Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Vienintelė merdinčios Afrikos viltis – Didžioji žalioji siena (Video)

2015-05-11 (1) Rekomenduoja   (48) Perskaitymai (2531)
    Share

Sahelis – geografinė zona į pietus nuo Sacharos dykumos – skurdžiausias pasaulio regionas, nors gyventojų jame nesustabdomai daugėja. Nesiliaujantis dykumėjimo procesas grasina regioną nualinti dar labiau. Skurdas, badas, švietimo trūkumas ir begalės kitų socioekonominių veiksnių lėmė ten išplitusius socialinius neramumus ir terorizmą. Jeigu nieko nebus imtasi, Jungtinės Tautos prognozuoja, kad po 10 metų didelė dalis teritorijų taps tiesiog negyvenamos. Tokiose aplinkybėse rodosi stebuklas, kad visos 11 Sahelio zonos šalių sutarė, kad kažkas turi būti daroma. Taip gimė Didžiosios žaliosios Afrikos sienos projektas.

Nuo kalbų prie darbų

Dar 1952 m. ekspedicijos po Sacharą ir Sahelį metu britų miškininkas ir aplinkosaugos aktyvistas Richardas St. Barbe Bakeris pasiūlė planą, kaip išgelbėti pastarąjį regioną nuo nepaliaujamo dykumėjimo. Jo pasiūlymas: 45 km pločio dirbtinio miško ir krūmynų sukūrimas. Tai turėtų apsaugoti regioną nuo smėlio audrų, padėtų sulaikytų retai ir negausiai iškrentantį lietaus vandenį (svyruoja tarp 100-600 mm per metus), aprūpintų vietinius gyventojus kuru ir papildomu maistu. Pasiūlymas susilaukė tik momentinio dėmesio, buvo greitai pamirštas ir po 50 metų vėl prisimintas.

2002 m. Čade susirinkę Afrikos Sąjungos nariai preliminariai sutarė, kad metas imtis aktyvių priemonių gelbėti regioną nuo skurdo, bado ir terorizmo, nes pavienės atskirų valstybių taikomos priemonės neveiksmingos.

Afrika – ne ES. Jeigu pastaroji dažnai vadinama biurokratiniu monstru ir kaltinama lėtu procesų priėmimu ir vykdymu, tai Afrikai reikia dar daugiau laiko. Sahelio zonoje esančios valstybės nepasižymi stabilia politine situacija, valdžių kaita čia dažna: čia dažnai krenta Vyriausybės, savo arba kitų noru, čia dažni pirmalaikiai rinkimai, sukilėlių grupuočių siautėjimai, išplitęs terorizmas. Ne pernelyg geresnė situacija ir kitose šalyse. Be to, kaimyninės valstybės turi vienokių ar kitokių nesutarimų, priekaištų, istorinių nuoskaudų. Natūralu, kad esant tokioms sąlygoms susitarti užtrunka. Tik 2005 m. per eilinį Sahelio-Saharos valstybių grupės susitikimą buvo pasirašytas memorandumas sustabdyti dykumėjimą ir pagerinti regiono ekonominę bei aplinkosauginę būklę veikiant drauge.

Tais pačiais metais prie memorandumo prisijungė kitos Afrikos Sąjungos šalys ir įkūrė Panafrikos Didžios žaliosios sienos agentūrą (PAGGW). Sahelio šalys (Burkina Fasas, Džibutis, Eritrėja, Etiopija, Malis, Mauritanija, Nigeris, Nigerija, Senegalas, Sudanas ir Čadas) dar kartą patvirtino, kad nepaisant nesutarimų, dykumėjimo problema pernelyg gili, kad galėtų būti ignoruojama.

Tuomet prireikė dar 7 metų, kad Didžiosios žaliosios sienos projektas būtų parengtas, gautas jiems finansavimas ir prasidėtų pirmieji realūs darbai. 2012 m. agentūra pagaliau suderino projekto detales tarp partnerių ir donorų.

Tiesa, pilotinis projektas prasidėjo Senegale 2008 m., ten gauta patirtis buvo pritaikyta toliau tobulinant projektą. Iki šiandien ten jau apsodintas apie 20 000 hektarų plotas, sukurta tvenkinių sistema, gautas vietinių palaikymas. Sąlyginai išleista labai nedaug – vos 6 mln. JAV dolerių. Turint omenyje, kad projektui jau gautas beveik 2 mlrd. dolerių finansavimas iš Pasaulio banko (~90 proc. visų pinigų) ir kitų organizacijų – yra vilties, kad ambicingiausias Afrikos projektas gali pavykti.

