Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Somalis: šviesa tunelio gale?

2012-07-20 (1) Rekomenduoja   (1) Perskaitymai (2198)
    Share

Somalis pelnytai „puikuojasi“ pirmoje žlugusių valstybių reitingo vietoje. Kovos šalies viduje jau pareikalavo maždaug milijono žmonių gyvybės. Dėl maisto stygiaus padėtis Somalyje neretai palyginama su Aušvicu. Šalyje nėra centrinės valdžios, visur vyrauja korupcija. Vis dėlto atrodo, kad Somalis pasiekė dugną ir neturėtų grimzti giliau, po truputį padėtis šalyje ima stabilizuotis.

Po Antrojo pasaulinio karo Somalis atrodė kaip ir dauguma Afrikos valstybių – siekė nepriklausomybės, 1960 metais ją gavo. Nuo nepriklausomybės paskelbimo Somalis buvo stabili, gana agresyvi kaimynų atžvilgiu valstybė, besiblaškanti tarp kraštutinumų – nuo artimų santykių su buvusia SSRS iki karinių ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, vėliau – vėl su SSRS. Didysis šalies krachas prasidėjo 1991 m., kai opozicinės šalies jėgos, remiamos Libijos ir Etiopijos, įvykdė perversmą ir nuvertė prokomunistinės orientacijos prezidentą Mohamedą Siadą Barre. Nesugebėjusi susitarti dėl to, kas turi valdyti valstybę, opozicija skilo ir prasidėjo pilietinis karas, o šalyje nebeliko centrinės valdžios. Somalis subyrėjo į kelis pusiau savarankiškus regionus ir tapo idealia terpe terorizmui plisti. Tarptautinės karinės misijos kontingento, kurio pagrindą sudarė JAV pajėgos, veiklos griežtumą ir liūdnus jos rezultatus galima pamatyti filme „Juodojo vanago“ žūtis“. Kelioms humanitarinėms Jungtinių Tautų misijoms taip pat nepavyko pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

2000 m. buvo suformuota nauja Somalio valdžia, pagrindinis jos skelbiamas tikslas – suvienyti valstybę. Vis dėlto jau giliai įsišakniję separatistiniai judėjimai Puntlando, Somalilando, Džubalando regionuose ir teroristinės grupuotės „Al Shabaab“ veiksmai neleidžia Somaliui atgauti vientisumo.

Somalyje žmonės kenčia dėl maisto stygiaus ir praktiškai neegzistuojančios sveikatos apsaugos. Humanitarinė pagalba turi būti teikiama tiesiai į rankas, mat nėra centrinės valdžios – nėra kam jos ir paskirstyti. Be to, Tarptautinis Raudonasis Kryžius buvo priverstas nutraukti maisto tiekimą į šalį, nes tam trukdė „Al-Shabaab“ grupuotės teroristai. Po ilgų, sekinančių genčių kovų šalyje daugiau kaip 1,5 milijono žmonių neteko namų ir dabar gyvena benamių stovyklose.

Be abejo, pastaruoju metu Somalis labiausiai išgarsėjo dėl savo piratų. Piratai nėra koks nors „Al-Shabaab“ grupuotės padalinys jūrose, daugumą jų sudaro buvę žvejai arba kareiviai, tarnavę Somalio kariuomenėje iki perversmo, pasirinkę tokį pragyvenimo šaltinį – grobti laivus, dažniausiai tanklaivius. Daugumą savo ginkluotės jie perka Jemene, Džibutyje ar pačiame Somalyje – iš „Al Shabaab“ teroristų. Piratų ginkluotė ir laivai nėra patys moderniausi – internete pilna vaizdo medžiagos, kaip kariniai laivai susidoroja su piratais, o šie negali nieko padaryti. Iš tokių susidorojimų labiausiai pagarsėjo Rusijos kareivių elgesys: užėmę piratų laivą, juos nuginklavo ir paliko dreifuoti atviroje jūroje.

Ir vis dėlto piratai pridaro nemažai žalos net ir su savo prastu „inventoriumi“. Jie plaukioja gana plačiai, kiekvienais metais gaunama pranešimų apie užpuolimus vis toliau nuo Somalio krantų. Svarbiausia, kad daug piratų yra susitelkę Adeno įlankos, jungiančios Raudonąją jūrą su Indijos vandenynu, regione. Vadinasi, tokių šalių kaip Saudo Arabija, Sudanas, Jemenas, Egiptas naftos eksportas į Rytus (taip pat ir į Vakarus, tačiau ten padėtį gelbėja Sueco kanalas) yra labai rizikingas. Pavyzdžiui, pagrobę Saudo Arabijos tanklaivį „Sirius Star“, piratai išsireikalavo 3 mln. dolerių išpirkos. Ši problema egzistuoja ne tik su naftos eksportu.

