Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Krymo įkaitų drama: panaši tragedija turbūt buvo ištikusi tik čerkesų tautą

2014-03-16 (19) Rekomenduoja   (2) Perskaitymai (2763)
    Share

Savo Pandoros skrynią V.Putinas atidarė įstabiajame Kryme – senovės graikai apdainuotoje Taurijoje. Saldus kąsnis, apie kurį Rusija svajojo ir į kurį senokai gviešėsi, kol kas dar įstrigęs plačioje jos gerklėje. Tokia reikalų padėtis turbūt šiurpiausia yra Krymo totoriams. Tragiškoje jų istorijoje Rusija vis dar atlieka nenuspėjamo grobuonio vaidmenį.

Buvę tremtiniai tampa pabėgėliais

Iš Krymo jau bėga gyventojai, daugiausia Krymo totoriai. Su šeimomis jie kerta sieną, palikę gimtuosius namus. Ir vėl ši tauta tapo įkaite nepaskelbto karo zonoje. Kovo 16 d. Kryme šaukiamas butaforinis referendumas dėl Krymo atplėšimo nuo Ukrainos. Krymo totorių pozicija čia tvirta bei aiški: stovėti išvien su Ukraina, tačiau be ginklų.

„Taip, totorių Kryme liko nedaug, tačiau būtent jie yra šios žemės senbuviai šeimininkai. Ir liko pamiršti, tarsi Krymas būtų tik rusų ir ukrainiečių reikalas“, – karčiai pastebėjo aktyvus visuomenės ir kultūros veikėjas, politologas dr. Adas Jakubauskas. Jis didžiuojasi esąs Lietuvos totorius, kurio protėvius Vytautas kadaise čia pakvietė iš Krymo. Taigi „Valstiečių laikraščiui“ apie Krymo totorių pamokamas problemas – iš pirmųjų lūpų, juolab kad A.Jakubauskas yra Krymo totorių medžliso, t. y. tautinio parlamento, atstovas Lietuvoje, jų tautiniame judėjime dalyvaujantis nuo 1989 m.

„Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ekonominės blokados metu Krymo totoriai, patys ką tik grįžę iš tremties, atvežė mums humanitarinę pagalbą – degalų Lietuvos Seimui bei maisto produktų vaikų namams, – prisiminė pašnekovas. – Atsidėkodama Lietuvos Vyriausybė padovanojo tris „alytnamius“, kurie buvo sumontuoti Kryme. Bendradarbiaujame nuolatos, ir padaryta nemažai. Lietuvoje ir Latvijoje spausdinome tautinę Krymo totorių spaudą. Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, į Vilnių paprašyti paramos Krymo totorių judėjimui buvo atvykusi jų delegacija, vadovaujama medžliso pirmininko, Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputato, Mustafos Džemiliovo. Pernai jie buvo susitikę su Lietuvos premjeru, su Seimo vadovu. Prasidėjus įvykiams Kryme, totorių vardu parašiau kreipimąsi demokratinėms ES pasaulio valstybėms. Lietuvos palaikymas jiems labai svarbus, jie labai sunerimę, nors stengiasi laikytis oriai ir ramiai“, – pasakojo A.Jakubauskas, patikinęs, kad Krymo totoriams kaip oras būtinas viešumas, teisingų žinių apie juos sklaida, o dabar, Rusijai siautėjant jų žemėje, – ypač.

Istorija kartojasi

Rusijos agresija Kryme, jei pažvelgsime istoriškai, – nieko naujo. Tai – tik trumpam primiršta sena. Prisiminkime Krymo karą 1853–1856 m., J. Stalino įvykdytą visos totorių tautos ištrėmimą 1944 m. Ir vėl – smūgis, šįkart – labai netikėtas. Tačiau, anot A. Jakubausko, buvimas Ukrainoje Krymo totoriams yra tolygus jų status quo išlaikymui.

