Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Kolonializmas ir Lotynų Amerikos neišsivystymas

2013-09-17 (14) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (275)
    Share

„Ko­lo­nia­liz­mas iš vi­suo­me­nės ati­ma ne tik lais­vę ir tur­tą, bet ir pa­tį jos cha­rak­terį, in­tel­ekt­ualiai ir mo­ra­liai dez­orient­uoda­mas žmones“
(Franz Fanon, 1966).

Įžanga

Šio­je esė bus ban­do­ma įver­tin­ti ko­lo­nia­liz­mą ir pa­vel­dė­tą kla­si­nę struk­tū­rą, kaip pa­grin­di­nį da­bar­ti­nio Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lių vys­ty­mo­si fak­to­rių. Vi­sų pir­ma, tu­rė­tu­me pa­žvelg­ti į Pa­sau­lio ban­ko sta­tis­ti­ką: 1,4 mi­li­jar­dai žmo­nių be­si­vys­tan­čio­se ša­ly­se gy­ve­na vi­siš­ka­me skur­de. Di­džio­ji šių ša­lių dau­gu­ma yra bu­vu­sios di­džių­jų im­peri­alis­ti­nių vals­ty­bių skir­tin­gų plėt­ros cik­lų ko­lo­ni­jos.

Žinoma, vykstantys procesai ir kolonializmo palikimas yra daugialypis ir negali būti suprastas, jei bus supaprastintas vien iki ekonominio lygmens. Tačiau šiame dokumente bus pabrėžiami ekonominiai kolonizacijos efektai. Ekonominis kolonizacijos palikimas yra aptariamų regionų užkariavimo, kontrolės ir valdymo pasekmė. Taipogi vengiu diskutuoti apie visą XX a., siekdamas susitelkti į tai, kaip kolonijinė okupacija formavo įvairias šalis. Kolonializmo apibūdinimas yra netikslus ir platus. Stengdamasis būti tikslesnis, suprantu jį kaip išorinių jėgų/užsienio išnaudojimą, užtikrinamą politine kontrole ir dominavimu, sukuriančiu išnaudojamos ekonomikos priklausomybę priklausomybę nuo kolonizuojančios galios.

Tačiau yra ir keletas kitų, neekonominių kolonializmo implikacijų: tai yra neišvengiamai žiaurus užkariavimas ir žiaurumu išlaikoma užkariautų žmonių išnaudojimo sistema. Tai nehumaniška sistema jau pati savaime, naikinanti bet kokias tikro kolonijos vystymosi pastangas. Ekonomiškai, ji konfiskuoja ir rezervuoja derlingas žemes kolonizatoriaus naudojimui. Psichologiniame lygmenyje, ji dehumanizuoja kolonizuotuosius, per jėgą brukdama svetimą kultūrą. Tai sistema, palaikoma rasistinės ideologijos, kur kultūrinė erdvė vystoma išskirtinai tik santykiams su dominija. Ji lemia kolonizuotųjų priespaudą ir pavergimą.

Pagrindinė užduotis yra išanalizuoti, kaip žemas kolonizuotų šalių ekonomikos lygis yra kolonializmo sukurtos socialinės struktūros atspindys. Taigi, pirmiausia reikėtų išnagrinėti tokį klausimą: kodėl kolonijinės galybės įsteigė kolonijas? Antra, kaip jos tai atliko? Tada bus galima palyginti dabartines jų veiklos pasekmes.

Kolonializmo genealogija ir istorinis kontekstas

`

Naujausios kolonijos (XVII a. – XIX a.) buvo įkurtos, kaip europietiškos kapitalistinės produkcijos plėtra po Pramonės revoliucijos. Europos kolonijinės jėgos siekė įtraukti teritorijas, galinčias tiekti žaliavas ir pigią darbo jėgą ir tuo pačiu destruktūrizavo ir suardė tvirtas ikikapitalistines socialines formacijas.

Taigi, pagrindinis tikslas buvo ne perkelti metropolio gyventojus į kolonijas jų apgyvendinimui, plečiant jų žemės ūkį, kaip tai darė Romos ir ankstesnės imperijos. Kolonijų ekonomikos buvo pritaikytos tarnauti kaip nebrangios darbo jėgos ir natūralių išteklių šaltiniai, ir niekada neplanuota įžiebti jų vidinio vystymosi. Tokia situacija sukėlė monopolistinius prekybos santykius, kur naudą gaudavo kolonijinės jėgos. Siekdamos užtikrinti šias monopolistines privilegijas, kolonizuojančios valstybės per jėgą formuodavo socialinę ir ekonominę kolonijų raidą.

