Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

Gyvenimas didžiausioje Lietuvos saloje: adrenalino fanatikų rojus ir visiškai kitokia kasdienybė

2016-10-17 (1) Rekomenduoja   (13) Perskaitymai (1915)
    Share

Ar kada teko vaikštinėti didžiausioje Lietuvos saloje? O gal apie šį miestelį paprastai girdite tik pavasario potvynių metu ir tai jums atrodo beprotiškai įdomu?

Rusnė įsikūrusi vienoje iš Nemuno deltos salų, Atmatos ir Skirvytės upių sankirtoje, todėl kiekvienais metais rusniškiai susiduria su gamtos stichija, kuri, kaip teigia vietiniai, jų gyvenimą čia padaro daug įdomesnį.

Į miestelį mažu autobusiuku atvykstame Šilutės – Rusnės keliu. Regint savomis akimis tas lygumas sunku patikėti, kad pavasarį čia viskas patvinsta, o keliukas, kuriuo važiuojame, tiesiog paskęsta.

„Išties, pavasarį čia viskas kiek kitaip. Visos pievos, laukai ir krūmynai virsta didele pelke“, – apie Rusnės vietinių vargus pasakojo mus lydinti Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Dalia Buivydienė. Važiuojant keliuku, pro langą matyti ir specialiai, ant betoninių „kojų“ – aukščiau kilstelėti – elektros stulpai.

„Šios betoninės „kojos“ saugo, kad per potvynius saloje nedingtų elektra. Besigrūdantys ledai yra tokie pavojingi, kad šluoja viską, kas pasitaiko jų kelyje. Neapsaugotus stulpus jie lengvai išverstų“, – sakė D. Buivydienė.

Pasak moters, ne šiaip sau ir kelias apsodintas daugybe medžių. Jie nekertami, kad sulaikytų ledus. Be to, pakilus vandeniui, jie ženklina ir tą vietą, kur driekiasi kelias. Atrodo, kad Rusnėje viskas gerai apgalvota, o žmonės prie tokių gyvenimo sąlygų jau kaip reikiant prisitaikę.

Saugo ledlaužiai

Su pačia Rusnės seniūne D. Drobniene mes susitikome pačioje Rusnės širdyje, senamiestyje, prie miestelio žemėlapio. Moteris teigė, kad praleisti ir nesustoti prie miesto žemėlapio – nevalia, nes taip vaikštant po miestelį bus paprasčiau suvokti jo išsidėstymą.

„Šis mažas žemės lopinėlis – 47 kv. km. yra Rusnės sala. Šiandien saloje gyvena 1600 gyventojų. Daugiausiai žmonių gyvena pačiame Rusnės miestelyje, o po to, kuo arčiau marių, tuo daugėja ir įvairiausių upelių, tad ir žmonių ten kiek mažiau“ , – pasakojo seniūnė.

Po trumpo pasakojimo apie salą pajudame toliau. Pirmiausiai, į akis kiek paėjus krenta pakrantėse pastatytos kolonos.

„Tai specialūs ledlaužiai, jie pastatyti apsaugoti miestą nuo Nemuno atnešamų ledų sangrūdų. Tačiau tai dar ne viskas. Aplink mūsų salą, iš visų pusių taip, kaip teka upės, yra pastatyti ir pylimai. Tai yra vienas iš polderių sistemos darinių, kurie padeda mums išvengti tragedijų“, – paaiškino D. Drobnienė.

Yra ir privalumų

Jau pradėjus kalbą apie potvynius, tampa sunku ją nukreipti kitu kampu. Potvyniai – vienas pagrindinių rusniškių rūpesčių, tačiau nepaisant viso išgąsčio ir nerimo, tokia stichija turi ir savo privalumų.

„O šiaip pas mus yra žiemos ir vasaros polderiai. Žiemos – tai tokie, kurie yra skirti žmones saugoti nuo stichijos visą parą, o vasaros – pastatyti kiek toliau nuo Rusnės miesto. Ten, kur niekas negyvena. Ten vanduo kartais pralaužia pylimą ir užpila mūsų pievas. Tai nieko blogo, nes užpylęs vanduo tiesiog patrešia pievas ir tada mes turime labai derlingas žemes. Tarkime, kai Lietuvoje atsiranda pirmosios ankstyvosios bulvės, tai jos tikrai bus iš Rusnės“, – apie tokių potvynių privalumus pasakojo D. Drobnienė.

Pagrindinė potvynių problema – 400 metrų atkarpa salos šone, tada ir apsemiamas kelias Šilutė – Rusnė ir aplink jį esančios pievos. Moteris sakė, kad dar sovietmečiu, buvo daromas šio kelio pakilimas ir tam buvo išleista net 900 tūkts. rublių, tačiau tada, dar lapkričio mėnesį vykusios statybos buvo niekam tikusios, nes po staiga atėjusio pavasario viskas buvo nuplauta užklupusio potvynio. Mat taip nutiko dėl to, kad naujasis pakilimas dar nebuvo gerai nusistovėjęs ir turėjo vieną pralaidą.

„Nuo tų metų mes kiekvienais metais kankinamės. Juk potvynis gali trukti savaitę, dvi ar net visą mėnesį“, – apie gyvenimo iššūkius Rusnėje pasakojo seniūnė.

Moteris juokaudama visai Lietuvai sako didelį „ačiū“ už visus per Nemuną atsiunčiamus ledus. „Ačiū už tai, kad kiekvieną pavasarį per Nemuną mums iš visos Lietuvos atiduodate visą ledą ir sniegą. Tikrai dėkui, bet atiduokite po truputį mažiau, nes mes nebespėjame „ryti“. Atmatos upė pilna ledo, Skirvytė pilna ledo, marios pilnos ledo, tai kur vanduo eina? Jis eina ten, kur jam geriau“, – sakė D. Drobnienė.

Ieško sprendimo

Vaikštinėdami pakrante ir toliau kalbamės apie potvynių daromą žalą. D. Drobnienė noriai dalinasi mintimis ir sako jau pavargusi kiekvienais metais rinkti gyventojų parašus ir prašyti valdžios pagalbos kovojant su šia padėtimi.

„Kaip bebūtų, mes tikimės, kad kažkada valdžia atkreips į mus dėmesį ir padės mums. Taip pat yra dar viena viltis, dėl Šilutės – Rusnės kelio, nes jis šiuo metu jau yra prastos kokybės, o mes vasarą sulaukiame daug svečių, kurie nori važiuoti ir dviračiais, todėl dar turime sumanymą tvarkyti ir visą kelią“, – teigė Rusnės seniūnė. Nors mums, atvykusiems miesto svečiams viskas skamba labai įdomiai, galime tik įsivaizduoti ką tenka patirti čia gyvenantiems ir kasmet kovojantiems su tokia gamtos stichija.

„Kai mes laukiame potvynio, visi vaikštome po miestelį, po pylimus ir stebime vandenį. Matome, kaip jis kyla tiesiog akyse ir tada visi vienas kitam skambiname ir informuojame vieni kitus, kur vanduo dar prateka, kur ledai jau užsigrūdo. Tada atsiranda neapsakomas bendrystės jausmas ir kaip mes juokaujame, lengvas vidurių sukimas, nes niekada nežinai kada tai prasidės“, – pasakojo D. Drobnienė.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(18)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(13)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Raminta Rakauskė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
19(7)
17(0)
16(0)
14(1)
14(0)
13(0)
10(0)
Savaitės
89(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
139(22)