Šiandien Kryme gyvena 290 tūkst. totorių, jie sudaro 13 proc. visų pusiasalio gyventojų. Apie 100 tūkst. jų liko tremties vietose – Vidurinėje Azijoje, Sibire, Kazachstane, o gausiausia Krymo totorių diaspora, apie 5 mln., yra Turkijoje. Krymo totorių istorija daug kuo panaši į lietuvių, tačiau jiems teko patirti nepalyginamai žiauresnę, ilgalaikę tremtį. „Pirmieji totorių trėmimai prasidėjo, carinei Rusijai inkorporavus Krymo chanatą. Dar Jekaterinos II laikais dauguma buvo priversti palikti Tėvynę ir bėgti per Juodąją jūrą į Turkiją, Rumuniją, – pasakojo A. Jakubauskas. – O apogėjumi tapo 1877–1878 m. Rusijos–Turkijos karas. Daugybė Krymo totorių emigravo, daug jų žuvo, plaukdami į Turkiją, nuskendo Juodojoje jūroje. Panaši tragedija turbūt buvo ištikusi tik čerkesų tautą, kurią Rusija taip pat ilgus amžius siekė visiškai sunaikinti.“

Etninis Krymo pusiasalio valymas vyko iki pat 1917 m. spalio perversmo. Nors Kryme totorių nedaug buvo likę, 1918 m. birželį jie pamėgino atkurti savo valstybę. „Jos ministru pirmininku, beje, tapo generolas leitenantas Matvejus (Suleimanas) Surkevičius, Abiejų Tautų Respublikos totorius, – pasakojo pašnekovas, ne taip seniai su bendraautoriais išleidęs solidžią knygą apie iškiliausius Lietuvos totorius. – Tačiau valstybė netrukus buvo sužlugdyta, nes būtent Kryme užvirė pilietinio karo katilas. Raudonieji viską paskandino kraujyje. 1921 m. įkurta Krymo ATSSR Rusijos sudėtyje gyvavo iki 1946 m., tačiau jau 1944 m. gegužės 18 d., karui dar nepasibaigus, J. Stalinas deportavo visus Krymo totorius, nes šie bendradarbiavo su naciais.“

Pretekstas tautai sunaikinti>

Taigi visa tauta buvo apkaltinta tėvynės išdavimu ir ištremta. Net ir tie totoriai, kurie kovėsi Raudonosios Armijos gretose ir po demobilizacijos grįžo namo, tapo „tėvynės išdavikais“. Kitaip nei kitų tautų tremtiniams, jiems į gimtinę buvo leista grįžti tik 1989 m., po perestroikos paskelbimo… Kodėl Rusija nuolat smaugė šią tautą? Kokios čia istorinės sąskaitos?

A. Jakubauskas Rusijos agresiją aiškina daug paprasčiau: Krymo pusiasalis visais laikais jai buvo labai svarbus strategiškai. „Kolaboravimas su naciais buvo tik pretekstas. Karui baigiantis, kai iš pusiasalio buvo išstumti vokiečiai, Stalinas pagaliau rado pretekstą nubausti totorius neva už koloboravimą su šiais“, – tvirtino pašnekovas.

Net iki 1989 m. totoriai Kryme buvo nepageidaujami. Ir iš tremties grįžusiesiems buvo draudžiama kurtis jūros pakrantėje: jie buvo stumiami į kalnus, stepių rajonus, – prisiminė A. Jakubauskas, pats buvęs sunkaus tautiečių grįžimo į Tėvynę liudininku, kaip delegatas dalyvavęs pirmuosiuose totorių suvažiavimuose. – Buvo skausminga matyti, kaip valdžia juos ignoruoja, neskuba grąžinti nuosavybės, net skatina imtis samozachvato, t. y. savavališko žemės, kuri jiems teisėtai priklauso, užėmimo. Nes tik po 15–20 metų vargo pavykdavo ją legalizuoti. Kurortinės vietovės, tinkamiausios verslui plėsti, totoriams apskritai buvo užgintos. Tuo tarpu Ukrainos oligarchams prie pat jūros būdavo dosniai atriekiama nors ir 15 ha. Brežnevo eroje Krymas buvo tapęs aparatčikų ir kagebistų, ypač išėjusių į pensiją, rojumi.“