Akivaizdu – situacija Somalyje tragiška. Vis dėlto pažanga matyti. Tai, ko nepavyko padaryti Jungtinėms Tautoms, galbūt gali pavykti Afrikos Sąjungos pajėgoms, kurios po truputį skverbiasi vis giliau į merdintį Somalį ir išstumia „Al Shabaab“ kovotojus iš savo pozicijų. Kai kurie iš jų tampa dezertyrais ir pereina kovoti į Afrikos Sąjungos pusę. Ugandos kariuomenės pulkininkas Kayanja Muhanga teigia, jog pagrindinė priežastis, kodėl Afrikos Sąjungos pajėgoms sekasi geriau nei JT, yra ta, kad somaliečiai labiau jais pasitiki – jie, šiaip ar taip, afrikiečiai, kaimynai. Ir vis dėlto Somalio sostinėje Mogadiše žmonės anaiptol nesutinka sąjungininkų kariuomenės kaip išvaduotojų. Anot jų, gyvenimas prie „Al Shabaab“ buvo saugesnis ir geresnis tol, kol garsiai nereikšdavai minčių apie politiką. Grįžusi valdžia juos apkrausianti mokesčiais, ir gyvenimas suprastės. Be to, vietiniai baiminasi, kad teroristai bandys atgauti prarastas teritorijas ir dėl to gali padidėti išpuolių tikimybė.

Kodėl reikia visaip bandyti stabilizuoti padėtį Somalyje? Jau iš dalies buvo aptarta piratavimo problema, kuri neleidžia daugeliui pasaulio valstybių laisvai prekiauti, reikia ieškoti alternatyvių prekybos kelių, o tai kainuoja ir dažnai yra ne taip patogu. Taip pat, be abejo, terorizmas – tai ideologinė kova, XXI a. tapusi žmonių visame pasaulyje keiksmažodžiu. Sėkminga kova su „Al Shabaab“ grupuote galėtų tapti savotiška reklama: „Išvalėme Somalyje, išvalysime ir kitur!“ Dar vienas svarbus argumentas yra pabėgėliai. Iš Somalio pasitraukė beveik milijonas žmonių, dauguma jų dabar gyvena pabėgėlių stovyklose Kenijoje, Jemene, Etiopijoje, Ugandoje, Džibutyje. Išlaikyti pabėgėlius šioms ne itin turtingoms šalims yra be galo sunku, todėl jos nori nusikratyti šios naštos. Žinoma, nedera pamiršti ir kenčiančių žmonių šalies viduje.

Akivaizdu, kad Somalio problemą reikia išspręsti, tačiau per 20 metų to padaryti nepavyko. Priežastys gana aiškios ir jau buvo minėtos: nėra centrinės valdžios, vyrauja separatistinės nuotaikos. Teoriškai Afrikos Sąjunga eina teisinga linkme – po truputį, pamažu bando išstumti priešiškai nusiteikusius kovotojus iš savo pozicijų. Taip turėtų išsispręsti ir piratavimo problema – piratams juk reikia ir į sausumą išlipti. Tačiau, net ir matant pozityvius rezultatus, šis procesas užims daug laiko. Greitesnę pažangą labiausiai stabdo mažas šalies ir tarptautinės pagalbos misijos biudžetas. Afrika – toli gražu ne tas žemynas, kuris gali mesti krūvas pinigų į balą. Net ir remiant Europos Sąjungai ir JAV, Afrikos Sąjungos misijos Somalyje biudžetas yra labai menkas. Tą geriausiai iliustruoja faktas, kad afrikiečių karinės pajėgos neturi nė vieno sraigtasparnio, dėl to pernai metų mūšiai dėl Mogadišo užtruko labai ilgai ir pareikalavo daug aukų.

Apibendrindamas drįsčiau teigti, kad Somalio prarajoje pagaliau pasimatė dugnas. Beveik visur tebevyrauja chaosas, tačiau jau galima įžvelgti ir pozityvių dalykų. Afrikos Sąjungos misija vyksta, nors ir labai lėtai, bet juda į priekį. Sunku pasakyti, ar galima tikėtis stabilumo šalyje šiame dešimtmetyje, tačiau asmeniškai aš nenustebčiau, jeigu po kelerių metų didžiosios valstybės (nebūtinai visos) susigundytų pasikelti savo reitingus afrikiečių akyse ir susitartų dėl dar vienos karinės misijos Somalyje. Aišku, geriausia – su JT pritarimu, bet galimas variantas ir be jo. Viskas, matyt, priklauso nuo Afrikos Sąjungos. Jeigu jos misija bus vykdoma sėkmingai, drįsčiau spėti, kad kaip tik toks scenarijus ir laukia Somalio.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(2)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(1)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Antanas A. Terleckas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
29(0)
17(0)
15(1)
15(0)
12(0)
12(0)
12(0)
11(0)
Savaitės
105(0)
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)