Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Sidabriškieji debesys – tai, ką pramiegame

2011-07-04 (5) Rekomenduoja   (4) Perskaitymai (3712)
    Share

Keisti ir reti gamtos reiškiniai, kadaise keldavę prietaringą baimę, dabar susilaukia visų įmanomų objektyvų dėmesio. Pamatyti ką nors ypatingo svajoja daugelis. Tokių reiškinių „medžioklė“, pradedant ugnikalnių išsiveržimais ir baigiant Saulės užtemimų stebėjimais, sukūrė kone atskirą turizmo industriją. JAV galima leistis į „tornadų gaudynes“, o Juodosios jūros pakrantėse Saulei leidžiantis laukiama pasirodant žaliojo spindulio.

Jau rašėme apie įdomiausius gamtos reiškinius – kai kuriuos iš jų, jei pasiseks, galime pamatyti ir Lietuvoje. Bėda ta, kad didžioji dalis šių atmosferos reiškinių yra sunkokai prognozuojami, o nuspėti kur ir kada praskries viesulas ar susidarys halas, beveik neįmanoma.

Tačiau ne visi įdomūs fenomenai tokie reti, nepagaunami ir egzotiški kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vienas reiškinių, kurį norint pamatyti, nebūtina toli keliauti, yra sidabriškieji (noctilucent) debesys.

Lotyniškas pavadinimas, kiek geriau nei lietuviškasis nusako jų išvaizdą, noctilucent reiškia „švytintys naktį“. Vasaros naktimis melsvai sidabrine spalva jie švyti virš horizonto šiaurės pusėje.

Sidabriškuosius debesis galima stebėti tarp 50° ir 70° platumos abiejuose planetos pusrutuliuose. Debesimis jie taip pat vadinami su išlyga, mat susidaro maždaug 80 km aukštyje, mezosferoje. Tai aukščiausiai Žemėje esantys debesys ir savo giminaičius plunksninius debesis tuo požiūriu gerokai lenkia (pastarieji formuojasi 7–12 km aukštyje). Drėgmės taip aukštai praktiškai nėra, todėl ir ledo kristalams, iš kurių daugiausia sudaryti šie debesys, atsirasti reikia ypač žemos temperatūros. Vasarą mezosferoje ji krinta iki -120 C°.

Apie vasaros saulėgrįžą Saulė mūsų platumose nenusileidžia labai žemai už horizonto. Lengva jos pašvaistė matoma beveik visą naktį. Kaip tik tai ir leidžia pamatyti sidabriškuosius debesis. Būdami dideliame aukštyje jie yra apšviečiami Saulės, kuri stebėtojui esančiam ant žemės, jau paslėpta horizonto.

Iki galo sidabriškųjų debesų fenomenas nėra paaiškintas. Manoma, kad jų susidaryme dalyvauja ir ugnikalnių išmestos dalelės, ir antropogeninės kilmės dulkės, kurios patenka į aukštesnius atmosferos sluoksnius. Teigiama, kad vis dažnesnis jų pasirodymas XX a. susijęs ir su klimato kaita.

Šiltnamio dujos lemia mezosferos vėsimą, o dėl intensyvėjančios gyvulininkystės vis daugiau metano patenka į aukštesnius atmosferos sluoksnius, ten didindami vandens garų kiekį.

Įdomus faktas, kad pirmą kartą sidabriškieji debesys aprašyti tik 1885 m., taigi jų pasirodymas sutampa su pramonės revoliucija. Tai dar kartą nurodo galimas fenomeno sąsajas su besikeičiančiu Žemės klimatu.

Pastaruosius kelerius metus sidabriškieji debesys stebėti ir Lietuvos padangėje. Labai tikėtina, kad jie pasirodys ir šiemet. Kelios savaitės prieš ir kelios savaitės po Joninių kaip tik ir yra tas laikas kai juos, jei pasiseks, yra proga pamatyti. Tereikia praėjus valandai ar dviem po vidurnakčio pažvelgti į šiaurę, kur palei horizontą gali būti matomos išraiškingu melsvumu švytinčios sidabriškųjų debesų juostos.

Kartais jie būna vos matomi, kartais labai ryškūs, kartais matomi kelias naktis iš eilės, o kartais ilgokai nepasirodo. Bet kuriuo atveju, jei tik bus giedra naktis, visada verta žvilgtelėt maždaug į šiaurės pusę, kur ne visiškai sutemęs dangus, ir jei pavyks pamatyti ryškius „šviečiančius“ debesis, tai neabejotinai bus sidabriškieji, ir jie gali palikti neišdildomą įspūdį.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(4)
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Silvestras Dikčius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
83(6)
64(5)
42(2)
41(2)
39(0)
29(0)
28(0)
26(1)
21(2)
13(1)
Savaitės
108(14)
100(5)
79(0)
75(6)
Mėnesio
156(0)
134(27)
127(0)
112(5)
111(0)