Tik taikiais metodais

Iš kurgi ši tauta sėmėsi neįtikėtino atsparumo? Į šį klausimą A. Jakubauskas atsakė klausimu: „O ar Krymo totoriams buvo kitas kelias, jų tautos likučiams grįžus į savo žemę po ilgos tremties? Jie privalėjo žūtbūt susitelkti ir išlaikyti tapatybę. Jei nebūtų atsilaikę, jau seniai būtų ištirpę, asimiliavęsi“, – tvirtino politologas.

O juk Rusijos statytinis Kryme S. Aksionovas jau pareiškė, kad Kryme valstybinės kalbos bus rusų ir totorių, o ukrainietiškai čia neva nekalbama… Tačiau dera pripažinti, kad ne visai geri buvo Krymo totorių reikalai ir nepriklausomoje Ukrainoje. Iki šiol neišspręsti svarbūs klausimai dėl oficialaus jų tautos deportacijos pripažinimo, atimto nekilnojamojo turto grąžinimo, nuosavybės įteisinimo. Nelengva buvo tremtiniams ir į visuomenę integruotis. Krymo verslo struktūras kuruoja vietinė mafija, užgrobusi ir oficialią valdžią. Dera pabrėžti, kad Krymo totorių tautinio išsivadavimo judėjimas nuo 1954 m. yra neprievartinis ir taikus, nors prieš juos pačius rusai ir šiandien naudoja prievartą.

„Krymo totoriai pirmieji išdrįso surengti demonstraciją Maskvos Raudonojoje aikštėje 1987 m. gegužės 18 d. minėdami tremties metines – dar iki Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Jie siekė pasirodyti pasauliui, pranešti apie save“, – pasididžiavimo tautiečiais neslėpė A. Jakubauskas.

Vienas iš šios tautos sūnų yra pasauliui ir taip gerai žinomas Mustafa Džemiliovas, buvęs Krymo totorių medžliso pirmininkas, jau antrai kadencijai išrinktas Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatu, prieš 3 metus nominuotas Nobelio taikos premijai. „Tai pasaulinio kalibro teisių gynėjas, vienas garsiausių sovietmečio disidentų, Andrejaus Sacharovo, Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto bendražygis, – tėvynainį pristatė A. Jakubauskas. – 15 metų jis kalėjo lageriuose ir į laisvę buvo paleistas tik 1986 m.“

Pasiekta nemažai

Visgi reikia pripažinti, kad per 15 Ukrainos nepriklausomybės metų Krymo totoriai pasiekė nemažai: garsėja jų rytietiško maisto, totoriškos virtuvės restoranai bei užeigos, jiems sekasi ir viešbučių verslas. „80–90 proc. Simferopolio vairuotojų yra totoriai. Atsirado ir pasiturinčių verslininkų, kurie pajėgūs remti tautines ir kultūrines organizacijas. Daugėja aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų, gebančiųjų telkti tautą mąstyti, kaip ją atgaivinti ir sustiprinti“, – sakė A. Jakubauskas, prie to prisidedantis Lietuvoje.

Būtent grįžę totoriai Kryme prikėlė daržininkystę, sodininkystę. „Tremtiniai inteligentai, mokslų kandidatai, kad išgyventų, turėjo verstis šiltnamių ar kitokiu verslu. Buvo atgaivinta vynuogininkystė, sodininkystė, tačiau kai ko atgaivinti jau nebeįmanoma, – apgailestavo pašnekovas. – Prieš Antrąjį pasaulinį karą Krymas garsėjo puikiais vietinių veislių obuoliais, kriaušėmis, vynuogėmis, kitais vaisiais. Tačiau vynuogynai sunyko, sodai buvo iškirsti, juos drėkinę apleisti arykai užako. Ne tik sodai ir vynuogynai pražuvo: vietovardžiai sovietmečiu buvo pervadinti rusiškai, kad neprimintų tikrosios šio krašto istorijos, buvo stengiamasi ištrinti bet kokią atmintį apie tikruosius jo šeimininkus.

