiečių poetą Johaną Volfgangą von Gėtę. Jo kelionės ir klajonės po Harcą, ypač Brokeną, subrandino „Faustą“. Šiuo kūriniu poetas įamžinto Harcą pasaulio literatūros lobyne, o iki šių dienų smalsuoliai į Brokeną gali kopti Gėtės keliautais takais. Harcui abejingas neliko ir kitas vokiečių rašytojas romantikas H. Heinė, parašęs knygą „Harco kelionės“.

Garinių garvežių ir karkasinių namų kraštas

Ši Saksonijos dalis taip pat sužavi pastatų architektūra. Čia daugiausiai statomi karkasiniai namai, kurių statymo ir puošybos būdas kinta keliaujant iš vienos vietos į kitą, tarsi lenktyniautų, kuri iš jų įdomesnė ir gražesnė. Įspūdingi plytų ir medžio raštai, raižiniai, spalviniai ornamentai daro kiekvieną namą labai unikalų. Kai kur aukščiau kalnuose statinių sienos saugant jas nuo atšiauraus klimato dengiamos čerpėmis.

Kaip senieji statiniai atrodė socializmo laikais, dar galima pamatyti kokiame atokesniame kaime. Tačiau tų pėdsakų lieka vis mažiau, namai restauruoti, nutiestos naujos gatvės. Keliaudamas nepamatysi plastikiniais langais sudarkytos kaimo gryčios ar kažkokios neaiškios architektūros, tai vietovei netinkančio namo.

Stebina noras išsaugoti senus statinius. Kartais atrodo tarsi griuvena, kurią, rodos, nupūs pirmas stipresnis Harco vėjas. O, žiūrėk, pamatai jau sutvirtinti, prie kreivos šleivos sienos auga pastoliai ir ateina statybininkų brigada.

Kita Harco įžymybė – „siaurukas“ garvežys, iki šių dienų pūškuojantis nacionaliniame parke ir užtempiantis keleivius net į pačią Brokeno kalno viršūnę. Vasarą Brokeno viršukalnės garvežių stotelėje pasijunti tarsi centrinėje Berlyno geležinkelio stotyje.

Lietuvos krikštamotė

Minėdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, norom nenorom bent kartą girdėjome ne tik apie kankinį šv. Brunoną, bet ir apie Kvedlinburgo analus. Dėl savo unikalios architektūros į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas miestas yra prigludęs Harco kalnų papėdėje Saksonijos-Anhalto žemėje. Ant kalvos dunkso Šv. Servacijaus moterų vienuolynas, kurio metraščiuose ir įamžintas Lietuvos vardas.

Na, o pakeliui galima aplankyti didžiausią pasaulyje vaistinių ir prieskoninių augalų kolekciją Altenau, nukakti į 12,5 ha dydžio Europos rožyną Sangerhause, kur sukaupta turtingiausia visame pasaulyje įvairių rožių kolekcija. Arba sustoti vietinėje kavinukėje-kepyklėlėje ir paskanauti slyvų ar obuolių pyrago. Jei pasitaikys po ranka regioninis laikraštis, jame tikriausiai bus paminėtos ir šių dienų Žemutinės Saksonijos žvaigždės – jaunoji „Eurovizijos“ konkurso nugalėtoja Lena ir naujasis Vokietijos federalinis prezidentas Kristianas Vulfas. Matyt, atšiaurus klimatas nėra jau toks blogas.

 

Turinys

  • Turinys 5
  • Redakcijos skiltis
    Negailestingi vertinimai, mandagiai šypsantis 6
  • Ta akimirka žavinga
    Daugiakamienė Dubravos liepa 7
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Sugrįžimas 8
  • Miškas ir mes
    R.Petrikas. Miškininkai purtosi „Visuomio“ 10
    R. Rutkauskas. Šimtmetis jau ranka pasiekiamas 13
    Iš valstybinių miškų 16
    Kas naujo pasaulyje 17
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Laimingas nuosmukis – įmanomas? 18
    L. Žydelienė. Prie Baltijos: netikėta Danija 22
    A. Kuliešis. Danijos miškai 24
    D. Srėbaliūtė. Harcas: tarp Afrikos ir Islandijos 26
  • Savas miškas
    Z. Bitvinskaitė. Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos?... 30
    V.M. Almanis. Popierinio miško sodinimas 34
  • Medis ir verslas
    N.Jasinavicius. Sėkmingai parduoti dabar ir visada 38
  • Technika
    A. Patašius. Geltona, juoda, žalia – kokybės spalvos 42
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Lapkritis – neramiausias zuikiams 46
    Knygų lentyna
    V. Padaiga. Miškas ir medžioklė 49
  • Mūsų žosmė
    Egzotiniai vaisių pavadinimai (2) 49
  • Pirma buvo žodis
    V. Radžvilas. Išsivaikščiojančio proto laikas 50
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Rudenį savo stiprybe dalijasi šaknys 52
  • Medis ir aplinka
    A. Kazitėnas. Biržų parkas – medikų rankomis 54
  • Jaunuolynas
    K. Kondrotaitė. Vakai moksi rūpintis gamta 58
    J. Tamašauskienė. Miško bičiuliai – gamtos draugai 60
  • Iš raudonosios knygos
    Žvilgantysis kiminas 61
  • Mano medis
    L. Kanopkienė: „Gražu viskas, kas auga“ 62
  • Juokai
    Elnių sezonas 63
sdfdsgfsdfsdfg
Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Daiva Srėbaliūtė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
32(0)
24(2)
23(2)
19(1)
17(0)
12(2)
12(3)
10(0)
10(0)
Savaitės
89(0)
Mėnesio
647(32)
262(38)
147(17)
118(28)
99(0)