Šia prasme kolonizuotos šalys buvo verčiamos vykdyti technologiškai neintensyvias monokultūras (ironiškai vadinamas „specializacija“), nepelningai visą savo produkciją parduoti valdančiai šaliai. Tokia pati į ž. ū. eksportą orientuota dinamika žymėjo ir žemės savininkų struktūrą, besiremiančią didelėmis valdomis, kontroliuojamomis nemodernizuojamų oligarchijų.

Šių oligarchijų vaidmuo yra itin svarbus. Politinio ekonominio scenarijaus pagrindiniai aktoriai buvo vietinis elitas. Jų reikšmės negalima ignoruoti ir jų vidinis veikimas apibrėžė, organizavo ir nustatė kolonijose vykusius eksploatacinius santykius.

Vienas iš žymiausių Lotynų Amerikos ekonomistų, Celso Furtado, praktiškai paaiškino kolonializmo bruožus. Pasak jo, užsienio valstybės veikė ranka rankon su valdančiomis regiono klasėmis, naudodama autoritarines priemones didelių žmonių segmentų patraukimui iš dalyvavimo politiniame ir ekonominiame jų bendruomenių ir šalių valdyme, siekiant sumažinti darbo kaštus (kai drastiškai nemažinami, pavergiant vietinius gyventojus). Furtado apibendrina:

Kolonizuotuose kraštuose taip pat galiojo griežti įstatymai ir kitos socialinės kontrolės priemonės. Netgi minimaliai technologinių produktų, tarkime, vinių, gamyba buvo uždrausta, dirbtinai didinat kolonijų priklausomybę. Tai svarbus kolonijinės sistemos elementas, ir jis negali būti suprastas, jei ignoruojami jo įgimti prieštaravimai: kolonijinės valstybės vystymasis vyksta kolonizuotųjų kraštų sąskaita.

Rinkos ir tikrosios ekonomikos turi būti vertinamos kaip istoriškai susiklosčiusios. Šia prasme, gamybą kolonijose apsprendė kolonizuojančiosios valstybės poreikiai. Monopolistinių santykių susiklostymas tarp kolonijinės valstybės ir kolonijos ne tik slopino vietinę industrializaciją, bet ir varžė konkurencijos teikiamus privalumus.

Šis istorinis procesas paliko buvusias kolonijas ekonomiškai atsilikusias ir neįgalias. Nors svarbu prisiminti, kad kolonijinės jėgos identitetas (ir kolonizacijos tipas) gali būti skirtingas kintamasis. Pavyzdžiui, kolonijinių valstybių kultūrinis, institucinis ir teisinis palikimas gali sukurti nedidelius skirtumus.

Žemiau pateiktoje lentelėje matosi buvusių kolonijų (P. Amerikoje, duomenys JAV doleriais) BVP sąrašo kontrastas su jų Gini koeficientais, – statistiniu nelygybės matu. [Žemas Gini skaičius rodo tolygesnį turto pasiskirstymą. Pavyzdžiui, JAV Gini koeficientas yra apie .40, tuo tarpu daugelio demokratiškų Europos valstybių – apie .20s. – Ed.] Istoriškai šį pavyzdį paveikė panaši kolonizacija. Kitais žodžiais tariant, kolonizuojant buvo siekiama įkurti ž. ū. produkcijos ir nepramoninių produktų ir mineralų, pavyzdžiui, aukso ir sidabro tiekimo kolonijinei valstybei centrus.

Dabartinė buvusių kolonijų padėtis Lotynų Amerikoje
ŠalisBVP per capitaGini koeficientas
Argentina8522.50-.54
Bolivija1889.60
Brazilija8676.55-.59
Kolumbija5174.55-.59
Ekvadoras3927.50-.54
Paragvajus2658.55-.59
Peru4610.50-.54
Source: IMF, 2008; UNDP, 2007/2008.

Bendrai kalbant, Lotynų Amerika ekonomiškai paaugo, bet kolonializmo įdiegta socialinė struktūra ir toliau buvo tęsiama. Šis regionas itin netolygus, čia vienas iš blogiausių pajamų pasiskirstymų pasaulyje.

Tai paaiškina pradinis nelygybės lygis kartu su ilga vietinių ikikapitalistinių ir autonominių bendruomenių fragmentacija, ir vėlesnio tradicinių vietinių populiacijų pavergimu, Afrikos vergų perkėlimu į kontinentą ir galiausiai, laisvos (ar neseniai išlaisvintos) darbininkų klasės hiperišnaudojimas tebeveikiantis vystymąsi.