Bet atmintis, nors tiek žalota, vis dar gyva. Koks buvo Krymas iki Stalino didžiojo valymo ir kaip čia gyventa, ateiviai rusai, akimoju tapę vietiniais ir dabar reikalaujantys Rusijos globos bei herbo, žinoma, nė nenori kalbėti. Jų atmintis trumpa, tačiau kai kurie išsiduoda įkaušę. Šių eilučių autorei, sovietmečiu dažnai vasarojusiai Kryme, kadaise gero, tačiau iki lačiūgos nugyvento namo šeimininkas įkaušęs atlapaširdiškai išklojo, kokį rojų po karo atrado Kryme, valdžios čia pakviestas „krašto gerovės pakelti“. Arykai teka, vynuogės sirpsta, vaismedžiai lūžta nuo vaisių, tik skink ir sprok, o „fašistų“ rūsiuose, įsivaizduokite, net vyno palikta!

Išbandymai nesibaigia

O tų gėrybių šeimininkai, negalėdami grįžti į Tėvynę, kamuojami širdperšos, gyventi apsistodavo kaip galėdami arčiau Krymo, arčiau prarastos tėvynės, t. y. Gruzijoje, Abchazijoje. „Vienas Krymo totorius man pasakojo, kaip, nelegaliai atvykęs į tėviškę ir apsimetęs vasarotoju, įžengė į savo buvusius namus ir pašiurpo: namo stogas kiauras, naujieji šeimininkai valgo iš jo šeimos lėkščių, miega ant jų patalynės“, – prisiminė A. Jakubauskas. Jis prisipažino, kad pailsėti Kryme, Jaltoje, su šeima rado galimybę tik pernai ir buvo šokiruotas kai kurių „naujovių“.

„Mane nuvylė laukinis privatizavimas: paplūdimiai yra užmūryti, aptverti tvoromis. Jei mėginsi per privatų paplūdimį prieiti prie jūros, lauk baisaus skandalo“, – nekokiais įspūdžiais dalijosi pašnekovas. Tačiau A. Jakubauskas viliasi, kad Krymo totoriai atsigaus. „Jų gimstamumo rodikliai labai neblogi“, – sakė pašnekovas.

Jis prisiminė nepaminėjęs mažai kam žinomo įdomaus fakto: 1441 m. Krymo chanatą, iki XVIII a. garsų kaip viena stipriausių Rytų Europos valstybių, įkūręs chanas Cahdžis Girėjus, istorikų spėjimu, yra gimęs… Trakuose apie 1397 m. 1441 m. jis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės remiamas, buvo karūnuotas Krymo chanu… Simboliška?

O šiandien totoriai patys kovoja už išgyvenimą. M. Džemiliovas ką tik kalbėjosi su V. Putinu ir patvirtino nepalaikąs neteisėto kovo 16 d. planuojamo referendumo. Tačiau Rusijos „caras“ begėdiškai blefuoja ir butaforinį referendumą kaišioja nelyg kozirį. Jei kitos Europos tautos ir toliau laikys, kad tai tik jų neliečiantis žaidimas, šio padariniai gali būti nenuspėjami.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(20)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(2)
Komentarai (19)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Rūta Klišytė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
30(0)
28(2)
22(0)
21(0)
20(6)
20(0)
Savaitės
101(19)
100(0)
82(0)
69(2)
Mėnesio
147(2)
147(13)
146(3)
142(12)
138(22)