Projektas be pabaigos

Kaip ir Didžioji Kinijos siena, taip ir Didžioji žalioji Afrikos siena nesitęs nenutrūkstama grandine. Būtų daugiau nei naivu tikėtis, kad iš viso būtų įmanoma sukurti tiesiogine šio žodžio prasme sieną nuo vieno žemyno galo iki kito – tai daugiau nei 7700 km. Žaliąją sieną greičiau reiktų įsivaizduoti, kaip per visą žemyną besitęsiantį ambicingą žemėtvarkos, miškotvarkos, žemės ūkio pertvarkos procesą, kuris išdėstomas ne siena, o tam tikrais žaliais žemiais lopinėliais, oazėmis, miškais ir pan.

Tie žemės lopinėliai paprastai kuriami apie gyvenvietes, pačiame Sacharos dykumos pakraštyje, kur gali gausiau augti medžiai ir krūmai. Svarbu, kad šalia būtų gyvenvietės, nes ūgliai patys neišsiaugins ir nepasisodins, reikia daug technikos, kurie sukurtų pylimus, apsaugančius nuo smėlio audrų, kastų tvenkinius, juostų apsaugines tvoreles, bent jau auginimo pradžioje laistytų augliukus ir t.t.

Ilgas projekto rengimo laikas davė ir naudos: išsiaiškinta, kad prieš 50 metų Richardo St. Barbe Bakerio pasiūlytas 45 km „sienos“ plotis per didelis – pilnai pakanka 15 km. Sodinti medžius ir krūmus bei kurti tvenkinius, oazes ir sodinti miškus būtina pasinaudojant vietinėmis geografinėmis sąlygomis, gyvenviečių tinklu ir pan. Be to, svarbiausia projekto dalis ne fizinis medžių sodinimas, o švietimas – įsitikinta, kad be vietinių palaikymo projektas bus pasmerktas žlugti.

Senegale atliktas pilotinis eksperimentas taip pat parodė, kad būtina neišradinėti dviračio ir sodinti tik vietines rūšis, nors praeityje netrūko pavyzdžių, kai buvo renkamasi atvežtinės rūšys, neva geresnės, iš Australijos ar kitų kraštų. Stipraus dykumėjimo zonoje, vykstant klimato kaitai, tokie medžiai ir krūmai nesugeba prisitaikyti ir žūva.

Senegalo sėkmės atvejis susijęs su tuo, kad didelis dėmesys buvo skirtas švietimui – tik kai vietiniai suprato, kokią naudą jie gaus ilguoju laikotarpiu, tik tuomet buvo imamasi pertvarkų. Jeigu vos pasodinus miškus vietiniai juos iškirstų kurui – viskas pasmerkta, jeigu ūkininkai sugalvos savo ožkas ar galvijus pavaišinti jaunais medžių ar krūmų ūgliais – viskas prarasta, jeigu nebus paliekama bent dalis vaisių, kad šių sėklos galėtų plisti – projektas baigtas. Sėkmingas švietimas susijęs su darbo vietų kūrimu – kuo daugiau į procesą įtraukiama vietinių – tuo aktyviau jie gins tai ką daro, nes puikiai supranta, kad dingus miškui, dings ir jų pajamos.

Skaičiuojama, kad šiuo metu pagal projektą jau įrengta apie 400-500 km ilgio žalioji siena. Tai nėra itin daug, bet projektas įsivažiuoja. Įdomu, tai, kad stambiausias Afrikos aplinkosaugos projektas kaip ir neturi pabaigos datos – planuojama, kad jis bus nenutrūkstamas. Klimato kaita šiame regione aplinkos veidą keičia greitai: galbūt greitai reikės ieškoti kitų augalų rūšių, kuriuos privalės atlaikyti vis didėjantį karštį, gyventojų regione sparčiai daugėja, o ten kur projektas vystomas sėkmingai – kyla ir jų gerovė. Tai turėtų džiuginti, bet kelias kitus iššūkius: ūkininkai plečia bandas ir pasėlių plotus, o jie čia – aukso vertės.

JTO skaičiuoja, kad jei projektas nebus sparčiai vykdomas, 2025 m. Sahelio regionas gali prarasti nuo 40 iki 65 proc. visos dirbamos žemės. Jeigu pasaulyje jau yra daugiau žmonių turinčio viršsvorį nei badaujančių, tai tas Saheliui negalioja – badas čia dažnas gyvenimo palydovas. Žemės ūkio sektorius sukuria apie 40 proc. Sahelio valstybių BVP – mažėjant dirbamos žemės plotams, šalys rizikuoja nusiristi į gilią ekonominę bedugnę. Todėl kaip niekada svarbu, kad joms pasisektų, nes plano B paprasčiausiai nėra.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(48)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(48)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Paulius Paulaitis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
28(0)
27(1)
22(3)
22(2)
16(0)
15(3)
13(0)
13(2)
Savaitės
226(76)
111(20)
71(5)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
106(15)
105(13)