Kolonijinių laikų palikimas – galios, turto ir žemės koncentracija – lėmė susiskirsčiusią visuomenę su ekstremalia nelygybe. Tokiose hierarchinėse visuomenėse esanti diskriminacija ir priespauda yra pagrindinis buvusių kolonijų paveldas ir, būdama dalis neišspręstų nesenos praeities klausimų, – nuolatinė tragedija.

Išvados

Teiginys, kad kolonializmas, kaip išorinė įtaka, yra tik dabartinės socioekonominės situacijos buvusiose kolonijose veiksnys, tikrai neįtikimas: reikia imti domėn vaidmenį vietinio elito, turėjusio naudos iš tokių išnaudotojiškų santykių.

Kolonializmas yra šių šalių istorinio proceso ir formavimosi dalis. Dabartinės ekonomikos silpnumą lemia šios pagrindinės priežastys:

  1. Į žemės ūkio produkciją orientuotos ekonomikos suteikė bendrus kontūrus kolonijų produkcijai, stabdydama industrializacijos ir importo pakaitų pastangas;
  2. Agrarinė struktūra daugumą apribojo nuo galimybės įsigyti žemės ir skatino neintensyvią gamybą;
  3. Pajamų koncentracija, skurdas ir nelygybė stabdė vidinio naudojimo augimą;
  4. Vidinės valdančiosios klasės netaupė lėšų (re)investavimui ir nacionalinės ekonomikos inovavimui.

Galiausiai, geografija (ar kaip ji buvo pritaikyta kolonijinių valstybių reikmėms) paskatino lengvą natūralių išteklių eksploatavimą (būtiną gamybai), formuodama okupacijos bruožus ir kolonijos depopuliaciją.

Dabartinė Lotynų Amerikos vystymosi politika, susitelkdama į ž.ū. produktų eksportą, kartoja senus ekonominius bruožus. Monokultūros mistifikuojamos produktų diversifikavimo etikete. Tai lemia didesnį aplinkos niokojimą ir žemės (re)koncentravimą didelių senųjų žemvaldžių rankose. Pigi darbo jėga vėl tapo konkurenciniu pranašumu pasaulinėje prekyboje, dabar vadinamu „konkurencingais“ kaštais vis labiau globalėjančiame pasaulyje.

Ilgamečiai vystymosi tyrimai parodė, kad nėra vienintelio teisingo progreso ir modernizacijos modelio ar „recepto“. Norint įveikti struktūrines problemas, reikia vystymosi politikos įvairovės. Jų vystytojai Lotynų Amerikoje ignoruoja labai svarbų teiginį: bet koks tikras vystymosi bandymas turi koncentruotis į seno kolonijinio palikimo griovimą. Kitu atveju, socialiniai pokyčiai tebus esančių nevienodų sąlygų tęsimas.

Šaltiniai:

  1. Baran, P. (1957). The Political Economy of Growth. (New York: Monthly Review Press).
  2. Césaire, A. (2000). Discourse on colonialism. (New York: Monthly Review Press)
  3. Chen, S. & Ravallion, M. (2008). The developing world is poorer than we thought, but no less successful in the fight against poverty. Policy working research paper 4703. (The World Bank Development Research Group). Available at < http://go.worldbank.org/5V41Z1WRL0>. Access in 18/11/2008.
  4. Engerman, S. L. & Sokoloff, K. L. (2005). Colonialism, inequality and long-run development. National Bureu of Economic Research working paper 11057.5. Frank, A. G. (1971). Lumpembourgeoisie: Lumpendevelopment. (Mexico: Serie popular Era).
  5. Furtado, C. (1961). Development and underdevelopment. (Rio de Janeiro: Fundo de Cultura).
  6. Grier, R. M. (1999). ‘Colonial legacies and economic growth'. Public Choice. Pp. 317-35.
  7. Preston, P. W. (1997). Development Theory – an introduction. (Oxford: Blackwell Publishers Ltd.)
  8. Sartre, J. P. Colonialism and Neocolonialism. (London: Routledge).
  9. Wallerstein, I. (1989). ‘Raul Prebisch', in (J. Eatwell et al. eds.). The New Palgrave: Economic Development. (London: Macmillan) pp. 270-76.

    1. Vinicius Valentin Raduan Miguel
      http://www.politicalaffairs.net

Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (14)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
44(1)
40(0)
33(7)
20(0)
12(3)
11(0)
11(0)
Savaitės
171(1)
105(1)
73(4)
67(2)
Mėnesio
128(0)
123(0)
114(32)
102(17)
101(13)